Джули Кагава: Geležies karalius

Iš pradžių nesupratau, ką jis sako. Tikėjausi grasinimų, įžeidinėjimų ar kaltinimų. Kai pagaliau suvokiau jo žodžius, manimi persirito palengvėjimo banga.

– O, o, – išstenėjau jausdama, kaip kaista veidas. – Viskas gerai. Pamiršk.

– Negaliu, – sumurmėjo jis. – Negaliu tavęs išmesti iš galvos nuo pat vakar vakaro. Buvau tikras niekšas ir norėčiau susitaikyti. Ar... – Jis nutilo, prikando lūpą, o tada vienu atsikvėpimu viską išpyškino: – Ar norėtum šiandien su manim papietauti?

Mano širdis pradėjo daužytis. Pilve pašėlusiai suplasnojo drugeliai, atrodė, kad kojos nesiekia žemės. Vos užteko kvapo ištarti:

– Žinoma.

Skotas nusišypsojo parodydamas akinamai baltus dantis ir pamerkė akį.

– Ei, bičiuliai! Žiūrėkit čionai! – Vienas iš Skoto futbolo komandos draugų stovėjo per kelis žingsnius nuo mūsų, rankoje laikydamas į mus nukreiptą telefoną. – Šypsokitės, tuoj išskris paukščiukas.

Man nespėjus susigaudyti, kas vyksta, Skotas apkabino per pečius ir prisitraukė prie savęs. Sumirksėjau sukrėsta, širdis krūtinėje ėmė dar smarkiau daužytis. Fotografuojamas jis akinamai išsišiepė, o aš buvau tokia suglumusi, kad tegalėjau spoksoti kaip kokia kvailė.

– Ačiū, Mege, – ištarė Skotas, pasitraukdamas nuo manęs. – Pasimatysime per pietus. – Jis nusišypsojo ir darkart pamerkęs man akį greitu žingsniu patraukė link mokyklos. Fotografas sukikeno ir nuskubėjo iš paskos, palikdamas mane priblokštą ir sutrikusią automobilių aikštelės kampe.

Akimirką aš stovėjau ten spoksodama kaip idiotė, bendraklasiams zujant aplinkui. Tada mano veidą nušvietė šypsena ir pašokusi į orą šūktelėjau. Skotas Voldronas nori mane matyti! Jis nori su manimi ir tik su manimi papietauti valgykloje. Galbūt man pagaliau pradėjo šypsotis laimė. Gali būti, kad ką tik prasidėjo geriausias kada nors buvęs gimtadienis.

Sidabrinė lietaus užuolaida užslinko ant automobilių aikštelės ir aš pajutau, kad į mane kažkas žiūri. Pasisukusi pamačiau už kelių žingsnių stovintį ir pro minią mane stebintį Robį.

Lietuje jo akys švytėjo kažkaip pernelyg žaliai. Lašai ėmė tikšti ant betono ir mokiniai nuskubėjo į mokyklą, o aš įžvelgiau kažką keista jo veide: ilgą snukį, siauras akis ir tarp ilčių iškištą liežuvį. Man suspaudė skrandį, bet sumirksėjau ir Robis vėl tapo savimi – normalus, besišypsantis ir nesijaudinantis dėl merkiančio lietaus.

Kaip ir aš.

Spygtelėjusi pasileidau link durų ir nėriau į mokyklą. Robis sekė iš paskos, juokdamasis, tampydamas mane už plaukų, kol jam vožtelėjau ir jis liovėsi.

Per pirmąją pamoką vis žvilgčiojau į Robį, ieškodama užuominos į tą bauginantį, plėšrų jo veidą, pagalvodama, ar tik nesikraustau iš proto. Galiausiai paskaudo kaklą ir užsidirbau šiurkščią pastabą iš anglų kalbos mokytojo, kad liaučiausi spoksojusi į berniukus ir labiau susitelkčiau į pamoką.

KAI NUSKAMBĖJO PIETŲ PERTRAUKOS SKAMBUTIS, aš stryktelėjau iš vietos, širdis, rodės, iššoks iš krūtinės. Skotas manęs laukia valgykloje. Pasigriebiau knygas, sukišau jas į kuprinę, apsisukau... Ir akis į akį susidūriau su Robiu, kuris stovėjo už manęs. Net spygtelėjau.

– Robi, gausi į kailį, jeigu nesiliausi šitaip daręs. O dabar traukis, aš turiu būti kitur.

– Neik. – Jo balsas buvo tylus ir rimtas. Nustebusi pažvelgiau į jį. Šįkart neišvydau žaismingos šypsenos, kuri niekada nedingdavo jam iš veido, žandikaulis buvo sukąstas, žvilgsnis beveik bauginantis. – Kažkas negerai, aš tai jaučiu. Tas kiaušingalvis kažką rezga – pasišnekėjęs su tavimi, jis su draugeliais ilgai trynėsi aplink metų knygos kabinetą. Man tai nepatinka. Pažadėk, kad neisi.

