Джули Кагава - Geležies karalius

Mėnesienos apšviesta giraitė buvo dingusi. Gulėjau pievoje, vėjyje siūbavo aukšta žolė, o horizonte buvo matyti neryškus rožinis švytėjimas. Galvoje šmėkštelėjo keisto sapno vaizdiniai: judantys medžiai, kalbantis elnias, padaras iš šerkšno ir mėnesienos. Aš spėliojau, kas buvo tikra, o kas – tik mano karštinės vaisius. Dabar jaučiausi gerai – geriau nei gerai. Kažkas turėjo būti tikra.

Tada žolė sušlamėjo, lyg kas sėlintų man už nugaros.

Aš staigiai atsigręžiau ir už kelių žingsnių pamačiau ryškiai oranžinę dėmę ant žalios žolės – savo kuprinę. Maistas, aišku, buvo dingęs, kartu su aspirinu ir žibintuvėliu, bet drabužiai, šlapi ir susukti į kamuolį, buvo ten.

Sutrikusi spoksojau į kuprinę. Kas galėjo ją čia atnešti iš goblinų stovyklos? Vargu ar Grimalkinas būtų grįžęs atgal, ypač ryžęsis dar kartą perplaukti upę. Bet mano kuprinė čia – šlapia ir priplėkusi. Drabužiai galiausiai išdžius.

Tada prisiminiau dar kai ką ir tai privertė sucypti.

Atitraukusi šoninę kišenę aš išėmiau varvantį ir permirkusį iPod .

– Po galais, – atsidusau jį apžiūrinėdama. Ekranas buvo išplaukęs ir išsikraipęs, visiškai sugadintas – visų metų santaupos perniek. Pakračiusi jį išgirdau, kaip viduje kliuksi vanduo. Negerai. Norėdama įsitikinti, aš įsikišau ausines ir įsijungiau grotuvą. Nieko. Nė zyztelėjimo. Daiktas buvo visiškai negyvas.

Nuliūdusi įdėjau jį atgal į kuprinės kišenę ir užtraukiau užtrauktuką. Štai ir pasiklausiau „Aerosmith“ fėjūnų šalyje. Jau buvau pasiruošusi eiti ieškoti Grimalkino, kai virš galvos nuaidėjęs juokas privertė pažvelgti aukštyn.

Kažkas šliaužė šakomis. Kažkoks mažas, deformuotas padaras stebėjo mane spindinčiomis žaliomis akimis. Aš mačiau raumeningo kūno kontūrus, ilgas plonas rankas ir panašias į goblino ausis. Tik čia buvo ne goblinas. Padaras buvo mažas, labiau trikdantis ir atrodė protingas.

Pamatęs, kad jį stebiu, jis lėtai nusišypsojo. Smailūs aštrūs dantys spindėjo neonine mėlyna šviesa, kol jis dingo. Ne, ne pabėgo ir ne išnyko lėtai kaip vaiduoklis. Jis tiesiog dingo iš regėjimo lauko, kaip paveiksliukas kompiuterio ekrane.

Kaip tas padaras, kurį mačiau kompiuterių klasėje.

Tikrai laikas eiti.

Grimalkiną radau besimėgaujantį saulėkaita ant akmens, užmerktomis akimis, murkiantį žemu balsu. Jis tingiai atsimerkė, man greitai priėjus.

– Trauksime toliau, – pasakiau jam, užsimesdama kuprinę ant pečių. – Tu nuvesi mane pas Paką, aš išgelbėsiu Itaną ir mes grįšime namo. Ir jeigu niekada nebepamatysiu goblino, niksės, sidhių katino ar dar ko nors, tikrai dėl to neverksiu.

Grimalkinas nusižiovavo. Siutinančiai lėtai atsistojo, pasirąžė, nusižiovavo, pasikasė ausis tikrindamas, ar viskas gerai. Aš stovėjau spirgėdama iš nekantrumo, norėjosi čiupti jį už pakarpos, bet už tai greičiausiai būčiau buvusi apdraskyta.

– Arkadija, Vasaros rūmai, visai šalia, – pasakė Grimalkinas, pagaliau teikęsis pajudėti. – Atsimink, kad kai rasime tavąjį Paką, būsi man skolinga mažą paslaugėlę. – Jis nušoko nuo akmens ir iškilmingai pažvelgė į mane. – Aš nustatysiu kainą, kai tik jį surasime. Nepamiršk.

Mes valandų valandas ėjome mišku ir vis atrodė, kad jis tuoj tuoj baigsis. Akies krašteliu mačiau, kaip šakos, lapai, medžių kamienai juda mėgindami mane pagriebti. Kartais aš praeidavau pro medį ar krūmą ir vėl jį pamatydavau kiek toliau. Lapijoje virš galvos aidėjo juokas, o tolumoje mirgėjo ir siūbavo keistos ugnys. Kartą iš po nuvirtusio rąsto žvilgtelėjo lapė, kuri ant galvos turėjo užsimovusi žmogaus kaukolę. Tačiau Grimalkino visa tai nejaudino, jis pėdino miško taku iškėlęs uodegą ir nė sykio neatsigręžė pasižiūrėti, ar aš seku iš paskos.

