Джули Кагава - Geležies karalius

Nekreipdama dėmesio į skrandį gniaužiančią baimę aš palinkau į priekį.

– Itanas? Ką tu turi omeny? Kas su juo ne taip?

– Čia buvo ne Itanas. – Robis atsilošė susikryžiavęs rankas. – Šiandien tave užpuolęs padaras – pakeisti­nukas.

4

Pakas

Aš žiūrėjau į Robį galvodama, ar tai nebus dar vienas iš jo kvailų pokštų. Jis sėdėjo ramiai mane stebėdamas, tyrinėdamas reakciją. Lyg ir šypsojosi, bet akys žvelgė atšiauriai ir rimtai. Robis nejuokavo.

– Pa-pakeistinukas? – pagaliau išlemenau žiūrėdama į jį lyg į išprotėjusį. – Ar tai ne koks nors…

– Fėjūnas, – už mane pabaigė Robis. – Pakeistinukas yra sukeistas su žmonių vaiku fėjūnų palikuonis. Paprastai trolio ar goblino1, tačiau yra žinomi atvejai, ir kai sidhiai – fėjūnų aukštuomenė – yra sukeitę vaikus. Tavo brolis buvo pakeistas. Tas padaras yra Itanas tiek pat, kiek ir aš.

– Tu išprotėjai, – sušnibždėjau. Jeigu nebūčiau sėdėjusi, būčiau pradėjusi trauktis nuo jo link durų. – Tu tikrai kuok­telėjai. Laikas baigti su anime , Robai. Nėra jokių fėjūnų.

Robis atsiduso.

– Tikrai? Tokia tavo nuostata? Kaip nuspėjama. – Jis atsilošė ir susikryžiavo rankas. – Aš buvau geresnės nuomonės apie tave, princese.

– Buvai geresnės nuomonės apie mane ?! – sušukau pašokusi nuo sofos. – Tu geriau savęs paklausyk! Nejau tikrai manai, kad aš patikėsiu, jog mano brolis yra kažkokia fėja su blizgančiomis dulkėmis ir drugelio sparnais?

– Nekvailiok, – švelniai pasakė Robis. – Tu net nenutuoki, apie ką šneki. Įsivaizduoji Dindilin – taip paprastai reaguoja žmonės į žodį „fėjūnas“. Tikrosios fėjos visai ne tokios. – Jis akimirkai nutilo. – Na, gal išskyrus piksius2, bet čia jau kita istorija.

Papurčiau galvą, o mintys dūzgė it pašėlusios.

– Aš negaliu dabar apie tai galvoti, – sumurmėjau ir nusvirduliavau šalin. – Turiu patikrinti, kaip laikosi Itanas.

Robis tik gūžtelėjo pečiais, atsirėmė į sieną susidėjęs rankas po galva. Metusi paskutinį žvilgsnį į jį, aš nuskubėjau laiptais ir atidariau Itano kambario duris.

Čia buvo netvarka, karo zona, pilna sulaužytų žaislų, suplėšytų knygų ir sudraskytų drabužių. Apsižvalgiau ieškodama Itano, tačiau kambarys atrodė tuščias; staiga išgirdau kažką krebždant po lova.

– Itanai? – Aš atsiklaupiau ir, nustūmusi šalin sulaužytus alavinius kareivėlius, pažvelgiau į erdvę tarp jo čiužinio ir grindų. Tegalėjau išskirti šešėliuose kampe susirietusį gniutulą, nugara į mane. Jis drebėjo. – Itanai, – švelniai pašaukiau. – Ar viskas gerai? Kodėl tau sekundėlei neišlindus? Aš ant tavęs nepykstu. – Na, tai buvo melas, bet jaučiausi labiau sukrėsta, nei pykau. Norėjau nutempti Itaną žemyn ir įrodyti, kad jis joks trolis ar pakeistinukas, ar kažkas, ką ten sakė Robis.

Gniutulas pamažu liovėsi drebėti ir iš palovio atsklido Itano balsas.

– Ar tas baisus vyras vis dar ten? – paklausė jis tyliai, išsigandęs. Būčiau galėjusi jį užjausti, jei mano blauzda nebūtų taip tvinkčiojusi.

– Ne, – pamelavau. – Jis išėjo. Tu gali išlįsti. – Itanas nepajudėjo ir mano susierzinimas prasiveržė. – Itanai, tai kvaila. Lįsk lauk. – Aš įkišau galvą į palovį ir ištiesiau ranką link jo.

Itanas geltonai degančiomis akimis šnypšdamas atsisuko į mane ir pamėgino įkąsti. Aš staigiai patraukiau ranką ir jo trikampiai, panašūs į ryklio dantys taukštelėjo vieni į kitus. Itanas suurzgė, jo oda buvo kraupiai melsva, lyg paskendusio vaiko, o apnuoginti dantys švytėjo tamsoje. Suspiegiau ir keturiomis puoliau atgal, jausdama delnus badančius lego kubelius ir alavinius kareivėlius. Atsitrenkusi į sieną pašokau, apsigręžiau ir nėriau iš kambario.