Aš įniršau.

– Ar tu slapčia mūsų klauseisi? – pasiteiravau piktai žiūrėdama. – Kas tau darosi? Ar esi girdėjęs apie „asmeninį pokalbį“?

– Tu Voldronui visai nerūpi. – Robis provokuojamai susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Jis sudaužys tau širdį, princese. Patikėk manimi, esu matęs užtektinai tokių kaip jis, todėl suprantu.

Aš supykau, supykau, kad jis drįsta kišti nosį į mano reikalus, supykau, kad gali būti teisus.

– Čia ne tavo reikalas, Robi, – pratrūkau priversdama jį pakelti antakius. – Aš galiu pati savimi pasirūpinti, aišku? Nustok lįsti ten, kur tavęs niekas neprašo.

Jo veide trumpam šmėstelėjo nuoskauda ir tuojau pat pradingo.

– Gerai, princese. – Jis išsišiepė pakeldamas rankas. – Tik nereikia taip širsti, jūsų karališkoji didenybe. Pamiršk, kad apskritai ką nors sakiau.

– Būtinai. – Krestelėjau galvą ir neatsigręždama išlėkiau iš klasės.

Visą kelią, kol koridoriais skubėjau į valgyklą, mane graužė kaltės jausmas. Gailėjausi, kad aprėkiau Robį, bet kartais jis perlenkia lazdą elgdamasis kaip didysis brolis. Tačiau Robis visada buvo toks – pavydus, pernelyg globėjiškas, nuolat mane prižiūrintis, tarsi tai būtų jo darbas. Aš net neprisimenu, kada jį pamačiau pirmą kartą, atrodo, lyg jis visada laikėsi šalia.

Valgykla buvo triukšminga ir prastai apšviesta. Aš sustojau tarpduryje ieškodama Skoto ir pamačiau jį prie staliuko, salės viduryje, apsuptą šokėjų ir futbolininkų. Sudvejojau. Negalėjau tiesiog prieiti ir atsisėsti prie staliuko; Endžė Vitmond ir jos palaikymo komandos šokėjos sudraskytų mane į gabalus.

Skotas apsidairė, pamatė mane ir jo veide pasirodė tingi šypsena. Palaikiusi tai kvietimu aš pajudėjau pirmyn, laviruodama tarp stalų. Jis išsitraukė savo iPhone, paspaudė mygtuką ir vis dar šypsodamasis prisimerkęs pasižiūrėjo į mane.

Šalimais suskambėjo telefonas.

Aš krūptelėjau, tačiau ėjau toliau. Už manęs pasigirdo aikčiojimai, isteriškas kikenimas. O tada šnabždesiai, kurie visada priverčia galvoti, kad kalbama apie tave. Jaučiau žvilgsnius, smingančius man į galvą. Stengdamasi nekreipti dėmesio ėjau toliau.

Suskambo kitas telefonas.

Ir dar vienas.

O tada šnabždesiai ir juokas pasklido kaip ugnis. Kažkodėl pasijutau labai pažeidžiama, lyg būčiau ant scenos ir tiesiai į mane būtų nukreiptas prožektorius. Jie juk negali juoktis iš manęs, ar ne? Pamačiau keletą mokinių, rodančių į mane pirštais ir besišnabždančių tarpusavyje, bet iš paskutiniųjų stengiausi nekreipti į juos dėmesio. Skoto stalas buvo vos už poros žingsnių.

– Labas, gražuole! – Kažkas pliaukštelėjo man per užpakalį ir aš spygtelėjau. Atsisukusi pamačiau Deną Otomaną, šviesiaplaukį spuoguotą mokyklos orkestro klarnetistą. Jis gašliai mane nužvelgė ir mirktelėjo. – Mergyt, niekad nemaniau, kad esi tokia išdykėlė, – pasakė jis bandydamas atrodyti žavingai, tačiau man jis priminė šlykštų Varlių Kermitą. – Užsuk kada nors į orkestrą. Aš turiu dūdelę, kuria tu galėtum pagroti.

– Ką čia šneki? – suurzgiau, bet jis tik sukikeno ir atkišo savo telefoną.

Iš pradžių ekranas buvo tuščias. O tada jame sušvito ryškiai geltona žinutė. Manai, kad Megana Čeis šalta kaip ledas? Aš aiktelėjau, žodžiai pradingo ir ekrane pasirodė nuotrauka.

Mano nuotrauka. Mudu su Skotu stovime automobilių aikštelėje, jis apkabinęs mane per pečius, o veide gašli išraiška. Tik čia – man atvipo žandikaulis – aš visiškai nuoga ir tuščiomis kvailomis akimis susižavėjusi spoksau į jį. Akivaizdu, kad jis pasinaudojo Photoshop programa; mano „kūnas“ buvo pernelyg liesas ir neturintis ryškesnių bruožų, lyg lėlės, krūtinė plokščia kaip dvylikametės. Kai ekrane pasirodė antra žinutės dalis, sustingau, širdis nustojo plakusi.