Джули Кагава - Geležies karalius

Šiandien mama turėjo mane nuvežti į vairavimo mokyklą. Aš sudvejojau ir prikandau lūpą. Ką pagalvos mama su Luku manęs neradę. Aš laikiausi taisyklių, nesu pabėgusi iš namų, išskyrus tą vienintelį kartą su Robiu, niekada nevakarodavau po komendanto valandos. Įdomu, ką Robis turėjo omenyje sakydamas, kad mes užtruksime „kurį laiką“. Lukas tikriausiai nė nepastebės, kad manęs nėra, bet mama jaudinsis. Pagriebiau seną namų darbų lapą ir palinkau rašyti jai žinutės, tačiau sustingau laikydama rašiklį virš popieriaus.

Ką aš jai parašysiu? „Brangioji mama, Itaną pagrobė fėjūnai. Išėjau jo susigrąžinti. Ak, tik nepasitikėk tuo Itanu, kuris dabar čia – iš tikrųjų tai jis fėjūnų pakeistinukas.“ Netgi man tai atrodė beprotiška. Padvejojau ir greitosiomis užrašiau:

Mama, turiu kai kuo pasirūpinti. Pažadu greitai grįžti. Nesijaudink dėl manęs. Megana

Priklijavau raštelį prie šaldytuvo durų, vydama šalin mintis apie tai, kad galiu daugiau niekada nepamatyti namų. Užsimetusi kuprinę ir jausdama, kaip mano viduriai rangosi lyg gyvačių lizdas, aš užlipau laiptais.

Robis laukė laiptų aikštelėje, rankas susikryžiavęs ant krūtinės ir tingiai šypsodamasis.

– Pasiruošusi?

Baimė vėl sugniaužė man skrandį.

– Ar bus labai pavojinga?

– O, nepaprastai, – atsakė Robis, eidamas prie Itano kambario durų. – Kaip tik čia visas smagumas. Tu gali numirti daugybe įdomių būdų – būti sukapota stikliniu kardu, nutempta po vandeniu ir suėsta kelpio3, visam laikui paversta voru arba rožių krūmu.... – Jis atsigręžė į mane. – Tai tu eini ar ne?

Pastebėjau, kad mano rankos dreba, ir prispaudžiau jas prie krūtinės.

– Kodėl tu man visa tai pasakoji? – sušnibždėjau. – Ar mėgini išgąsdinti?

– Taip, – nė kiek nesutrikęs atsakė Robis. Jis sustojo prie Itano durų, vieną ranką uždėjęs ant rankenos, ir pažvelgė į mane. – Tau teks susidurti su kai kuriais dalykais, princese. Ir aš tave perspėju. Vis dar nori eiti? Mano ankstesnis pasiūlymas tebegalioja.

Aš prisiminiau miglavynio skonį, desperatišką norą ir sudrebėjau.

– Ne, – greitai pasakiau. – Aš nepaliksiu Itano su krūva pabaisų. Jau netekau tėvo – negaliu netekti ir brolio.

O tada į galvą šovė mintis, kuri atėmė kvapą ir nustebino: Kaip aš nepagalvojau apie tai anksčiau? Tėtis. Širdis suspurdėjo prisiminus miglotus sapnus, kur mano tėvas pradingsta po vandeniu ir niekada neiškyla. O jeigu jį irgi pagrobė fėjūnai? Aš galiu surasti Itaną ir tėtį, sugrąžinti namo juos abu.

– Eime, – pasakiau pažvelgusi Robiui į akis. – Nagi, ir taip iššvaistėme daug laiko. Nėra ko delsti.

Robis sumirksėjo ir jo veide šmėkštelėjo keista išraiška. Akimirką pasirodė, kad jis nori kažką pasakyti. Tačiau tik papurtė galvą, lyg išnirdamas iš transo, ir toji akimirka baigėsi.

– Puiku. Nesakyk, kad tavęs neperspėjau. – Jis nusišypsojo ir jo akys suspindo dar skaisčiau. – Bet viskas iš eilės. Mums reikia surasti įėjimą į Niekadaniekada. Tai fėjūnų šalies pavadinimas. Ten taip paprastai nepateksi, durys būna gerai paslėptos. Laimei, aš numanau, kur vienos jų yra. – Jis nusišypsojo, nusigręžė ir pabeldė į Itano kambario duris.

– Tuk, tuk! – ištarė jis aukštu dainingu balsu. Stojo tyla. Paskui pasigirdo trenksmas ir bildesys, lyg į duris būtų atsitrenkęs sunkus daiktas.

– Eik šalin! – suniurzgė balsas iš vidaus.

– Ne, ne. Šitas žaidimas žaidžiamas ne taip, – pasakė Robis. – Aš sakau: „Tuk, tuk“, o tu turi atsakyti: „Kas ten?“

– Atšok!