Įsirėžiau tiesiai į Robį, stovintį už durų.

Jis sučiupo mane už pečių, kai pradėjau klykti, beveik nesuvokdama, ką darau, ėmiau jį trankyti kumščiais. Robis be žodžių iškentė ataką, tiesiog laikė mane ir nepaleido, kol atsišliejau į jį. Jis mane laikė, o aš kūkčiojau iš baimės ir pykčio.

Galiausiai ašaros baigėsi ir pasijutau visiškai išsekusi. Šniurkštelėjusi žengiau atgal, drebėdama ir delnu valydamasi akis. Robis vis dar tyliai stovėjo šlapiais nuo mano ašarų marškinėliais. Itano kambario durys buvo uždarytos, iš ten sklido duslūs smūgiai ir kikenimas.

Aš sudrebėjau ir pasižiūrėjau į Robį.

– Ar Itanas tikrai pradingo? – sušnabždėjau. – Jis tikrai niekur nesislepia? Jo tikrai nėra?

Robis rimtai linktelėjo. Aš pažvelgiau į Itano kambario duris ir prikandau lūpą.

– Kur jis dabar?

– Tikriausiai fėjūnų šalyje. – Robis pasakė tai visai paprastai, o aš vos nenusijuokiau iš tiesiog absurdiškai nuskambėjusių žodžių. Itaną pagrobė fėjūnai ir pakeitė jį bloguoju antrininku. Fėjūnai pagrobė mano brolį. Aš norėjau įsignybti, kad įsitinkinčiau, jog čia ne koks keistas sapnas ar haliucinacija. Galbūt aš ant sofos apgirtau ir įpuoliau į stuporą. Impulso pagauta stipriai krimstelėjau sau į žandą. Aštrus skausmas ir kraujo skonis rodė, kad visa tai tikra.

Aš pažvelgiau į Robį ir rimta jo išraiška išvaikė visas abejones. Kažkas vėl suspaudė skrandį, mane supykino, pasidarė baisu.

– Taigi... – Aš nurijau seiles ir prisiverčiau nusiraminti. Taigi Itaną pagrobė fėjūnai; su tuo aš galiu susidoroti. – Ką dabar darysime?

Robis kilstelėjo petį.

– Tai priklauso nuo tavęs, princese. Yra žmonių šeimų, kurios išaugino pakeistinukus kaip savo vaikus, nors ir nežinojo jų tikrosios prigimties. Paprastai šnekant, jeigu jį maitinsi ir paliksi ramybėje, jis prisitaikys naujuose namuose ir nesukels daug bėdų. Pradžioje pakeistinukai būna įkyrūs, bet dauguma šeimų prie to pripranta. – Robis nusišypsojo, tačiau tai buvo labiau bandymas padrąsinti, nei pralinksminti. – Tikėkimės, tavo tėvai pagalvos, kad jį ištiko pavėluota dvejų metų krizė.

– Robi, tas padaras man įkando, tikriausiai jis pasistengė, kad mama paslystų ir parkristų virtuvėje. Tai daugiau nei įkyrumas, tai pavojinga. – Piktai pasižiūrėjau į uždarytas Itano duris ir mane nukratė šiurpas. – Aš noriu, kad jis dingtų. Noriu atgauti savo brolį. Kaip mums šio padaro atsikratyti?

Robis prablaivėjo.

– Na, yra keletas būdų, – pradėjo Robis. Atrodė, kad jis jaučiasi nesmagiai. – Galima pasinaudoti senu metodu: reikia išvirti alaus arba troškinio kiaušinio lukšte, tai priverstų pakeistinuką garsiai nusistebėti tokiu keistu dalyku. Bet šis metodas labiau skirtas sukeistiems mažyliams: kūdikis dar nekalba, todėl tėvai susiprastų, jog apsimetėlis yra pakeistinukas, ir tikrieji tėvai turėtų jį pasiimti. Nemanau, kad tai suveiktų su vyresniu vaiku, tokiu kaip tavo brolis.

– Puiku. Koks kitas būdas?

– A, kitas būdas yra mušti pakeistinuką tol, kol jo riksmai privers fėjūnus tėvus grąžinti tikrąjį vaiką. Tu tiesiog galėtum įkišti jį į orkaitę ar pavirti gyvą...

– Baik. – Mane supykino. – Aš negaliu to padaryti, Robi. Tiesiog negaliu. Turi būti dar kitas būdas.

– Na, – Robis sudvejojo. Pasikasė kaklą. – Vienintelis kitas būdas yra keliauti į fėjūnų šalį ir susigrąžinti brolį. Tikrojo vaiko grįžimas namo privers pakeistinuką dingti. Bet... – Jis nutilo lyg ieškodamas tinkamo žodžio.

– Ką?

– Bet... tu nežinai, kas paėmė brolį. O šito nežinodama tiesiog vaikščiosi ratais. Jeigu tau įdomu, tai vaikščioti ratais fėjūnų šalyje yra labai, labai bloga mintis.