Джули Кагава: Geležies karalius

Jinai nesilaužo ir duoda lengvai!

Man susuko vidurius, žandai užsiliepsnojo. Pasibaisėjusi aš pažvelgiau į Skotą ir pamačiau, kad visas jo stalas griaudėja iš juoko ir rodo į mane pirštais. Valgyk­loje aidėjo telefonų skambučiai, o juokas daužė mane tarsi tikros bangos. Pradėjau drebėti, akis ėmė graužti ašaros.

Delnais užsidengusi veidą apsisukau ir puoliau bėgti iš valgyklos, kol nepradėjau žliumbti kaip kokia dvimetė. Tebegirdėjau aidint juoką, ašaros degino akis, lyg būtų nuodingos. Kažkaip sugebėjau pereiti visą patalpą neužkliuvusi už suolų ar kojų, pastūmiau duris ir sprukau į koridorių.

Aš praleidau beveik valandą kampinėje mergaičių tualeto kabinoje, žliumbdama ir planuodama išvažiuoti į Kanadą ar galbūt Fidžį – kur nors toli toli. Niekada daugiau neišdrįsiu pasirodyti šioje valstijoje. Galiausiai, kai ašaros išseko, o trūkčiojantis kvėpavimas išsilygino, pagalvojau, koks apgailėtinas tapo mano gyvenimas.

Ko gero, turėčiau jaustis pagerbta,  – apmaudžiai tariau sau ir sulaikiau kvapą, kai į tualetą įvirto grupelė mergaičių. – Skotas nepatingėjo asmeniškai sugriauti man gyvenimo. Lažinuosi, kad su niekuo daugiau jis taip nepasielgė. Kaip man pasisekė – esu didžiausia pasaulyje nevykėlė. Vėl pradėjo tvenktis ašaros, bet aš buvau pavargusi sriūbauti ir neleidau joms prasiveržti.

Iš pradžių ketinau pratupėti tualete, kol baigsis pamokos. Bet jeigu klasėje manęs kas nors pasigestų, čia pirmiausia ateitų ieškoti. Todėl galiausiai sukaupiau drąsą ir ant pirštų galiukų nutipenau į medicinos punktą, sumaniusi apsimesti, kad labai skauda pilvą, ir ten pasislėpti.

Nors medicinos seselės ūgis tebuvo apie šimtą trisdešimt centimetrų su storapadžiais bateliais, bet kai atidariau duris ir pažvelgiau vidun, iš jos žvilgsnio supratau: ji nenusiteikusi taikstytis su paaugliškomis kvailionėmis. Jos oda buvo panaši į susiraukšlėjusį graikinį riešutą, balti plaukai susukti į griežtą kuodelį, o ant nosies galo mažyčiai akiniai auksiniais rėmeliais.

– Taigi, panele Čeis, – ištarė ji aukštu rimtu balsu, pastumdama į šalį segtuvą. – Ką jūs čia veikiate? Aš sumirksėjau stebėdamasi, iš kur ji mane pažįsta. Esu buvusi medicinos punkte tik kartą, kai futbolo kamuolys netyčia pataikė į nosį. Tąkart mane apžiūrėjusi seselė buvo aukšta ir kaulėta, su netaisyklingu sąkandžiu, todėl panaši į arklį. Ši apkūni maža moterytė buvo nauja ir tai, kaip ji spoksojo į mane, truputėlį nervino.

– Man skauda skrandį, – pasiskundžiau laikydamasi už bambos, lyg ji tuoj sprogs. – Man tereikia keletui minučių prigulti.

– Žinoma, panele Čeis. Ten toliau yra keli gultai. Aš atnešiu jums kai ką, nuo ko pasijusite geriau.

Aš linktelėjau ir patraukiau į kitą patalpą, atskirtą keliomis didžiulėmis užuolaidomis. Be manęs ir seselės, čia daugiau nieko nebuvo. Puiku. Aš pasirinkau kampinį gultą ir atsiguliau ant popieriumi apdengto čiužinio.

Po kelių akimirkų pasirodė seselė ir ištiesė man vienkartinį puodelį su burbuliuojančiu skysčiu.

– Štai, išgerk, pasijusi geriau, – pasakė ji, įspausdama puodelį man į ranką.

Aš spoksojau į puodelį. Šnypščiantis baltas skystis kvepėjo šokoladu ir žolelėmis, tik kažkaip stipriau, kvapas buvo toks stiprus, kad ėmė ašaroti akys.

– Kas tai? – paklausiau.

Seselė tik nusišypsojo ir išėjo iš palatos.

Aš atsargiai gurkštelėjau ir pajutau, kaip šiluma nuslydo gerkle į skrandį. Skonis buvo nuostabus, kaip geriausio pasaulyje šokolado, su švelniu karstelėjusiu poskoniu. Dviem gurkšniais pabaigiau gėrimą ir apvertusi puodelį mėginau pagauti paskutinius lašus.

Beveik iškart pajutau mieguistumą. Gulėdama ant raukšlėto čiužinio akimirkai užmerkiau akis ir viskas nutolo.

