Джули Кагава: Gelezies princese.

Tiesiai virš mūsų sukliegė vivernas ir vienaragis taip staigiai metėsi į šalį, kad aš vos nenusiritau žemėn. Vietoje manęs vivernas suleido lenktus nagus į gnomą. Barzdotas nykštukas klykdamas bandė ištrūkti. Šiurpdama iš siaubo mačiau, kaip vivernas šovė į dangų su grobiu, o netrukus išmetė jį tiesiog ant akmenų. Iš lėto apsklendusi ratą pabaisa vėl ėmė artintis prie mūsų.

Vienaragis puolė į priekį ir pradėjo vinguriuoti tarp besikaunančiųjų. Mane blaškė į šalis, širdis tirpo iš baimės. Aš taip stipriai spaudžiau kojomis nuostabaus ristūno šonus, kad jutau kiekvieną kaulelį. Vivernas neryžtingai palūkuriavo, paskui sustugo sielą stingdančiu balsu ir vėl akmeniu krito ant mūsų. Mano eiklusis žirgelis ir šįkart išsisuko, bet siaubūnas praskriejo labai arti – būčiau galėjusi paliesti smailius nagus.

Nelaimė tykojo vienaragio pačiame mūšio lauko viduryje, kai iki upės dar buvo likęs geras gabalas.

Čia virė pačios nuožmiausios kautynės. Abiejų karalysčių kariai, apsupti nesuskaičiuojamos daugybės žuvusiųjų ir sužeistųjų kūnų, žūtbūtinai dobė vieni kitus. Vienaragis vis taip pat sparčiai nardė šioje erzelynėje, tarsi žinodamas, kur atsiras tarpelis. Rovanas, ragindamas viverną, lipo mums ant kulnų. Kai mano skraiduolis trečią kartą išsisuko nuo kibių pabaisos nagų, iš sniego pusnies pakilo milžiniškas kaip kalnas monstras ir mostelėjo didžiule kuoka. Smūgis kliudė priekines kojas ir nuostabusis vienaragis laibai sužvengęs krito lyg pakirstas. Aš nulėkiau jam nuo nugaros ir klestelėjau į pusnį.

Viskas pradėjo skrieti aplink tarsi karuselėje, akyse aptemo, paskui vėl prašviesėjo. Mačiau pasklidus siluetus. Jie urzgė ir klykė, bet garsai, regis, atsklido iš labai toli: iškreipti ir duslūs.

Staiga išvydau priešais save piestu stovinčio vienaragio šešėlį. Paskui jis palietė kanopomis žemę, švystelėjo ragu ir vėl pradingo tarp besikaunančiųjų. Atsistojusi keturiomis pašaukiau jį, bet galūnės taip drebėjo, kad kritau kaip akmuo ir pradėjau kūkčioti iš bejėgiškumo. Vienaragis dar sykį pakilo. Dabar ant sniego baltumo šonų tamsavo kraujas, į sprandą buvo įsikibę kažkokie padarai. Rėkiau kepurnėdamasi iš pusnies, tačiau vienaragis tik sužvengė ir vėl pradingo. Šįkart galutinai.

Stengdamasi atgauti kvapą nusibraukiau ašaras. Staiga ant peties kažkas kaptelėjo. Pakėlusi akis pamačiau karpomis nusėtą goblino snukį. Nuo kreivų dantų tįso seilė. Goblinas išsiviepė ir apsilaižė lūpas blyškiu liežuviu.

– Gardus kąsnelis! – suspigo jis ir pabaksnojo man per ranką ieties kotu. – Įdomu, ar dar nenustipusi?

Aš svirduliuodama mėginau pakilti. Pajutau šleikštulį, akyse temo. Kad tik neprarasčiau sąmonės. Goblinas sušnypštė ir vėl pradėjo artintis. Siaubo apimta apsidairiau kokio nors ginklo. Vos už poros žingsnių gulėjo skeptras.

Goblinas iššiepė iltis, užsimojo ietimi ir tą akimirką jį visu svoriu užgriuvo iš aukštybių nusileidęs vivernas. Pabaisa tėškėsi su tokiu trenksmu, kad net žemė sudrebėjo. Į orą pakilo snaigių debesis. Drakonas suriaumojo ir pasisuko ketindamas pulti mane, o aš šliaužte nušliaužiau prie skeptro.

Kai tik paliečiau jį, ranką nupurtė elektros išlydis. Deginamas viverno alsavimas nutvilkė kaklą. Aš persiritau ant nugaros ir iškėliau skeptrą priešais save. Stebuklingoji lazda sužėrėjo, bet ne žydra, žalia ar auksine, o akinamai balta šviesa.

Iš jo galo išlėkė žaibas ir perskrodė pabaisai gerklę. Vivernas nulėkė į šalį, aplinkui pasklido susvilusios mėsos smarvė. Tą pačią akimirką mano viduje kažkas sudužo, tarsi kas būtų plaktuku sutrupinęs stiklą į nesuskaičiuojamą daugybę šukių. Mane užliejo galingas garsų, spalvų ir jausmų srautas. Kerai, taip ilgai kalinti manyje, galiausiai išsiveržė į laisvę, ir aš surikau.

