Джули Кагава - Geležies karalius

– Aš alkanas.

– Sėsk! – riktelėjau sodindama jį į jo kėdę. Tas nedėkingasis bandė man suduoti. Aš vos susilaikiau, taip norėjau jam vožtelėti. – Dieve, na ir irzlus gi tu šiandien. Sėdėk čia ir būk tyliai. Tuoj paduosiu tavo maistą.

Kai pica atsirado ant stalo, jis puolė prie jos kaip laukinis, net nepalaukė, kol atauš. Tai mane apstulbino ir aš tegalėjau žiūrėti, kaip jis plėšia gabalus lyg išbadėjęs šuo ir juos ryja beveik nekramtęs. Netrukus jo rankos ir veidas buvo ištepti padažu ir sūriu, o pica greitai mažėjo. Nepraėjus nė dviem minutėms jis surijo ją visą iki paskutinio trupinio.

Tada apsilaižė pirštus, pakėlė akis į mane ir susiraukė.

– Vis dar alkanas.

– Ne, nealkanas, – pasakiau jam atsipeikėjusi iš nuostabos. – Jeigu dar ką nors suvalgysi, tau pasidarys bloga. Eik, pažaisk savo kambaryje ar dar kuo nors užsiimk.

Itanas piktai įsistebeilijo į mane, jo oda tarsi patamsėjo, vaikiškas putlumas susitraukė ir išnyko. Be jokio perspėjimo jis nušoko nuo kėdės, pribėgo prie manęs ir suleido dantis į koją.

– Aaa!  – Skausmas pervėrė man blauzdą kaip elektro­šokas. Sučiupusi brolį už plaukų bandžiau atplėšti jo dantis sau nuo odos, bet jis įsikibo į mane kaip dėlė ir sukando stipriau. Pasijutau taip, lyg į koją būtų susmigusios stiklo šukės. Akis aptemdė ašaros, o keliai nuo skausmo beveik sulinko.

– Megana!

Tarpduryje stovėjo Robis su kuprine ant peties, žalios akys buvo išsiplėtusios iš sukrėtimo.

Itanas paleido mane ir pasuko galvą į Robio pusę. Jo lūpos buvo ištepliotos krauju. Pamatęs Robį jis sušnypštė ir – nėra kitų žodžių apibūdinti – nuskuodė šalin nuo mūsų, užlėkė laiptais į viršų ir pradingo iš akių.

Aš taip drebėjau, kad turėjau atsisėsti ant sofos. Koja tvinkčiojo, įstengiau tik trūksmingai žiopčioti. Ryškus kraujas sunkėsi per džinsus kaip besiskleidžiantis žiedas. Apstulbusi žiūrėjau į jį, sąstingio kaustomomis galūnėmis.

Robis trimis žingsniais įveikė kambarį ir parklupo šalia manęs. Vikriai, lyg jau būtų tai daręs, pradėjo raitoti mano kelnių klešnę.

– Robi, – sušnibždėjau, kai jis palinko stebėtinai švelniais pirštais liesdamas koją. – Kas darosi? Visi aplinkui tarsi išprotėjo. Mane ką tik užpuolė Itanas… kaip koks pasiutęs šuo.

– Tai buvo ne tavo brolis, – sumurmėjo Robis, nustumdamas audinį ir atidengdamas sumaitotą kruviną odą žemiau kelio. Punktyrinis žaizdų ovalas darkė koją, sunkėsi kraujas, o oda aplinkui jau mėlynavo. Robis tyliai švilptelėjo. – Bjauru. Palauk čia. Tuoj grįšiu.

– Lyg aš kur nors eičiau, – atsakiau automatiškai ir tik tada suvokiau jo pirma pasakytus žodžius. – Palauk minutėlę. Ką turi omeny sakydamas, kad tai ne Itanas? Kas, po galais, dar gali būti?

Robis mane ignoravo. Nuėjo iki savo kuprinės, atsegęs ištraukė ilgą žalią butelį ir mažą krištolinę taurę. Kodėl jis ištraukė šampaną būtent dabar? Mane sužeidė, man skauda, o mano mažasis broliukas pavirto į pabaisą. Aš tikrai neturėjau nuotaikos švęsti.

Labai atsargiai Robis įpylė šampano į taurę ir sugrįžo prie manęs stengdamasis nenulieti nė lašo.

– Štai, – pasakė tiesdamas taurę, kuri jo rankoje spindėjo. – Išgerk. Kur jūs laikote rankšluosčius?

Aš paėmiau taurę kiek įtariai.

– Vonioje. Tik neliesk mamos baltųjų. – Kai Robis nuėjo, aš pažiūrėjau į mažutę taurę. Ten tebuvo vos gurkšnelis gėrimo. Man jis nepriminė šampano. Aš tikėjausi kažko šnypščiančio, balto ar rožinio, putojančio taurėje. Skystis buvo tamsiai raudonos, kraujo spalvos. Virš jo tyvuliavo ir rangėsi tiršta migla.

– Kas tai?

