Джули Кагава - Geležies karalius

– Eime, princese, – atsigręžęs pakvietė mane Robis. Tamsoje jo akys spindėjo žaliai. – Tai mūsų kelionė. Mūsų bilietas į vieną pusę, į Niekadaniekada.

Aš sudvejojau laukdama, kol mano pulsas vėl bus daug­maž normalus. Jis nesulėtėjo. Tai beprotybė,  – baugščiai sušnibždėjo vidinis balsas. Kas žino, kas manęs laukia už tų durų, kokie pavojai tykoja šešėliuose. Aš galiu niekada negrįžti namo. Tai mano paskutinė proga apsigręžti.

Ne , – pasakiau sau. – Aš negaliu apsigręžti. Itanas kažkur ten. Jis tiki manimi. Giliai įkvėpiau ir žengiau žingsnį pirmyn.

Iš po lovos iššovė raukšlėta ranka ir čiupo man už kelio. Aš trūktelėjau, taip stipriai, kad vos neparkritau, o man už nugaros iš tamsos atsklido urzgimas. Klykdama išsilaisvinau iš susmigusių nagų, aklai nėriau į spintą ir užtrenkiau duris už savęs.

1Bjaurus, nedidelio ūgio padaras ilgais nagais ir panašiomis į katės akimis (čia ir toliau – vert. pastabos).

2 Fėjūnų porūšis, mažyčiai žmogeliukai permatomais sparneliais.

3Vandens gyvis, pasirodantis jaunuolio arba arklio pavidalu.

5

Niekadaniekada

Priplėkusioje Itano spintos tamsoje aš vėl prispaudžiau ranką prie krūtinės ir laukiau, kol širdis ims plakti ramiai. Mane gaubė tamsa, išskyrus plonytį šviesos stačiakampį ant tolimosios sienos. Aš nemačiau Robio, bet žinojau, kad jis šalia, girdėjau, kaip tyliai kvėpuoja man į ausį.

– Pasirengusi? – sušnibždėjo jis ir aš pajutau jo šiltą kvėpavimą ant savo odos. Man nespėjus nieko atsakyti, jis pastūmė girgždančias duris į Niekadaniekada.

Spintą užliejo blyški sidabrinė šviesa. Už durų esanti proskyna buvo apsupta didžiulių medžių, tokių storų ir susiraizgiusių, kad pro šakas nebuvo matyti dangaus. Pažeme raitėsi migla, o miškas buvo tamsus ir tylus, lyg įkalintas amžinoje prieblandoje. Šen bei ten tarp pilkumos margavo ryškios spalvos. Lopinėlis gėlių neįprastais elektrinio mėlynumo žiedais švelniai lingavo migloje. Šliaužiantis vijoklis buvo apraizgęs džiūstančio ąžuolo kamieną, ilgi raudoni spygliai ryškiai kontrastavo su medžiu, kurį jis naikino.

Į spintą papūtė švelnus vėjelis įnešdamas nenusakomą kvapų puokštę – kvapų, kurie neturėtų būti kartu. Sugrūstų lapų ir cinamono, dūmų ir obuolių, šviežios žemės, levandų ir silpną įkyrų puvimo ir irimo kvapą. Akimirką aš užuodžiau kažką metalinio ir varinio, įsisupusio į puvimo kvapą, bet su kitu įkvėpimu nebejutau. Virš galvos spietėsi debesys vabzdžių ir aš beveik įsivaizdavau, kad girdžiu dainavimą. Iš pradžių miškas atrodė tylus, bet paskui pamačiau kažką judant tamsiuose šešėliuose ir išgirdau aplinkui šlamant lapus. Atrodė, kad iš visų pusių mus stebi nematomos akys, gręžiančios kiaurai odą.

Robis, kurio plaukai, atrodė, liepsnoja ant galvos, žengė pro duris, apsižvalgė ir nusijuokė.

– Namai. – Jis atsiduso ir ištiesė rankas į šonus, lyg norėdamas visa tai apkabinti. – Pagaliau aš namie. – Jis apsisuko vietoje, dar kartą nusijuokęs griuvo ant nugaros į miglą, lyg norėdamas padaryti sniego angelą, ir pranyko.

Aš nurijau seiles ir atsargiai žengiau į priekį. Migla raitėsi aplink mano kelius kaip gyvas padaras, glamonėdama odą drėgnais pirštais.

– Robi?

Tyla šaipėsi iš manęs. Akies krašteliu pamačiau, kaip kažkas baltas ir didelis nėrė į tankmę lyg gyvsidabris.

– Robi?! – pašaukiau dar kartą, priėjusi prie vietos, kur jis parkrito. – Kur tu? Robi?

– Būū! – Man už nugaros Robis pakilo iš miglos kaip vampyras iš karsto. Pasakyti, kad aš suklykiau, būtų gerokai per švelnu.

– Mes šiandien truputėlį įsitempę, ar ne? – nusijuokė Robis ir nėrė šalin, kad negalėčiau jo pasiekti ir nudėti. – Gal laikas pereiti prie kavos be kofeino, princese? Jeigu tu spygčiosi dėl kiekvieno vaiduoklio, kuris sako „būū“, nusivarysi nuo kojų dar prieš mums pasiekiant girios pakraštį.

