Джули Кагава - Geležies karalius

– Aš tik norėjau įsitikinti, ar ji švelni. – Mane badęs goblinas suprunkštė ir nusispjovė, o tada pasižiūrėjo godžiomis raudonomis akimis. – Ko mes laukiame? Tiesiog suvalgykime ją.

– Vadas dar negrįžo. – Aukštesnis goblinas pasižiūrėjo į mane ir, mano siaubui, jo smakru nutįso seilė. – Jis turi įsitikinti, ar šitą padarą saugu valgyti.

Jie dar kartą ilgesingai dėbtelėjo į mane ir nuėjo prie laužo, pykdamiesi ir spjaudydami vienas į kitą. Aš prisitraukiau kelius prie krūtinės ir pabandžiau suvaldyti drebulį.

– Jeigu tu ruošiesi verkti, daryk tai tyliai, – man už nugaros sušnibždėjo pažįstamas balsas. – Goblinai užuodžia baimę. Jei duosi jiems pretekstą, jie tik dar labiau tave kankins.

 – Grimalkinai? – Pasimuisčiusi savo narve pažvelgiau per petį ir išvydau beveik nematomą pilką katiną, prisiplojusį prie vieno kampo. Prisimerkęs iš susikaupimo jis stipriais aštriais dantimis graužė odinį raištį.

– Kvaiša, nežiūrėk į mane! – Jis spjovė ir aš greitai nusigręžiau. Katinas suurzgė tampydamas vieną virbą. – Goblinai nėra labai protingi, bet net jie pastebės, kad su kažkuo kalbi. Tiesiog sėdėk tyliai ir aš po minutės tave iš čia ištrauksiu.

– Ačiū, kad sugrįžai, – sušnibždėjau žiūrėdama, kaip du goblinai pešasi dėl kažkokio vargšo gyvūno šonkaulių. Ginčas baigėsi, kai vienas pokštelėjo kitam per galvą su kuoka ir nuskuodė šalin pasiėmęs grobį. Goblinas akimirką gulėjo pritrenktas, tačiau tuoj pašoko ir nusivijo pirmąjį.

Grimalkinas pauostė orą ir vėl pradėjo graužti odinį raištį.

– Neįsiskolink dar labiau, – pasakė jis apžiojęs odą. – Mes jau sudarėme sutartį. Sutikau tave nuvesti pas Paką, o aš visada įvykdau savo sutarties dalį. Dabar užsičiaupk, kad galėčiau toliau dirbti.

Aš linktelėjau ir nutilau, tačiau staiga goblinų stovykloje nuaidėjo riksmas. Goblinai pašoko ant kojų ir puolė šnypšdami lakstyti, iš miško į stovyklos vidurį lėtai įžengus dideliam padarui.

Tai buvo dar vienas goblinas, tik didesnis, platesnis ir šlykščiau atrodantis. Vilkėjo raudoną uniformą žalvarinėmis sagomis, rankovės buvo paraitotos, o skvernai vilkosi žeme. Jis nešėsi lenktą parudavusios bronzos kardą dantytais ašmenimis. Supratau, kad tai vadas, nes jam išdidžiai urzgiant kiti goblinai traukėsi šalin.

– Nutilkit jūs, amsinčių šunų gauja! – suriaumojo vadas, taikydamasis užvožti porai goblinų, nepakankamai greitai pasitraukusių iš kelio. – Visi jūs nieko verti! Aš sunkiai dirbau patruliuodamas pasienyje, o ką jūs turit parodyt? Nieko! Netgi triušio puode! Man nuo jūsų bloga!

– Vade, vade! – vienu metu suriko keli goblinai. – Žiūrėk, žiūrėk! Mes kažką pagavom! Mes jį atnešėm tau!

– Ką? – vado žvilgsnis perbėgo per stovyklą ir jo piktos akys įsmigo į mane. – Kas tai? Nejaugi jūs, niekingi liurbiai, sugebėjot pagaut kilmingą ir galingą elfą?

Jis neskubėdamas priėjo prie narvo. Aš nesusilaikiau ir žvilgtelėjau į Grimalkiną tikėdamasi, kad jis pabėgs. Grimalkinas jau buvo dingęs.

Sunkiai rydama seiles pažvelgiau aukštyn ir sutikau raudonas stiklines vado akis.

– Kas gi čia, po paraliais? – prunkštelėjo goblinų vadas. – Čia ne elfas, idiotai. Nebent jis išmainė savo ausis į ką nors kita! Be to, – jis pauostė orą, suraukęas snarglėtą nosį, – kvepia kitaip. Ei, tu, juokingas elfiūkšti! – Jis trinktelėjo per narvą kardo plokštuma, priversdamas mane pašokti. – Kas tu per padaras?

Aš įkvėpiau, kai visa goblinų gentis susispietė aplink narvą, stebėdama mane smalsiomis, bet labiau alkanomis akimis.

– Aš esu... otakų fėjūnė, – pasakiau ir sulaukiau pikto vado žvilgsnio, kiti goblinai žvelgė į mane sumišę. Minioje nuvilnijo šnabždesiai, jie plito kaip ugnis sausa žole.

