Джули Кагава - Geležies karalius

Prisimerkiau.

– Aš nežinau, kas jį pagrobė, – patvirtinau rūsčiai žiūrėdama į Robį. – Bet tu žinai.

Robis nervingai sujudėjo.

– Aš galiu spėti.

– Kas?

– Turėk galvoje, tai tik spėjimas. Galiu suklysti. Nedaryk skubotų išvadų.

– Robi!

Jis atsiduso.

– Tamsieji rūmai.

– Kas?

– Tamsieji rūmai, – pakartojo Robis. – Mebės, Oro ir Tamsos karalienės, rūmai. Amžinieji karaliaus Oberono ir karalienės Titanijos priešai. Labai galingi. Labai bjaurūs.

– Pala, pala, pala. – Aš pakėliau rankas. – Oberonas? Titanija? Kaip iš „Vasarvidžio nakties sapno“? Argi tai nėra tik senoviniai mitai?

– Taip, jie išties senoviniai, – pasakė Robis. – Bet ne mitai. Fėjūnų valdovai nemirtingi. Tie, apie kuriuos sukurta dainų, baladžių ir istorijų, nemiršta. Tikėjimas, garbinimas, vaizduotė – mes gimėme iš mirtingųjų svajonių ir baimių, kol mus prisimins, nors ir visai nedaug žmonių, neišnyksime.

– Tu vis kartoji „mes“, – tariau. – Lyg būtum vienas iš tų nemirtingųjų fėjūnų. – Robis nusišypsojo. Išdidžia padaužos šypsena. Aš sunkiai nurijau seiles. – Kas gi tu toks?

– Na gerai. – Robis trūktelėjo pečiais, bandydamas atrodyti kukliai, bet jam visiškai nepavyko. – Jeigu skaitei „Vasarvidžio nakties sapną“, gal mane ir prisiminsi. Ten buvo toks visai neplanuotas nelaimingas atsitikimas, kai aš kai kam įtaisiau asilo galvą ir priverčiau Titaniją jį įsimylėti.

Mintyse perkračiau pjesę. Aš ją buvau skaičiusi septintoje klasėje ir spėjau pamiršti didžiąją dalį turinio. Ten tiek daug veikėjų, tiek vardų reikėjo atsijoti, žmonės ten įsimylėdavo ir liaudavosi mylėję nenusakomai dažnai. Prisiminiau keletą žmonių vardų: Hermija, Helena, Demetrijus. Iš fėjų ten buvo Oberonas, Titanija ir...

– Šūdas, – sušnibždėjau atsirėmusi į sieną. Ir pasižiūrėjau į Robį visai kitomis akimis. – Robi Gudfelai. Robin... Tu esi Šaunusis Robinas.

Robis nusišypsojo.

– Vadink mane Paku.

PAKAS. PAKAS STOVĖJO mano koridoriuje.

– Negali būti, – sušnibždėjau purtydama galvą. Juk čia Robis, mano geriausias draugas. Žinočiau, jei jis būtų senas fėjūnas. Juk taip?

Baisiausia, kad kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo įtikinamiau atrodė. Aš nesu mačiusi Robio namų ir tėvų. Mokytojai jį mėgsta, nors jis gyvenime nėra padaręs namų darbų, o per daugumą pamokų miega. Kai jis būna šalia, dedasi keisti dalykai: ant suolų atsiranda varlių ir pelių, išvedus trimestrą pasikeičia vardai. Nors Robis Gudfelas mano, kad tai labai linksma, niekas jo neįtaria.

– Ne, – sumurmėjau dar kartą, traukdamasi link savo kambario. – Tai neįmanoma. Pakas yra legenda, mitas. Aš tuo netikiu.

Robis man nusišypsojo viena iš tų bauginamų šypsenų.

– Tada, princese, aš primygtinai reikalauju, kad leistum man įrodyti.

Jis ištiesė rankas į šonus, lyg galėtų levituoti ore. Išgirdau, kaip apačioje girgžteli atidaromos durys – vyliausi, kad mama ir Lukas dar negrįžo. Taip, mama, Itanas virto pabaisa, o mano geriausias draugas mano esąs fėjūnas. Kaip tau sekėsi?

Didžiulis juodas paukštis įskrido į koridorių. Aš cyptelėjau ir pritūpiau, kai juodvarnis ar varnas, ar kas ten būtų, tiesia linija atskrido iki Robio ir nutūpė jam ant rankos. Jie abu įsistebeilijo į mane blizgančiomis akimis, Robis nusišypsojo.

Pūstelėjo vėjo gūsis ir staiga erdvė prisipildė pro atviras duris skrendančių klykiančių paukščių. Aš aiktelėjau ir pritūpiau, kai varnų debesis užpildė koridorių, o jų garsus krankimas manęs vos neapkurtino. Jie sukosi aplink Robį, plakančių sparnų ir aštrių nagų tornadas, draskė jį nagais ir snapais. Visur skraidė plunksnos ir Robis pradingo tame sūkuryje. Tada visi kaip vienas, pažiro į šalis ir išskrido pro atviras duris taip pat greitai, kaip ir buvo įskridę. Kai paskutinis paukštis išlėkė lauk ir durys užsitrenkė, vėl įsivyravo tyla. Aš atsikvėpiau ir pažvelgiau į Robį.