Jis pasikeitė. Dabar vietoj džinsų ir nuplyšusių marškinėlių vilkėjo žalias medžioklines kelnes ir tankų rudą gobtuvą. Negalėjau gerai įžiūrėti migloje skendinčių pėdų, bet atrodė, kad sportinius batelius jis buvo iškeitęs į minkštos odos batus. Jo veidas tapo liesesnis ir šiurkštesnis, aštresnių bruožų. O kur dar liepsnojantys plaukai ir žalios akys. Visa tai jį darė panašų į besišypsančią lapę.

Bet labiausiai į akis krito pasikeitusios ausys. Plonos ir smailios jos styrojo iš galvos kaip... kaip elfo. Ir tą akimirką viskas, kas priminė Robį Gudfelą, pradingo. Vaikinas, kurį pažinojau beveik visą gyvenimą, išnyko, lyg jo niekada nebūtų buvę, liko tik Pakas.

– Kas nutiko, princese? – Pakas nusižiovavo ir pasirąžė. Man tik pasirodė, ar jis iš tiesų tapo aukštesnis? – Tu atrodai lyg ką tik praradusi draugą.

Aš nekreipiau dėmesio į jo klausimą, nenorėdama į tai gilintis.

– Kaip tu tai padarei? – paklausiau mėgindama nukreipti pokalbį kitur. – Turiu galvoje drabužius. Jie kitokie. Ir kaip tu privertei knygas skraidyti kambaryje. Ar tai buvo magija?

Pakas nusišypsojo.

– Kerai, – pasakė jis, lyg tai man ką nors reikštų. Aš piktai dėbtelėjau į jį ir Pakas atsiduso. – Aš neturėjau laiko persirengti prieš mums čia atvykstant, o mano valdovas karalius Oberonas pyksta, kai jo rūmuose dėvimi mirtingųjų drabužiai. Taigi aš pasinaudojau kerais, kad atrodyčiau padoriai. Lygiai taip pat, kaip pasinaudojęs kerais tapau panašus į žmogų.

– Palauk minutėlę. – Aš prisiminiau Robio pokalbį su sesele iš savo sapno. – Ar yra ir kitų tokių kaip tu... mitinių būtybių, vaikštančių aplink namus? Tiesiai visiems po nosimi?

Pakas nusišypsojo savo klaikia šypsena.

– Mes esame visur, princese, – tvirtai pasakė jis. – Po tavo lova, mansardoje, prasilenkiame gatvėje. – Jis šypsojosi vis plačiau ir plėšriau. – Kerai gimsta iš mirtingųjų svajų ir vaizduotės. Rašytojai, menininkai, maži berniukai, įsivaizduojantys, kad yra riteriai – visi jie traukia mitines būtybes it liepsna vabzdžius. Kaip manai, kodėl tiek vaikų turi įsivaizduojamų draugų? Netgi tavo brolis turėjo vieną. Flopis – atrodo, jį taip vadino, nors tai nebuvo jo tikrasis vardas. Gaila, kad pakeistinukui pavyko jį nužudyti.

Mano skrandis susitraukė.

– Ir niekas… negali jūsų matyti?

– Mes nematomi arba pasitelkiame kerus, kad paslėptume tikrąją išvaizdą. – Pakas atsirėmė į medį robiška maniera, susinerdamas rankas už galvos. – Nesistebėk taip, princese. Mirtingieji ištobulino meną nematyti to, kuo netiki. Tiesa, kartais pasitaiko žmonių, galinčių regėti per Miglą ir kerus. Paprastai jie būna labai ypatingi – nekalti, naivūs svajokliai – ir fėjūnus prie jų traukia dar labiau.

– Kaip Itanas, – sumurmėjau.

Pakas keistai pasižiūrėjo į mane, vienas jo lūpų kamputis pakilo.

– Kaip tu, princese. – Jis lyg ir ruošėsi pasakyti dar kažką, bet tada tamsioje tankmėje trakštelėjo šakelė.

Jis greitai atsitiesė.

– Oi, laikas eiti. Pavojinga gaišti vienoje vietoje. Mes pritrauksime nepageidaujamą dėmesį.

– Ką?! – sušukau aš, kai jis grakščiai kaip elnias nužingsniavo per proskyną. – Juk tu sakei, kad čia namai.

– Niekadaniekada – visų fėjūnų namai, – pasakė Pakas neatsigręždamas. – Ji suskirstyta į teritorijas, arba tiksliau – rūmus. Šviesieji rūmai – Oberono valdos, o Mebė valdo tamsiąsias žemes. Rūmuose paprastai yra draudžiama kankinti, žaloti ar nužudyti kitus fėjūnus be valdovo leidimo. Tačiau, – pratęsė jis atsigręždamas į mane. – Dabar mes esame neutralioje teritorijoje, laukinių fėjūnų namuose. Čia, kaip pasakytumėte jūs, žmonės, negalioja jokios taisyklės. Tie į mus einantys padarai gali būti banda satyrų, kurie privers tave šokti iki nukritimo, o tada išprievartaus vienas po kito, arba gali būti gauja dygliavilkių, kurie mus abu sudraskys į gabalus. Bet kuriuo atveju turbūt nenorėtum čia pasilikti.