– Kas?

– Niekad apie tokius nesu girdėjęs.

– Ar jie skanūs?

– Ar galima juos valgyti?

Vadas susiraukė.

– Prisipažįstu, iki šiol nebuvau susidūręs su otakų fėjūnais, – suurzgė jis kasydamasis galvą. – Na, bet tai nesvarbu. Tu atrodai jauna ir sultinga, manau, kad tavęs turėtų užtekti pamaitinti mano šutvę kelias naktis. Taigi, ką tu renkiesi, otakų fėjūne? – Jis išsiviepė ir pakėlė kardą. – Būti verdama gyva ar kepama ant iešmo?

Sugniaužiau rankas, kad nedrebėtų.

– Abu būdai man tinka, – pasakiau stengdamasi, kad balsas skambėtų natūraliai. – Rytoj tai bus nesvarbu. Mano gyslomis teka mirtini nuodai. Jeigu nurysite nors kąsnelį manęs, jūsų kraujas užvirs, viduriai išsilydys ir jūs pavirsite garuojančia mėšlo krūva. – Minioje pasigirdo šnypštimas; keli goblinai iššiepė dantis ir pradėjo urgzti. Aš susikryžiavau rankas ir kilstelėjusi smakrą iš viršaus pažvelgiau į goblinų vadą. – Nagi, pirmyn, suvalgykite mane. Rytoj iš jūsų teliks didelė lipni, į žemę besigerianti bala.

Dauguma goblinų atsitraukė, tačiau vadas stovėjo tvirtai.

– Nutilkit, jūs, žliumbos! – suurzgė jis ant išsigandusių goblinų. Rūsčiai pažvelgė į mane ir nusispjovė. – Taigi mes negalim tavęs suėst. – Neatrodė, kad tai jam būtų padarę įspūdį. – Gaila, ar ne? Bet nemanyk, kad tai tave išgelbės, mergaite. Jeigu tu tokia mirtina, aš tiesiog nužudysiu tave dabar ir leisiu lėtai nukraujuot, kad nuodingas kraujas man nepakenktų. Tada nudirsiu odą ir pasikabinsiu ją virš durų, o iš kaulų padarysiu strėlių antgalių. Kaip sakė mano senelė, kad niekas neprapultų.

– Palauk! – sušukau, kai jis žengė pirmyn keldamas kardą. – Būtų... būtų gaila, jeigu aš taip prapulčiau veltui, – išstenėjau, jam spoksant įtariomis akimis. – Yra būdas išvalyti nuodus iš kraujo ir tada mane bus saugu valgyti. Jeigu esu pasmerkta mirti, mieliau būčiau suvalgyta, nei kankinama.

Goblinų vadas nusišypsojo.

– Žinojau, kad mes susitarsim, – piktdžiugiškai pasakė jis. – Matot, šunys? Vadas jumis rūpinasi! Šiąnakt mes puotausim!

Pasigirdo gergždžiantys džiaugsmingi šūksniai ir vadas vėl pasisuko į mane, keldamas kardą man prie veido.

– Taigi, otakų mergaite. Kokia tavo paslaptis?

Aš greitai sumąsčiau.

– Turėsite virti mane dideliame puode su tuo, kas padėtų išvalyti nuodus iš mano kraujo. Reikės šaltinio vandens iš krioklio, aukščiausio ąžuolo gilės, mėlynų grybų ir… aaa...

– Tik nesakyk, kad pamiršai, – grasinamai pasakė vadas ir bakstelėjo kardo smaigaliu į narvo virbus. – Gal padėti tau prisiminti?

– Fėjų dulkių! – desperatiškai ištariau aš, priversdama jį sumirksėti. – Gyvos fėjos, – pridūriau. – Ne mirusios. Jeigu ji mirs, receptas nesuveiks. – Mintyse pasimeldžiau, kad šiame pasaulyje būtų fėjų. Jeigu jų nėra – aš

žuvusi.

– Hm, – kriuktelėjo vadas ir atsigręžė į laukiančią gentį. – Gerai, liurbiai, visi girdėjot. Man reikia šitų dalykų iki sutemstant! Kas nedirba, tas nevalgo! O dabar judinkitės!

Minia pažiro į šalis. Šnypšdami, bardamiesi ir keikdami vieni kitus jie pradingo miške, liko tik vienas sargybinis, pasirėmęs ant lenktos ieties.

Vadas nepatikliai pasižiūrėjo į mane ir kyštelėjo kardą pro virbus.

– Nemanyk, kad pavyks mus apgauti pasakius netinkamą receptą, – pagrasino jis. – Aš ketinu nukirsti tau pirštą, įmesti jį į troškinį ir duoti vienam iš savo draugų paragauti. Jeigu jis mirs ar pavirs mėšlo krūva, tavęs lauks ilga ir skausminga mirtis. Supratai?

Pakraupusi linktelėjau. Aš žinojau, kad nė vienas goblinas nemirs, nes tiek nuodai, tiek troškinio receptas – išgalvoti. Bet mintis, jog galiu netekti piršto, manęs nesužavėjo. Tiksliau būtų pasakyti „išgąsdino“.