Джули Кагава - Geležies karalius

– Žmogus? – Mergina pakreipė galvą į kitą pusę. Po jos smakru aš pastebėjau rožines žiaunas. – Seserys man pasakojo įvairių istorijų apie žmones. Kartais jos jiems dainuoja, kad nuviliotų po vandeniu. – Ji nusišypsojo parodydama aštrius kaip adatos dantis. – Aš mokiausi. Nori paklausyti?

– Ne, ji tikrai nenori. – Grimalkinas išdidžiai atžingsniavo per žolę, aukštai iškėlęs uodegą, panašią į šepetį buteliams plauti. Katinas neatrodė patenkintas, jis buvo permirkęs, nuo kailio upeliais tekėjo vanduo. – Štiš, – suurzgė jis ant merginos ir ši atsitraukė šnypšdama ir apnuogindama dantis. Bet Grimalkino, rodos, tai nejaudino. – Eik šalin. Aš neturiu nuotaikos žaisti su niksėmis. Nagi, nešdinkis!

Mergina dar kartą sušnypštė ir įslydo į vandenį kaip ruonis. Ji pasižiūrėjo į mus iš vidurio upės ir pradingo migloje.

– Tos įkyrios sirenos, – plūdosi Grimalkinas atsigręžęs į mane ir prisimerkęs. – Tikiuosi, tu jai nieko nepažadėjai?

– Ne, – pasišiaušiau aš. Džiaugiausi pamačiusi katiną, tačiau man nepatiko jo požiūris. Juk nesu kalta, kad goblinai mus vijosi. – Nereikėjo jos nuvyti, Grimai. Ji išgelbėjo man gyvybę.

Katinas papurtė uodegą, aptaškydamas mane.

– Ji tave ištraukė tik iš smalsumo. Jeigu nebūčiau pasirodęs, būtų savo daina nuviliojusi po vandeniu ir nuskandinusi arba suėdusi. Laimei, niksės nėra labai drąsios. Joms labiau patinka grumtis po vandeniu, kur jos pranašesnės. Dabar siūlyčiau susirasti kur pailsėti. Tu sužeista, o aš plaukdamas labai pavargau. Jeigu gali paeiti, judinkis.

Raukydamasi atsistojau. Petys degė, tačiau laikant ranką priglaustą prie krūtinės skausmas atlėgo iki buko tvinkčiojimo. Prikandusi lūpą nusekiau paskui Grimalkiną tolyn nuo upės į Miško karaliaus žemes.

NETGI ŠLAPIA, PAVARGUSI IR KĘSDAMA SKAUSMĄ vis dar turėjau jėgų dairytis aplinkui. Labai greitai nuo tokio žiūrėjimo nemirksint akys pasopo, ėmė peršėti. Šioje upės pusėje žemė buvo visiškai kitokia nei šiurpus pilkas laukinių fėjūnų miškas. Ten spalvos buvo išblukusios, išskydusios, o čia – pernelyg ryškios ir gyvos. Medžiai sodriai žali, gėlės rėksmingai spalvingos. Lapai šviesoje blizgėjo kaip skustuvo ašmenys, žiedai, pagavę saulės spindulį, žybčiojo it brangakmeniai. Buvo labai gražu, bet aš niekaip negalėjau atsikratyti baimės. Viskas atrodė kažkaip… netikra, tarsi žiūrėčiau į spalvingą tikrovės kaukę, o ne į tikrą pasaulį.

Mano petys nepaliovė degti, oda paburko, darėsi karšta. Saulei pakilus auščiau, tvinksintis karštis iš rankos pasklido nugara. Veidu žliaugė prakaitas, nuo kurio ėmė peršėti akis, kojos virpėjo.

Galiausiai žiopčiodama aš suklupau po pušimi, kūną tuo pat metu svilino karštis ir purtė šaltis. Grimalkinas pasisukiojo aplink, tada aukštai iškėlęs uodegą žengė artyn. Akimirką ten buvo du Grimalkinai, aš sumirksėjau stengdamasi įžiūrėti pro prakaitą ir vėl išvydau vieną katiną.

– Man kažkas darosi, – prašvokščiau, katinui reaguojant visiškai ramiai. Staiga jo akys atitrūko nuo snukio ir pakibo tarp mūsų. Aš dar kartą sumirksėjau ir viskas vėl tapo kaip buvę.

Grimalkinas linktelėjo.

– Miegpančio nuodai, – pasakė jis. – Goblinai ištepa nuodais ietis ir strėles. Kai prasideda haliucinacijos, vadinasi, liko visai nedaug.

Aš sunkiai įkvėpiau.

– Nejaugi nėra priešnuodžio? – sušnibždėjau nekreipdama dėmesio į papartį, kuris kaip koks lapuotas voras pradėjo ropoti artyn. – Ar kas nors gali padėti?

– Kaip tik ten mes ir einame. – Grimalkinas žiūrėjo į mane. – Netoli nuo čia, žmogau. Žiūrėk tik į mane ir pasistenk nekreipti dėmesio į nieką kita, kad ir kas tai būtų.

