Джули Кагава: Geležies karalius

– O. – Buvau visai apie tai pamiršusi. – Aišku.

– Eik tiesiai namo. – Robis prisimerkė, jo veidas įsitempė. – Niekur nesustok, su niekuo nesišnekėk, supratai?

Aš nervingai nusijuokiau.

– Tu kas – mano mama? Gal dar patarsi nelakstyti su žirklėmis ir pasižiūrėti į abi puses prieš einant per gatvę? Be to, – tęsiau, o Robis patenkintas nusišypsojo ir vėl ėmė panėšėti į normalų save, – ką aš galiu sutikti šiuose brūzgynuose? – Staiga prisiminiau jaunuolį ant arklio. Kas jis toks? Ir kodėl negaliu liautis apie jį galvojusi, ar jis apskritai ten buvo? Darėsi vis keisčiau. Jeigu ne keista Robio reakcija autobuse, pagalvočiau, kad vaikinas – dar viena mano haliucinacija.

– Gerai. – Robis pamojavo ir valiūkiškai nusišypsojo. – Pasimatysime vėliau, princese. Žiūrėk, kad Odaveidis nepagautų tavęs pakeliui namo.

Aš spyriau jam. Jis juokdamasis atšoko ir nubėgo. Užsimečiau ant pečių kuprinę ir sunkiai žengiau keliu.

– MAMA! – šūktelėjau atidarydama lauko duris. – Mama, aš namie.

Mane pasitiko tyla, aidėdama nuo sienų ir grindų, ji sunkiai kabėjo ore. Ramuma lyg koks gyvas padaras, išsidrėbęs kambario viduryje, žiūrėjo į mane šaltomis akimis. Mano širdis pradėjo garsiai ir nelygiai daužytis krūtinėje. Kažkas negerai.

– Mama?! – pašaukiau dar kartą, eidama gilyn į namą. – Lukai? Ar kas nors yra namie? – Man slenkant tolyn girgžtelėjo durys. Televizorius ūžė ir mirgėjo, rodydamas seną nespalvotą situacijų komediją, nors sofa priešais buvo tuščia. Aš jį išjungiau ir nuėjau į virtuvę.

Akimirką viskas atrodė normaliai, išskyrus ant vyrių besisupančias šaldytuvo dureles. Dėmesį patraukė kažkoks mažas daiktas ant grindų. Iš pradžių pamaniau, kad tai purvinas skuduras, bet pažvelgusi iš arčiau atpažinau Flopį, Itano triušį. Minkšto žvėrelio galva buvo nuplėšta, o iš skylės kakle kyšojo vata.

Atsitiesusi išgirdau tylų garsą iš kitos stalo pusės. Apėjau aplinkui ir man taip sugniaužė skrandį, kad tulžis pakilo iki gerklės.

Mama gulėjo ant plytelėmis klotų grindų, atmetusi rankas ir kojas, viena veido pusė buvo apibėgusi blizgančiu raudoniu. Jos rankinė ir išbarstytas jos turinys gulėjo šalia vienos suglebusios baltos rankos. Virš jos, tarpduryje, pakreipęs galvą kaip smalsi katė stovėjo Itanas.

Jis šypsojosi.

– MAMA! – sušukau parkritusi šalia jos. – Mama, ar tau viskas gerai? – Sugriebiau ją už vieno peties ir papurčiau, bet ji kratėsi kaip negyva žuvis. Tačiau jos oda vis dar šilta, ji negali būti mirusi. Tiesa?

Kur po galais Lukas? Aš dar kartą ją papurčiau, jos galva judėjo, lyg mama būtų negyva.

– Mama, pabusk! Ar girdi mane? Čia Megana. – Karšt­ligiškai apsidairiusi pačiupau mazgotę nuo kriauklės. Pridėjau ją prie kruvino mamos veido ir prisiminiau tarpduryje stovintį Itaną, dabar jo akys buvo didelės ir pilnos ašarų.

– Mamytė paslydo, – sušnibždėjo jis ir ant grindų, prie šaldytuvo, aš pamačiau skaidrią slidžią balą. Drebančia ranka kyštelėjau į ją pirštą ir pauosčiau. Augalinis aliejus? Kas per velnias? Nušluosčiusi daugiau kraujo jai nuo veido, ant smilkinio pastebėjau gilią žaizdą, kurios beveik nebuvo matyti per kraują ir plaukus.

– Ar ji mirs? – paklausė Itanas ir aš piktai į jį dėbtelėjau. Jo akys buvo didelės ir apskritos, iš jų byrėjo ašaros, bet balse buvo justi smalsumas.

Aš nusukau žvilgsnį nuo brolio. Man reikėjo pasikviesti pagalbos. Luko nebuvo, tad beliko skambinti greitajai. Tačiau kai atsistojau eiti prie telefono, mama sudejavo, sukrutėjo ir atsimerkė.

Mano širdis suspurdėjo.

– Mama! – pašaukiau, jai bandant atsisėsti, ji atrodė lyg apsvaigusi. – Nejudėk. Aš paskambinsiu greitajai.

