Джули Кагава - Geležies karalius

– Klausyk, Megana, – pasakė Robis. – Aš girdėjau, kas atsitiko. Nieko čia tokio.

– Tu ką, apsinešęs? – paklausiau žiūrėdama pro pirštus. – Visa mokykla kalba apie mane. Apie tai tikriausiai parašys mokyklos laikraštis. Mane nukryžiuos, jeigu pasirodysiu viešumoje. O tu sakai – nieko čia tokio?

Aš prisitraukiau kelius prie krūtinės ir įsikniaubiau veidu į juos. Viskas siaubingai neteisinga.

– Šiandien mano gimtadienis, – suvaitojau į džinsus. – Tokių dalykų neturi nutikti per gimtadienius.

Robis atsiduso. Numetęs kuprinę atsisėdo šalia, apsikabino ir prisitraukė mane prie krūtinės. Aš šniurkštelėjau ir nuliejau kelias ašaras jam į striukę, klausydamasi, kaip plaka jo širdis. Ji pašėlusiai daužėsi, lyg jis būtų nubėgęs keletą mylių.

– Nagi. – Robis atsistojo ir pakėlė mane. – Tu pajėgsi. Ir aš prisiekiu – niekam nerūpės, kas šiandien nutiko. Rytoj visi viską bus užmiršę. – Jis nusišypsojo ir suspaudė man ranką. – Be to, argi tau nereikia šiandien į vairavimo mokyklą?

Tai buvo vienintelis šviesos spindulėlis, teikiantis vilties tamsiose mano gyvenimo kančiose. Aš linktelėjau ruošdamasi tam, kas manęs laukia. Iš medicinos punkto mes išėjome kartu, Robis tvirtai spaudė mano ranką savo delne.

– Tiesiog laikykis šalia, – sumurmėjo jis, kai pasiekėme perpildytą koridorių. Endžė ir trys jos draugės stovėjo prie spintelių, plepėdamos tarpusavyje ir kramtydamos gumą. Man sugniaužė skrandį, širdis pradėjo daužytis. Robis spustelėjo ranką. – Laikykis manęs ir niekam nieko nesakyk. Jie net nepastebės, kad mes čia.

Kai priartėjome prie mergaičių būrelio, aš nusiteikiau vėl išgirsti juoką ir šlykščias pašaipas. Bet mums einant pro šalį jos net nežvilgtelėjo, Endžė įsijautusi pasakojo, kaip aš gėdingai pabėgau iš valgyklos.

– O tada jinai, tipo , pradėjo žliumbti, – pasakė Endžė ir pro nosį skambantis jos balsas nuaidėjo koridoriuje. – Aš pamaniau: o die, ji tokia nevykėlė. Bet ko galima tikėtis iš visiškos kaimietės. – Ji pritildė balsą beveik iki šnabždesio ir pasilenkė į priekį. – Dar girdėjau, kad jos mama turi nenormalų potraukį kiaulėms, jeigu suprantate, apie ką aš.

Kai mergaitės pradėjo nustebusios kikenti, vos nepratrūkau. Bet Robis tik dar tvirčiau suspaudė man ranką ir nusitempė tolyn. Aš išgirdau jį kažką murmant panosėje ir pajutau, kaip oru nusklido kažkokie virpesiai, tarsi griaustinis, tik be garso.

Mums už nugarų Endžė pradėjo rėkti.

Aš norėjau atsisukti, bet Robis timptelėjo mane pirmyn, laviruodamas per minią, kai kiti mokiniai pasuko galvas į riksmo pusę. Akies krašteliu pastebėjau, kaip Endžė susiėmė rankomis už nosies, o jos riksmai darėsi vis labiau panašūs į kiaulės žviegimą.

3

Pakeistinukas

Kelionė namo autobusu buvo tyli. Bent jau mudu su Robiu nesikalbėjome. Aš nenorėjau patraukti dėmesio, be to, turėjau apie daug ką pagalvoti. Mes sėdėjome gale, kampe, aš buvau nusisukusi į langą ir spoksojau į pro šalį šmėsčiojančius medžius. Buvau išsitraukusi iPod ir įsikišusi ausines į ausis, bet tik tam, kad nereikėtų su niekuo kalbėtis.

Endžės riksmai, panašūs į kiaulės žviegimą, vis dar aidėjo galvoje. Tai, ko gero, baisiausias mano girdėtas garsas, ir nors ji tikra kalė, jaučiausi truputėlį kalta. Neabejojau, kad Robis jai kažką padarė, bet niekaip nebūčiau galėjusi to įrodyti. Iš tikrųjų netgi bijojau apie tai prasitarti. Robis atrodė lyg visai kitas žmogus, tylus, panašus į perekšlę, įsitempęs kaip grobuonis stebėjo vaikus autobuse. Jis elgėsi keistai – keistai ir bauginamai – ir aš norėjau žinoti, kas jam nutiko.

O dar tas keistas sapnas; pradėjau galvoti, gal tai nebuvo joks sapnas. Kuo daugiau aš apie tai mąsčiau, tuo labiau man atrodė, kad tas pažįstamas, su sesele kalbantis balsas buvo Robio.

