Джули Кагава - Geležies karalius

Aš nuleidau tai negirdomis.

– O kaipgi Itanas?

– Aš nežinau. – Oberonas atsilošė ir gūžtelėjo liaunais pečiais. – Jo nėra čia, mano žemėse. Tiek aš galiu tau pasakyti.

Neviltis užgulė mane kaip dešimties tonų svarstis. Oberonas nežino, kur mano brolis, dar blogiau, jam tai nerūpi. Dabar aš dar praradau ir Paką, savo vedlį. Vėl sugrįžau į pradžią. Man reikės surasti kitus rūmus – Žiemos, patekti vidun, išgelbėti brolį, ir viską padaryti pačiai. Jei pavyks ten nusigauti sveikai ir gyvai. Galbūt Grimalkinas sutiktų padėti. Aš pažvelgiau žemyn į katiną, bet jis susitelkęs laižė savo uodegą ir mano širdis apmirė. Tikriausiai nepadės. Ką gi. Aš vienui viena.

Suvokus, kokia sudėtinga mano užduotis, man sunkiai sekėsi tvardyti ašaras. Kur eiti? Kaip išgyventi?

– Gerai. – Aš nenorėjau, kad tai nuskambėtų nemandagiai, tačiau šiuo metu buvau nusiteikusi ne itin pozityviai. – Tada aš išvykstu. Jeigu jūs man nepadėsite, telieka ieškoti toliau.

– Bijau, – pasakė Oberonas, – kad kol kas negaliu leisti tau išeiti.

– Ką? – Aš staigiai atsigręžiau. – Kodėl?

– Beveik visa žemė žino, kad tu čia, – tęsė Miško karalius. – Už rūmų ribų aš turiu daug priešų. Dabar, kai esi čia, dabar, kai tu žinai, jie panaudotų tai prieš mane. Negaliu to leisti.

– Aš nesuprantu. – Apžvelgiau fėjūnų aukštuomenę; dauguma jų atrodė niūrūs, nedraugiški. Iš žvilgsnių supratau, kad manęs nemėgsta. Maldaujamai atsigręžiau į Oberoną. – Ko jiems gali reikėti iš manęs? Aš tik žmogus. Neturiu nieko bendra su jumis. Aš tenoriu susigrąžinti brolį.

– Priešingai. – Oberonas atsiduso ir pirmą kartą pagalvojau, kad amžius jį slėgia. Jis atrodė senas, vis dar gąsdinantis ir nepaprastai galingas, tačiau labai senas ir labai pavargęs. – Su mūsų pasauliu tu susijusi labiau, nei numanai, Megana Čeis. Matai, tu esi mano duktė.

10

Miško karaliaus duktė

Aš žiūrėjau į Oberoną, lyg po manimi būtų prasivėrusi žemė. Miško karalius žvelgė į mane su ramia, neįskaitoma išraiška, o akys vėl buvo tuščios. Aplinkui tvyrojo mirtina tyla. Aš nemačiau nieko, išskyrus Oberoną, likę dvariškiai tapo neryškiu fonu, visame pasaulyje telikome mudu.

Pakas išleido pasipiktinusį „kar“ ir sparnais suplakė narvą.

Tai išsklaidė kausčiusius kerus.

– Ką?  – užspringau. Miško karalius net nemirktelėjo ir tai kažkodėl įsiutino mane dar labiau. – Netiesa! Mama buvo ištekėjusi už mano tėčio. Buvo su juo, kol jis pradingo, tada ji ištekėjo už Luko.

– Tai tiesa, – linktelėjęs patvirtino Oberonas. – Tačiau tas žmogus nėra tavo tėvas, Megana. Tavo tėvas esu aš. – Jis atsistojo suvilnydamas apsiaustais. – Esi pusiau fėjūnė, tavo gyslomis teka mano kraujas. Kodėl, tavo manymu, aš liepiau Pakui tave saugoti, neleisti pamatyti mūsų pasaulio? Kadangi tau tai natūralu. Dauguma mirtingųjų yra akli, o tu galėjai matyti pro Miglą nuo pat pradžių.

Aš prisiminiau visus tuos kartus, kai akies krašteliu, rodos, kažką pamatydavau, kokius nors siluetus medžiuose. Atspindžius nesamų daiktų. Papurčiau galvą.

– Ne, aš tavimi netikiu. Mano mama mylėjo tėtį. Ji nebūtų... – aš nutilau nenorėdama daryti išvadų.

– Tavo motina – graži moteris, – švelniai tęsė Oberonas. – Ir gana ypatinga, kaip mirtingoji. Meniški žmonės visada mato truputėlį fėjūnų pasaulio aplinkui save. Ji dažnai eidavo į parką tapyti ir piešti. Tai atsitiko prie tvenkinio, ten mes susitikome pirmą kartą.

– Liaukis, – sušnypščiau. – Tu meluoji. Nesu viena iš jūsų. Negaliu būti.