Robio nebuvo. Tik juodų plunksnų ir dulkių sūkurys ten, kur jis stovėjo.

To jau per daug. Aš pajutau, kaip mano sveikas protas plyšta lyg nudėvėtas drabužis. Užgniaužusi riksmą apsisukau ir puoliau į savo kambarį, užtrenkdama duris paskui save. Palindusi po patalais užsidėjau pagalvę ant galvos tikėdamasi, kad kai prabusiu, viskas bus kaip buvę.

Durys atsidarė ir kambaryje pasigirdo plakančių sparnų garsas. Aš nenorėjau to matyti, todėl giliau įsirausiau į patalus melsdama, kad šis košmaras baigtųsi. Išgirdau atodūsį ir žingsnius.

– Na, aš mėginau tave įspėti, princese.

Žvilgtelėjau pro plyšelį. Ten stovėjo Robis ir skausmingai šypsodamasis žiūrėjo į mane. Pamačiusi jį aš tuo pačiu metu pajutau palengvėjimą, pyktį ir baimę. Nusimečiau antklodę, atsisėdau ir prisimerkusi įsispoksojau į jį. Robis laukė susikišęs rankas į džinsų kišenes, tarsi provokuodamas toliau prieštarauti.

– Tu tikrai Pakas? – galiausiai pratariau. – Tas Pakas? Kaip tose istorijose?

Robis-Pakas man nusilenkė.

– Vienintelis ir nepakartojamas.

Mano širdis vis dar daužėsi. Aš giliai įkvėpiau, kad sulėtinčiau jos ritmą, ir piktai pažvelgiau į savo kambaryje esantį nepažįstamąjį. Emocijos sumišo, nežinojau, ką turėčiau jausti. Pasirinkau pyktį; Robis buvo mano geriausias draugas šitiek metų, bet nematė reikalo atskleisti savo paslapties.

– Galėjai man pasakyti anksčiau, – ištariau bandydama neišsiduoti, kad esu įskaudinta. – Būčiau išsaugojusi tavo paslaptį. – Jis vyptelėjo ir pakėlė antakius, tuo mane dar labiau supykdydamas. – Puiku. Grįžk į savo fėjų karalystę ar iš kur tu ten kilęs. Argi nesi Oberono juokdarys ar kažkas panašaus? Kodėl taip ilgai tampeisi su manimi?

– Tavo žodžiai mane žeidžia, princese. – Robio balse buvo girdėti kas tik nori, bet ne skausmas. – Ir čia po to, kai nusprendžiau tau padėti susigrąžinti brolį.

Mano pyktis išgaravo akimirksniu. Per visus šiuos pasakojimus apie fėjas, fėjūnus ir fėjūnų valdovus aš beveik pamiršau Itaną.

Sudrebėjau, o mano skrandis susitraukė į mažytį kietą kamuoliuką. Viskas atrodė lyg iš kokio košmaro. Bet Itanas dingo, o fėjūnai tikri. Turėjau dabar pat su tuo susitaikyti. Robis lūkuriuodamas žiūrėjo į mane. Jam iš plaukų iškrito juoda plunksna ir sukdamasi nusileido ant lovos. Aš ją nedrąsiai paėmiau ir patryniau tarp pirštų. Ji pasirodė tvirta ir tikra.

– Tu man padėsi? – sušnibždėjau.

Jis gudriai pasižiūrėjo į mane, vienas jo lūpų kamputis pakilo.

– O tu pati rasi kelią pas fėjūnus?

– Ne.

– Tada tau prireiks mano pagalbos. – Robis nusišypsojo ir pasitrynė rankas. – Be to, jau senokai nebuvau namie, o čia niekada nieko nevyksta. Šturmuoti Tamsiuosius rūmus bus smagu.

Aš buvau nusiteikusi ne taip entuziastingai.

– Kada išvykstame? – paklausiau.

– Dabar, – atsakė Robis. – Kuo greičiau, tuo geriau. Ar ką nors norėtum pasiimti, princese? Gali būti, kad čia negrįši kurį laiką.

Linktelėjau stengdamasi likti rami.

– Duok man minutėlę.

Robis linktelėjo ir išėjo į koridorių. Aš pasiėmiau ryškiai oranžinę kuprinę ir numečiau ant lovos galvodama, ką pasiimti. Ko gi galėtų prireikti naktinėje kelionėje į fėjūnų šalį? Pačiupau džinsus ir dar vienus marškinėlius, žibintuvėlį ir buteliuką aspirino, sugrūdau viską į kuprinę. Nulipusi žemyn į virtuvę įsimečiau kokakolos ir kelis pakelius traškučių, tikėdamasi, kad mums keliaujant Robis parūpins maisto. Galiausiai, net nežinodama kodėl, įsigrūdau į šoninę kišenę iPod ir ją užsegiau.