Kažkas vyksta, kažkas keisto, siaubingo ir bauginančio, o baisiausia tai, kad man visa tai pažįstama. Aš žvilgtelėjau į Robį. Ar gerai aš jį pažįstu, ar išvis pažįstu? Mes draugaujame ilgiau, nei aš galiu prisiminti, tačiau niekad nesu buvusi pas jį namie, niekada nesu mačiusi jo tėvų. Tuos kelis kartus, kai siūliau susitikti pas jį, jis vis rasdavo priežasčių išsisukti: tai jo tėvai išvykę arba remontuoja virtuvę – virtuvę, kurios man neteko matyti. Keista, bet dar keisčiau, kad manęs tai niekada nestebino ir nekėlė klausimų. Iki dabar. Robis tiesiog buvo , lyg būtų atsiradęs iš niekur, be aplinkos, be namų, be praeities. Kokia jo mėgstama muzika? Ką jis nori pasiekti gyvenime? Ar kada nors buvo įsimylėjęs?

Visai nepažįsti , – šnibždėjo nerimą keliantis vidinis balsas. – Tu jo visai nepažįsti.

Mane nupurtė drebulys ir aš vėl įsispoksojau pro langą.

Autobusas truktelėjęs sustojo prie sankryžos ir aš pamačiau, kad mes paliekame priemiesčius ir tuoj įvažiuosime į brūzgynus. Mano kaimynystę. Lietus vis dar tiško ant langų, klampūs pelkynai atrodė išplaukę ir neryškūs, o medžiai tamsūs ir neaiškūs.

Aš sumirksėjau ir atsisėdau tiesiai. Toli pelkėje, po didžiulio ąžuolo šakomis, toks pat nejudrus kaip ir medžiai, ant arklio sėdėjo raitelis. Arklys buvo didžiulis, juodas, netgi permirkę karčiai ir uodega plaikstėsi už jo. Raitelis aukštas ir lieknas, vilkėjo sidabro ir juodos spalvos drabužius. Nuo pečių krito tamsus apsiaustas. Per lietų vos įžiūrėjau jo veidą: jaunas, blyškus, stulbinamai gražus... ir žvelgė tiesiai į mane. Mano skrandis susitraukė, sulaikiau kvėpavimą.

– Robi, – sumurmėjau išsitraukdama iš ausų ausines. – Pažiūrėk į tą...

Robio veidas buvo per kelis centimetrus nuo manojo, jam žiūrint pro langą akys susiaurėjo iki žalių plyšiukų, griežtų ir pavojingų. Man suspaudė skrandį ir aš atšlijau nuo Robio, bet jis to net nepastebėjo. Jo lūpos judėjo, jos sušnabždėjo vieną žodį, taip tyliai, kad vos išgirdau, nors Robis buvo visai šalia.

– Ašas.

– Ašas? – perklausiau. – Kas tas Ašas?

Autobusas sukosėjo ir vėl trūktelėjo. Robis atsilošė, jo veidas vis dar atrodė lyg iškaltas iš akmens. Sunkiai nurijusi seiles aš vėl pasižiūrėjau pro langą, bet po ąžuolu buvo tuščia. Arklys su raiteliu pradingo, lyg jų niekada nebūtų buvę.

KUO TOLIAU, tuo darėsi keisčiau.

– Kas toks Ašas? – pakartojau atsisukusi į Robį, kuris atrodė nugrimzdęs į savo pasaulį. – Robi? Ei! – Aš bakstelėjau jam į petį. Jis krūptelėjo ir pagaliau pažvelgė į mane. – Kas toks yra Ašas?

– Ašas? – Akimirką jo akys pasidarė ryškios, degančios, o veidas panašus į laukinio šuns. Tada jis sumirksėjo ir tapo toks, kaip įprastai. – A, tiesiog senas mano bičiulis, iš labai seniai. Nesijaudink dėl to, princese.

Jo žodžiai slydo manimi, lyg jis norėtų, kad aš viską pamirščiau, jam tiesiog pareikalavus. Pajutau aštrų nepasitenkinimą, kad jis kažką slepia, tačiau netrukus viskas išsisklaidė, nes aš negalėjau prisiminti, apie ką mes kalbėjome. Mūsų stotelėje Robis pašoko, tarsi sėdynė būtų užsiliepsnojusi, ir išlėkė pro duris. Aš sumirksėjau jam taip staiga išlėkus, atsargiai įsidėjau iPod į kuprinę. Mažiausiai norėjau, kad šis brangus daiktas sušlaptų.

– Man reikia eiti, – pranešė Robis, kai aš sustojau ant kelio šalimais. Jo žalios akys naršė po medžius, lyg tikintis, kad kažkas iššoks iš miško. Aš apsidairiau, bet išskyrus kažkur virš galvų čiulbantį paukštį, miškas buvo tylus ir ramus. – Aš... a... kai ką pamiršau namie. – Jis pasisuko į mane ir atsiprašomai pažvelgė. – Pasimatysime šįvakar, princese? Vėliau atsinešiu tą butelį šampano, gerai?