– Ne, ir vėl neteisingai. – Robis atrodė visai ramus. O aš buvau pasibaisėjusi Itano kalba, nors ir žinojau, kad čia ne jis. – Na gerai, – draugiškai tęsė Robis. – Aš viską pasakysiu pats, kad tu kitą kartą žinotum. – Robis atsikrenkštė ir pabeldė dar kartą. – Tuk, tuk! – sumaurojo jis. – Kas ten? Pakas! Koks Pakas? Pakas, kuris pavers tave žviegiančia kiaule ir pašaus į orkaitę, jeigu nepasitrauksi mums iš kelio! – sulig tais žodžiais jis su trenksmu atidarė duris.

Padaras, atrodantis kaip Itanas, stovėjo ant lovos ir laikė po knygą abejose rankose. Jis sušnypštė ir metė jas į duris. Robis išsisuko, bet viena trinktelėjo man į pilvą ir aš suniurzgiau.

– Prašau, – išgirdau murmant Robį ir oru nuvilnijo virpesys. Staiga visos kambaryje esančios knygos suplasnojo viršeliais, pakilo nuo grindų, lentynų ir pradėjo iš viršaus kristi ant Itano lyg pulkas įsiutintų žuvėdrų. Aš tegalėjau spoksoti jausdama, kaip mano gyvenimas su kiekviena sekunde darosi vis labiau siurrealistinis. Netik­ras Itanas šnypštė ir urzgė, daužydamas aplink besisukančias knygas, kol viena trinktelėjo į veidą ir parbloškė jį ant čiužinio. Spjaudydamasis iš įniršio vaikas nėrė po lova. Aš išgirdau į grindis skrebenančius nagus, kai jo pėdos pradingo ertmėje. Iš tamsos pasigirdo urzgimas ir keiksmai.

Robis papurtė galvą.

– Mėgėjai. – Jis atsiduso, po kambarį sklandančios knygos sustingo, o tada su trenksmu nukrito ant grindų. – Eime, princese.

ATSITOKĖJUSI PASIPURČIAU, prasiskyniau kelią per nukritusias knygas ir atsistojau kambario viduryje prie Robio.

– Taigi, – pratariau stengdamasi, kad mano balsas skambėtų natūraliai, lyg skraidančios knygos ir fėjūnai būtų įprasti dalykai, su kuriais susiduriu kasdien. – Kurgi tas įėjimas į fėjūnų šalį? Gal tu turėsi nubrėžti magiškąjį ratą, ištarti burtažodį ar dar kažką?

Robis sukikeno.

– Ne visai taip, princese. Tu į viską žiūri pernelyg sudėtingai. Durys į Niekadaniekada paprastai atsiranda ten, kur daug tikėjimo, kūrybingumo ar vaizduotės. Jas dažnai galima rasti spintoje vaiko kambaryje ar po lova.

Flopis bijo žmogaus iš spintos. Aš sudrebėjau ir mintyse atsiprašiau brolio. Kai jį surasiu, būtinai pasakysiu, kad aš irgi tikiu pabaisomis.

– Tada eime į spintą, – sumurmėjau žengdama per knygas ir žaislus link jos. Kai suėmiau už rankenos, ranka truputėlį drebėjo. Jau per vėlu atsitraukti,  – pasakiau sau ir atvėriau spintą.

Durys atsidarė, į mane įsispoksojo aukšta liesa žmogysta smulkiu veidu ir įkritusiomis akimis. Ant lieso kūno kabėjo juodas kostiumas, o ant smailios galvos buvo užmaukšlintas katiliukas. Jis plačiai atsimerkęs spoksojo į mane, bekraujės lūpos prasivėrė atidengdamos smulkius aštrius dantis. Aš spiegdama atšokau.

– Mano spinta! – sušnypštė keista būtybė. Plona kaip voro ranka iššovė iš spintos ir sugriebė už rankenos. – Mano spinta! Mano! – Ir užtrenkė duris.

Robis susierzinęs atsiduso, kai aš pasislėpiau jam už nugaros kaip šikšnosparnis krūtinėje besidaužančia širdimi.

– Baubai, – sumurmėjo jis purtydamas galvą. Tada nuėjo prie durų, pabeldė į jas tris kartus ir atidarė.

Šįkart joje buvo tuščia, išskyrus kabančius marškinėlius, sudėtas dėžes ir kitus įprastus spintai dalykus. Robis nustūmė į šalį drabužius, dėžes ir uždėjo ranką ant užpakalinės sienelės, pirštais liesdamas medį. Man pasidarė smalsu ir aš priėjau arčiau.

– Kurgi jūs? – murmėjo jis, ranka braukydamas per sieną. Aš prislinkau prie durų ir žvilgčiojau jam per petį. – Aš žinau, kad jūs čia. Na kur... Aha.

Jis pasilenkė, įkvėpė ir pūstelėjo į sieną. Iškart pakilo debesis dulkių, jos sukosi aplink jį ir mirgėjo kaip oranžiniai blizgučiai.

Kai Robis atsitiesė, ant sienos pamačiau auksinę rankeną, neryškų durų kontūrą ir pro jų apačią sklindančią blyškią šviesą.