Robis, grįžęs iš vonios su baltu rankšluosčiu, užvertė akis.

– Ar tau būtina visko klausinėti? Tai padės numalšinti skausmą. Gerk pagaliau.

Aš atsargiai pauosčiau, tikėdamasi rožių arba uogų, ar kokio nors saldaus kvapo, sumišusio su alkoholiu. Bet neužuodžiau nieko. Visiškai nieko.

Na gerai. Aš tyliai pakėliau taurę.

– Su gimtadieniu.

Vynas užpildė burną ir užliejo pojūčius. Jo skonis – kaip nieko ir visko. Buvo justi prieblanda ir migla, mėnulio šviesa ir speigas, tuštuma ir ilgesys. Gėrimas atrodė toks stiprus, kad net kambarys susiūbavo ir aš nukritau ant sofos. Tikrovė išskydo, susupdama mane į neaiškią miglą. Tuo pat metu darėsi bloga ir norėjosi miego.

Kai juslės sugrįžo, Robis tvarstė man koją. Aš neprisiminiau, kad būtų valęs žaizdas. Jaučiausi aptirpusi ir apdujusi, tarsi ant smegenų kas būtų užmetęs antklodę, kuri trukdytų susikaupti.

– Štai, – pasakė Robis atsistodamas. – Baigta. Tavo koja bent jau nenukris. – Susirūpinusios, vertinančios akys pažvelgė į manąsias. – Kaip tu jautiesi, princese?

– Na... – išlemenau bandydama nusibraukti voratinklius nuo smegenų. Jutau, kad kažko negaliu prisiminti, kažko svarbaus. Kodėl Robis tvarstė koją? Ar aš susižeidžiau? Staiga pašokau. – Itanas man įkando! – sušukau pasipiktinusi ir įtūžusi. – O tu... tu pasakei, kad ten buvo visai ne Itanas. Apie ką tu kalbėjai? Kas čia dedasi?

– Nusiramink, princese. – Robis numetė kruviną rankšluostį ant grindų ir atsisėdo ant suoliuko kojoms. Jis atsiduso. – Tikėjausi, kad iki to neprieisime. Ko gero, mano kaltė. Nereikėjo šiandien palikti tavęs vienos.

– Apie ką tu kalbi?

– Tu neturėjai šito matyti, nieko iš viso šito, – toliau kalbėjo Robis dar labiau glumindamas. Atrodė, kad jis kalba daugiau sau nei man. – Tavo žvilgsnis visada buvo stiprus, tai duota. Visgi aš nesitikėjau, kad jie imsis tavo šeimos. Tai viską keičia.

– Robi, jeigu nepasakysi man, kas čia dedasi...

Robis pažvelgė į mane. Jo akyse švietė kažkas padūkusio ir laukinio.

– Pasakyti tau? Ar tikrai to nori? – Jo balsas pasidarė tylus, grėsmingas ir man ant rankų pasišiaušė plaukeliai. – Kai pradėsi matyti, nebegalėsi sustoti. Sužinoję per daug kai kurie žmonės išsikrausto iš proto. – Jis atsiduso ir grėsmė dingo iš akių. – Nenoriu, kad tau taip nutiktų, princese. Žinai, viskas neprivalėjo būti būtent taip. Aš galiu padaryti, kad tu pamirštum.

– Pamirščiau?

Jis linktelėjo ir pakėlė butelį vyno.

– Tai miglavynis. Tu jo vos gurkštelėjai. Jei išgertum taurę, viskas vėl būtų kaip buvę. – Robis pajudino butelį tarp dviejų pirštų, žiūrėdamas, kaip jis siūbuoja pirmyn ir atgal. – Viena taurė, ir tu vėl būsi normali. Tavo brolio elgesys neatrodys nesuprantamas, tu neprisiminsi nieko keisto ir bauginančio. Žinai, kaip sakoma: nežinojimas yra palaima.

Nors buvau sumišusi, pajutau, kaip pyktis iš lėto degina krūtinę.

– Vadinasi, tu nori, kad aš išgerčiau… tai ir tiesiog pamirščiau Itaną. Tiesiog pamirščiau savo vienintelį brolį? Ar tai tu nori pasakyti?

Jo antakis pakilo.

– Na, jei pažiūrėtume tavo akimis...

Įniršis mano krūtinėje liepsnojo vis stipriau, užgniauždamas baimę.

– Aš jokiu būdu nepamiršiu Itano! Jis mano brolis! Gal tu ne žmogus ar tiesiog esi kvailys?

Mano nuostabai, Robio veide nušvito šypsena. Jis paleido butelį, bet spėjo pagauti jį ir pastatė ant grindų.

– Pirmas variantas, – labai tyliai pasakė jis.

Tai mane pritrenkė.

– Ką?

– Ne žmogus. – Jis vis dar buvo išsišiepęs nuo ausies iki ausies, dantys švytėjo prieblandoje. – Aš tave perspėjau, princese. Nesu toks kaip tu. Kaip ir tavo brolis nėra tas, kuo dedasi.