MANE PAŽADINO TYLŪS BALSAI, paslapčia besikuždantys čia pat, už užuolaidų. Aš mėginau pajudėti, tačiau jaučiausi taip, lyg mano kūnas būtų suvyniotas į vatą, o į galvą prikišta marlės. Šiaip ne taip atmerkiau akis. Už užuolaidų pamačiau du siluetus.

– Nesielk neapgalvotai, – perspėjo tylus rimtas balsas. Seselė, pagalvojau, savo kliedesiuose svarstydama, gal ji man dar duotų to šokoladinio gėrimo. – Atsimink, tavo pareiga yra stebėti mergaitę. Neturėtum daryti nieko, kas gali atkreipti dėmesį.

– Aš? – paklausė iki skausmo pažįstamas balsas. – Atkreipti į save dėmesį? Kodėl turėčiau taip elgtis?

Seselė purkštelėjo.

– Jeigu visa šokėjų komanda pavirs pelėmis, Robinai, aš labai tavimi nusivilsiu. Mirtingieji paaugliai yra akli ir žiaurūs. Tu tai žinai. Neturėtum keršyti, kad ir ką jauti mergaitei. Ypač dabar, kai dedasi nerimą keliantys dalykai.

Aš sapnuoju , – nusprendžiau. – Kito paaiškinimo nėra. Kažin ko buvo įmaišyta į tą gėrimą? Prietemoje už užuolaidų esančios figūros buvo keistos ir išplaukusios. Seselė atrodė dar mažesnė, vos šimto centimetrų. Kitas šešėlis buvo dar keistesnis: normalaus dydžio, tačiau su kažkokiais iškilumais ant galvos – ragais ar ausimis.

Aukštesnis šešėlis atsiduso, nuėjo prie kėdės, atsisėdo ir susikryžiavo ilgas kojas.

– Aš girdėjau tą patį, – sumurmėjo jis. – Sklinda niūrūs gandai. Abeji rūmai nerimsta. Lyg kažkas būtų išgąsdinęs juos abejus.

– Kaip tik todėl privalai toliau būti jos skydu ir globėju. – Seselė pasisuko, užsidengė rankomis lūpas ir jos balse pasigirdo nepasitenkinimas. – Aš nustebusi, kad tu jai dar nedavei miglavynio. Jai šiandien suėjo šešiolika. Šydas tuoj perplyš.

– Žinau, žinau. Aš ketinu. – Šešėlis atsiduso ir paslėpė veidą delnuose. – Šitą reikalą aš sutvarkysiu vėliau, šią popietę. Kaip ji?

– Ilsisi, – pasakė seselė. – Vargšas vaikas, ją taip traumavo. Daviau jai lengvo migdančiojo gėrimo – ji neatsibus, kol reikės eiti namo.

Pasigirdo kikenimas.

– Vienas vaikas, išgėręs tavo „lengvo“ migdančiojo gėrimo, neatsibudo dvi savaites. O tu dar aiškini apie neatsargumą.

Jos atsakymas buvo iškraipytas ir neaiškus, bet aš buvau beveik tikra, kad išgirdau:

– Ji yra savo tėvo dukra. Jai viskas bus gerai.

O gal taip tik pasirodė. Pasaulis išskydo kaip nesufokusuotame fotoaparate ir kuriam laikui aš vėl nugrimzdau į nebūtį.

– MEGANA!

Kažkas mane purtė ir žadino. Aš nusikeikiau ir sumosikavau rankomis, trumpam sumišusi, tada pagaliau pakėliau galvą. Vokai buvo lyg pripildyti švino, akys užtraiškanojusios ir aš niekaip negalėjau sutelkti žvilgsnio. Dejuodama prasikrapščiau akis ir apsiblaususi pamačiau Robio veidą. Akimirką jo suraukti antakiai išdavė susirūpinimą, bet tada aš sumirksėjau ir jis vėl tapo normaliu besišypsančiu Robiu.

– Kelkis kelkis kelkis, miegančioji gražuole, – erzino jis, man bandant atsisėsti. – Tavo laimei, pamokos baigėsi. Laikas keliauti namo.

– Ką? – sumurmėjau stengdamasi nusibraukti paskutinius miego likučius nuo veido. Robis prunkštelėjo ir pastatė mane ant kojų.

– Štai, – tarė jis paduodamas sunkią, pilną knygų kuprinę. – Tau labai pasisekė, kad aš toks geras draugas. Surašiau viską, kas užduota tų pamokų, kurias tu praleidai popiet. Beje, tau atleista. Aš netgi nesakysiu: „Ar aš nesakiau.“

Jis kalbėjo pernelyg greitai. Mano smegenys vis dar miegojo, o mintys buvo apsiblaususios ir neaiškios.

– Apie ką tu čia kalbi? – burbtelėjau dėdamasi kuprinę.

O tada prisiminiau.

– Man reikia paskambinti mamai. – Aš vėl kritau ant gulto. Robis susiraukė, atrodė sumišęs. – Ji turi atvažiuoti manęs pasiimti, – paaiškinau. – Daugiau niekada nevažiuosiu autobusu, niekada. – Apėmė neviltis ir aš užsidengiau veidą delnais.