– Megana? – Mama mirksėdama dairėsi aplinkui. Ranka palietė skruostą ir pasižiūrėjo į kraują ant pirštų. – Kas atsitiko? Aš… aš tikriausiai pargriuvau.

– Tu susitrenkei galvą. – Atsistojau darydamasi telefono. – Tau gali būti smegenų sutrenkimas. Laikykis, aš paskambinsiu greitajai.

– Greitajai? Ne, ne. – Mama atsisėdo, atrodė kiek geriau. – Nedaryk to, brangute. Man viskas gerai. Aš tik išvalysiu ir sutvarstysiu žaizdą. Nėra ko jaudintis.

– Bet, mama...

– Man viskas gerai, Mege. – Mama pasiėmė numestą mazgotę ir pradėjo valytis kraują nuo veido. – Atleisk, jei tave išgąsdinau, bet man viskas bus gerai. Čia tik kraujas, nieko rimto. Be to, mums būtų sunku apmokėti gydytojo sąskaitą. – Ji staiga išsitiesė ir apsidairė. – Kur tavo brolis?

Krūptelėjusi aš pažvelgiau į tarpdurį – Itanas buvo dingęs.

KAI LUKAS GRĮŽO NAMO, į mamos protestus nebuvo atsižvelgta. Jam užteko pamatyti jos išblyškusį, sutvarstytą veidą, kad suprastų, kas įvyko, ir pareikalautų važiuoti į ligoninę. Kai jam reikia, Lukas sugeba būti užsispyrusiai atkaklus, ir mama neišvengiamai pasidavė spaudimui. Sodinama į aplamdytą fordą ji vis dar diktavo man nurodymus – „prižiūrėk Itaną, šaldytuve yra šaldyta pica“, kol galiausiai Lukas nuriaumojo keliu.

Kai automobilis pasuko už kampo ir pradingo iš akių, namus vėl apgaubė šalta tyla. Aš sudrebėjau, pasitryniau rankas jausdama, kaip ji slenka į kambarį ir kvėpuoja man į kaklą. Namai, kuriuose gyvenau didžiąją dalį savo gyvenimo, atrodė nepažįstami ir bauginantys, lyg kampuose ir spintelėse kažkas slėptųsi ir tykotų nutverti už rankos, kai eisiu pro šalį. Mano žvilgsnis sustojo prie Flopio liekanų, išmėtytų ant grindų, kažkodėl tai mane labai nuliūdino ir išgąsdino. Šiuose namuose niekas negalėjo suplėšyti mėgstamiausio Itano žaislo. Kažkas čia labai negerai.

Pasigirdo žingsniai. Atsigręžusi pamačiau tarpduryje stovintį Itaną, jis žiūrėjo į mane. Atrodė keistai be savo triušio rankose ir aš nustebau, kodėl jis dėl jo neliūdi.

– Aš alkanas, – pareiškė Itanas ir aš sumirksėjau. – Išvirk man ko nors, Mege.

Reiklus tonas privertė mane susiraukti.

– Dar ne pietų metas, akiplėša, – atšoviau susikryžiavusi rankas ant krūtinės. – Palauksi porą valandų.

Jo akys susiaurėjo, lūpos atvipo atidengdamos dantis. Akimirką man jie atrodė smailūs ir aštrūs.

– Aš alkanas, – suurzgė jis, žengdamas žingsnį į priekį. Išsigandusi atšokau.

Beveik akimirksniu jo veidas sušvelnėjo, akys tapo didelės ir prašančios.

– Prašau, Mege, – ėmė zyzti jis. – Prašau. Aš toks alkanas. – Jis patempė lūpą, o balsas pasidarė grasinantis. – Mama man irgi nepadarė valgyti.

– Na gerai, gerai! Jeigu tik tai tave privers užsičiaupti. – Pikti žodžiai prasiveržė iš baimės ir gėdos, kad išsigandau. Itano. Savo kvailo keturmečio brolio. Nežinau, iš kur atsirado šie demoniški jo nuotaikos svyravimai, tikiuosi, tai netaps įpročiu. Gal jis tiesiog nusiminęs dėl to, kas nutiko mamai. Jei pamaitinsiu tą vaikiščią, gal jis užmigs ir paliks mane ramybėje visą vakarą. Aš nuslinkau prie šaldytuvo, ištraukiau picą ir pašoviau į orkaitę.

Kol pica kepė, bandžiau išvalyti prie šaldytuvo telkšančią augalinio aliejaus balą. Pamačiusi tuščią butelį šiukšliadėžėje, nusistebėjau, kaip bala galėjo čia atsirasti. Kai baigiau, ant grindų vis dar buvo likusi slidi dėmė, o aš atsidaviau „Crisco“ kvapu, bet tai buvo ne didžiausia bėda.

Atidaromų orkaitės durelių garsas privertė krūptelėti. Aš pasisukau ir išvydau Itaną, kuris atsidaręs orkaitę kišo vidun ranką.

– Itanai! – Spėjau pačiupti jį už riešo ir atitraukti atgal, nekreipdama dėmesio į jo protesto riksmą. – Ką tu darai, idiote? Nori nusideginti?