Tik iš trečio karto man pavyko atsistoti ant kojų. Galiausiai pasisekė išlaikyti pusiausvyrą gana ilgai ir žengti žingsnį. O tada kitą. Dar vieną. Aš sekiau paskui Grimalkiną mylių mylias, bent man taip atrodė. Paskui, kai medis šnarėdamas šakomis puolė ant manęs, tapo sunku susikaupti. Kelis kartus aš beveik pamečiau Grimalkiną iš akių, aplinka pavirto gąsdinančia savo pačios kopija, kuri bandė mane sugriebti žagariniais pirštais. Iš šešėlių viliojo tolimi siluetai, šaukiantys mane vardu. Žemė virto knibždančia vorų ir šimtakojų mase, jie šliaužė mano kojomis. Į tako vidurį įžengė elnias, palenkė galvą ir paklausė, kiek dabar valandų.

Grimalkinas sustojo. Užšoko ant didelio akmens, nekreipdamas dėmesio į riedulio protestus, ir atsisuko į mane.

– Nuo čia tau teks eiti vienai, žmogau, – pasakė jis ar bent jau aš taip išgirdau pro akmens maurojimą. – Tiesiog nenustok ėjusi, kol jis pasirodys. Jis man skolingas paslaugą, tačiau, žinoma, nelabai pasitiki žmonėmis, tad šansai, jog tau padės – maždaug penkiasdešimt iš šimto. Deja, dabar tik jis gali pagelbėti.

Aš susiraukiau stengdamasi suprasti jo žodžius, tačiau jie dūzgė aplink kaip musės ir man nepavyko.

– Apie ką tu čia šneki? – paklausiau.

– Suprasi, kai jį surasi... jei surasi. – Katinas pakreipė galvą ir tiriamai pasižiūrėjo. – Tu vis dar nekalta, tiesa?

Aš nusprendžiau, kad pastarasis klausimas – mano karštinės vaisius. Grimalkinas pradingo, man nespėjus daugiau nieko paklausti, palikdamas sutrikusią ir nesiorientuojančią. Mosikuodama rankomis ir vydama šalin aplink galvą dūzgiančių vapsvų spiečių, aš nuskubėjau jam iš paskos.

Mano koją apsivijo vijoklis. Aš parkritau ir nuriedėjau į geltonų gėlių patalą. Jos atsuko savo mažus veidukus į mane ir pradėjo spiegti, pripildydamos orą žiedadulkių. Aš atsisėdau ir supratau, kad esu mėnesienos nušviestoje giraitėje, žemę dengė gėlių kilimas. Medžiai šoko, akmenys juokėsi iš manęs, o ore skrajojo mažytės ugnelės.

Mano galūnės nutirpo ir staiga pasijutau labai pavargusi. Akyse pradėjo temti. Aš atsirėmiau į medį ir žiūrėjau, kaip ore mirga ugnelės. Kažkuri mano dalis miglotai suvokė, kad nustojau kvėpuoti, tačiau likusiai daliai tai nerūpėjo.

Nuo medžių atsiskyrė mėnesienos gija ir atskriejo link manęs. Aš abejingai žiūrėjau galvodama, kad tai haliucinacija. Priartėjusi ji ėmė keisti pavidalą – iš pradžių priminė elnią, tada ožį ar ponį, iš galvos išaugo šviesos ragas, o į mane įsistebeilijo labai senos auksinės akys.

– Labas, Megana Čeis.

– Labas, – atsakiau, nors lūpos nesujudėjo ir aš neturėjau kvapo kalbėti. – Ar aš numiriau?

– Ne visai. – Mėnesienos padaras švelniai nusijuokė, kratydamas karčius. – Tau nelemta čia numirti, princese.

– Ak. – Aš tai apmąsčiau, bet mintys surizgo galvoje. – Iš kur žinai, kas aš tokia?

Padaras suprunkštė mojuodamas panašia į liūto uodega.

– Tie, kurie stebi dangų, jau seniai numatė tavo atėjimą, Megana Čeis. Didieji visada dega ryškiai, bet tavo šviesa šviečia taip, kaip man niekada neteko matyti. Vienintelis dar likęs klausimas – kurį kelią tu pasirinksi ir kaip nuspręsi valdyti?

– Aš nesuprantu.

– O tu ir neturi suprasti. – Mėnesienos padaras žengė į priekį ir kvėptelėjo. Mane apgaubė sidabrinis oras, o vokai virpėdami nusileido. – Dabar miegok, mano princese. Tavo tėvas laukia tavęs. Ir pasakyk Grimalkinui, kad aš nusprendžiau padėti dėl savų priežasčių, o ne už paslaugą. Kitas kartas, kai jis mane pašauks, bus paskutinis.

Aš nenorėjau miegoti. Galvoje dūzgė įkyrūs klausimai. Pravėriau burną, norėdama paklausti apie tėvą, bet mėnesienos padaras ragu palietė krūtinę ir mane užliejo šiluma. Aš aiktelėjau ir atsimerkiau.