– Tik pusiau, – pasakė Oberonas ir akies krašteliu aš pamačiau dvariškių žvilgsnius, kupinus paniekos ir pasišlykštėjimo. – Tačiau to užtenka, kad mano priešai pabandytų mane kontroliuoti pasitelkę tave. Arba galbūt nuteikti tave prieš mane. Tu daug pavojingesnė, nei numanai, dukra. Ir dėl grėsmės, kurią keli, privalai likti čia.

Atrodė, kad mano pasaulis griūva.

– Kaip ilgai? – sušnibždėjau galvodama apie mamą, Luką, mokyklą, viską, ką palikau savo pasaulyje. Ar manęs jau pasigedo? Ar sugrįžusi pamatysiu, kad praėjo šimtas metų ir visi, kuriuos pažinojau, seniai mirę?

– Kol aš nuspręsiu kitaip, – pasakė Oberonas tokiu tonu, kokį mano motina dažnai pasitelkdavo spręsdama ginčus. Nes aš taip pasakiau.  – Mažų mažiausiai, kol baigsis Eliziejus. Po kelių dienų atvyksta Žiemos rūmai, ir tu būsi ten, kur aš galėsiu tave matyti. – Jis suplojo rankomis ir nuo minios atsiskyrusi satyrė jam nusilenkė. – Palydėk mano dukterį į jos kambarį, – pasakė jis sėsdamasis atgal į sostą. – Pasirūpink, kad ji jaustųsi patogiai.

– Taip, valdove, – sumurmėjo satyrė ir nukaukšėjo kanopomis tolyn, paraginusi žvilgsniu sekti iš paskos. Oberonas atsilošė nežiūrėdamas į mane, jo veidas buvo akmeninis ir neįskaitomas.

Mano audiencija pas Miško karalių baigėsi.

Aš žengiau atgal, pasiruošusi sekti paskui ožkamergę, kai nuo žemės atsklido Grimalkino balsas. Buvau visiškai užmiršusi katiną.

– Maldauju man atleisti, valdove, – pasakė Grimalkinas atsitūpęs ir apsivyniojęs uodegą aplink save. – Tačiau mūsų reikalai dar nebaigti. Matote, mergina man skolinga. Ji pažadėjo atsilyginti už tai, kad aš ją saugiai atgabensiu čionai, ir tą pažadą reikia ištesėti.

Aš spoksojau į katiną stebėdamasi, kodėl jis nusprendė apie tai prabilti dabar. Oberonas rūsčiai pažvelgė į mane.

– Ar tai tiesa?

Aš linktelėjau ir nustebau pamačiusi, su kokiu siaubu ir gailesčiu žiūri į mane aukštuomenė.

– Grimas padėjo man pabėgti nuo goblinų, – paaiškinau. – Jis išgelbėjo man gyvybę. Manęs čia nebūtų, jeigu jis... – Oberono žvilgsnis privertė mane nutilti.

– Taigi gyvenimo skola, – atsiduso jis. – Ką gi, sithių katine. Ko tau reikia iš manęs?

Grimalkinas prisimerkė. Ir ėmė murkti.

– Mažytės paslaugėlės, didysis valdove, – suburzgė jis. – Jos aš pareikalausiu vėliau.

– Sutarta. – Miško karalius linktelėjo ir tarsi padidėjo soste. Jo šešėlis pakibo virš katino, šis sumirksėjo ir suglaudė ausis. Virš galvų sudundėjo griaustinis, šviesa miške pritemo, šaltas vėjas sujudino šakas ir ant mūsų pabiro žiedlapiai. Kiti dvariškiai susigūžė, kai kurie visai pradingo iš akių. Staigiai sutemus, Oberono akys suspindo gintarine spalva. – Bet perspėju tave, katine. Aš ne iš tų, su kuriais juokaujama. Nesugalvok manęs kvailinti, nes galiu tavo reikalavimą išpildyti nenusakomai nemaloniu būdu.

– Žinoma, didysis Miško karaliau, – patikino Grimalkinas švelnaus vėjo šiaušiamu kailiu. – Aš nuolankus jūsų tarnas.

– Iš tiesų būtų kvaila patikėti meiliais sithių katino žodžiais. – Oberonas atsilošė, jo veidas vėl virto bejausme kauke. Vėjas nurimo, saulė nušvito, viskas tapo kaip anksčiau. – Tau bus atlyginta. Dabar eik.

Grimalkinas nulenkė galvą, apsigręžė ir atitipeno iki manęs, aukštai iškėlęs uodegą.

– Ką visa tai reiškia? – paklausiau piktai žiūrėdama į katiną. – Aš maniau, kad tau reikia paslaugos iš manęs? Kuo čia dėtas Oberonas?

Grimalkinas nė nestabtelėjo. Užrietęs uodegą jis be žodžių praėjo pro mane, nėrė į medžių tunelį ir pradingo iš akių.

Satyrė palietė man ranką.

– Čionai, – sumurmėjo ji rodydama kelią iš rūmų. Mums einant iš Miško karaliaus menės jaučiau nugarą varstančius aukštuomenės ir šunų žvilgsnius.