Jau buvo atėjusi naktis ir virš gavos kabėjo didžiulis mėlynas mėnulis, kai Grimalkinas sustojo ir priglaudė ausis. Tada šnypšdamas nuslydo nuo tako ir dingo papartyne. Krūptelėjusi pažvelgiau aukštyn ir pamačiau, kad artėja pora tamsoje spindinčių raitelių. Jie pasuko savo pilkus ir sidabrinius žirgus tiesiai į mane ir šie pradėjo bėgti lengva risčia, kanopomis nesiekdami žemės.

Jiems artėjant aš tiesiog stovėjau vietoje. Nebuvo prasmės bėgti nuo raitų medžiotojų. Kai jie prijojo visai arti, pamačiau raitelius – aukštus, elegantiškus, aštrių bruožų, vario spalvos plaukais, surištais į uodegą. Jų sidabriniai šarvai blykčiojo mėnesienoje, prie šonų kabėjo ilgi ploni kardai.

Prunkšdami žirgai apsupo mane, jų iškvepiamas kvapas pakibo ore tarsi debesis. Raiteliai žvelgė nuo savo ristūnų, jų nenatūraliai gražūs bruožai atrodė pernelyg švelnūs ir subtilūs, kad būtų tikri.

– Ar tu Megana Čeis? – paklausė vienas aukštu skaid­riu, panašiu į fleitos skambesį balsu. Jo akys blykstelėjo lyg vasaros dangus.

Aš nurijau gerklėje užstrigusį gumulą.

– Taip.

– Tu eisi su mumis. Jo didenybė karalius Oberonas, Vasaros rūmų valdovas, atsiuntė tavęs.

9

Vasaros rūmuose

Aš jojau priekyje elfų riterio, kuris viena ranka buvo saugiai apglėbęs mane per liemenį, o kita laikė vadžias. Grimalkinas snaudė man ant kelių, šiltas ir sunkus, ir atsisakė su manimi kalbėti. Riteriai irgi neatsakinėjo į klausimus: kur mes vykstame, ar jie pažįsta Paką, kodėl karaliui Oberonui manęs prisireikė? Netgi nežinojau, kas aš – belaisvė ar viešnia, tačiau spėjau, kad netrukus viskas paaiškės. Žirgai skriejo miško paklotu ir aš pamačiau, kad priekyje medžiai retėja.

Mes išjojome iš miško ir priešais išvydome didžiulį piliakalnį. Jis kilo virš mūsų senoviniu žaliu grožiu ir atrodė, kad jo viršūnė remia dangų. Visur augo spygliuočiai ir gervuogės, ypač prie viršūnės, tad piliakalnis priminė barzdotą galvą. Piliakalnį supo spygliais (kai kurie buvo mano rankos ilgumo) pasišiaušusi gyvatvorė. Riteriai nukreipė arklius į tankiausią gyvatvorės vietą. Manęs visai nenustebino, kai ji prasiskyrė suformuodama arką, mes prajojome pro ją, o paskui garsiai šnarėdamos gervuogės vėl susipynė.

Mane nustebino , kad žirgai, nelėtindami greičio, nujojo tiesiai prie kalno, ir aš tvirtai suspaudžiau Grimalkiną, priversdama jį piktai suurgzti. Kalnas nei atsivėrė, nei pasitraukė į šalį; mes įjojome į kalną ir traukėme per jį – aš visa drebėjau.

Mirksėdama spoksojau į visišką chaosą.

Priešais mane driekėsi didžiulis pilies kiemas, didelė platforma su dramblio kaulo kolonomis, marmurinėmis statulomis ir žydinčiais medžiais. Fontanai purškė į orą vandens geizerius, virš tvenkinių pleveno įvairiaspalvės ugnelės ir kur tik akis užmatė žydėjo visų vaivorykštės spalvų gėlės. Pasigirdo muzikos garsai, ansamblis iš arfų ir būgnų, smuikų ir fleitų, varpelių ir švilpynių, gyvas ir tuo pat metu melancholiškas. Mano akyse susitvenkė ašaros, staiga aš panūdau nuslysti nuo arklio ir šokti, kol muzika mane užvaldys. Laimei, Grimalkinas sumurmėjo kažką panašaus į „valdykis“ ir suleido nagus į riešą, taip mane pažadindamas.

Čia buvo pilna fėjūnų: jie sėdėjo ant marmurinių laiptų ar suoliukų, šoko grupelėmis ar tiesiog vaikštinėjo aplinkui. Akys nespėjo visko fiksuoti. Vyras nuoga krūtine ir gauruotomis kojomis su kanopomis mirktelėjo man iš krūmo šešėlio. Iš medžio išėjo liauna mergina žalios spalvos oda ir apibarė ant šakų kabantį vaiką. Berniukas parodė liežuvį, vikstelėjo voverės uodega ir nėrė aukštyn į lapiją.

Pajutau stiprų trūktelėjimą už plaukų. Šalia mano peties pleveno mažytė figūrėlė, mosuodama plonyčiais sparneliais kaip kolibris. Aš aiktelėjau, tačiau mane laikantis riteris net nepažvelgė į ją. Ji nusišypsojo ir ištiesė man kažkokią uogą, kuri priminė didelę vynuogę, bet ji buvo ryškiai mėlynos spalvos, išmarginta oranžiniais taškeliais. Aš sutrikusi ištiesiau ranką. Ji numetė uogą, patenkinta sukikeno ir nulėkė šalin.