Oras suvirpėjo. Nematoma banga pargriovė arčiausiai buvusius karius ir nusirito tolyn. Jaučiau baisų šleikštulį, bet nepaisydama jo pakilau ir stovėjau svirinėdama kaip girtas jūreivis. Mano suknelė virto purvinais skarmalais. Tarp pasklidų šešėlių neįžiūrėjau nei Oberono, nei Mebės, tačiau į mane buvo susmigę šimtai degančių akių, o ne mažiau kalavijų ir ilčių žibėjo pasiruošę sudraskyti į gabalėlius. Akivaizdu, kad man pavyko pelnyti visuotinį dėmesį.

Metų laikų skeptras pulsavo rankoje. Stipriau suspaudusi pakėliau jį virš galvos. Karius užliejo mirguliuojanti šviesa. Visi kaip vienas aiktelėjo ir atšlijo.

– Kur karalienė Mebė?! – sušukau, bet silpnas drebantis balsas beveik paskendo pašėlusiame riaumojime.

Niekas man neatsakė, tad pamėginau dar kartą:

– Aš esu Megana Čeis. Karaliaus Oberono dukra. Atėjau sugrąžinti Metų laikų skeptro.

Nuoširdžiai tikėjausi, kad karalienę ši žinia pasieks greitai, nes abejojau, ar dar ilgai išstovėsiu ant kojų. O apie tai, kaip reikės viską paaiškinti, nesinorėjo nė galvoti.

Karių pulkai iš lėto prasiskyrė. Padvelkė žvarba, kvėpuojant man iš burnos ėmė virsti garų tumulai. Prie manęs ant didžiulio balto žirgo artinosi Mebė. Suknelės palankai plaikstėsi vėjyje, palaidi plaukai krito ant pečių. Ristūnas skrido neliesdamas kanopomis žemės, iš šnervių virto garas. Prijojusi karalienė nukreipė į mane juodas it vidurnakčio akis.

– Čia tu, Megana Čeis, – iškošė ji.

Nuostabiame veide nesujudėjo nė raumenėlis ir aš pasijutau nejaukiai. Išvydusi mano rankoje stebuklingąjį skeptrą ji šaltai ir grėsliai šyptelėjo.

– Kaip matau, atnešei tai, kas man priklauso. Vadinasi, Vasaros rūmai pripažįsta savo kaltę?

– Ne, – užginčijo skambus balsas, man nė nespėjus praverti burnos, – Vasaros rūmai čia niekuo dėti. Neskubėkite daryti išvadų, valdove Mebe.

Prie mūsų ant bėro auksakarčio žirgo prisiartino Oberonas. Jį supo elfų riterių palyda. Stebuklingi karaliaus šarvai, supinti iš žievės ir kaulų, žėrėjo smaragdu ir auksu, galvą puošė šalmas su elnio ragais.

Man labai palengvėjo pamačius Miško valdovą, bet visas džiaugsmas akimirksniu išgaravo, kai sutikau šaltą žalių akių žvilgsnį.

– Kaip sakiau jums anksčiau, karaliene Mebe, aš su tuo visai nesusijęs, – toliau kalbėjo jis, kreipdamasis į Žiemos valdovę, tačiau vis dar tebežiūrėdamas į mane. – Nesiunčiau savo valdinių pagrobti skeptro. O jūsų kaltinimai tebuvo dingstis pradėti karą.

– Tuščios kalbos, – atkirto Mebė ir grėsmingai dėbtelėjusi į mane nusišypsojo. Aš pasijutau kaip užspeista triušė. – Vasaros rūmai vis tiek kalti dėl to, kas nutiko. Galbūt jūs išties nieko nežinojote apie skeptrą, tačiau dukra pripažįsta savo kaltę sugrąžindama tai, kas man teisėtai priklauso. Matyt, ji tikisi mano gailestingumo? Ar aš teisi, Megana Čeis?

Ir Žiemos, ir Vasaros fėjūnai susigūžę pasitraukė ir aš būčiau mielai pasekusi jų pavyzdžiu.

– Ne, – išdrožiau jausdama gręžte gręžiančius skvarbius abiejų valdovų žvilgsnius. – Turiu galvoje... ne aš pagrobiau skeptrą.

– Meluoji! – suriko Mebė, nušoko nuo žirgo ir prisiartino prie manęs.

Atpažinau pamišėlišką blizgesį valdovės akyse ir širdis nusirito į kulnus.

– Esi tik niekinga mirtingoji, o visi tavo žodžiai – grynas melas. Tu nuteikei prieš mane sūnų. Privertei jį pakelti ranką prieš brolį. Pasprukai iš Tir Na Nogo ir susiradai prieglobstį atstumtosios Linansidhės irštvoje. Gal pasakysi, kad tai netiesa, Megana Čeis?

– Tiesa, bet..

– Tu buvai rūmų sosto menėje, kai nuo priešo rankos krito mano vyriausiasis sūnus. Tačiau tavęs užpuolikai kažkodėl nė pirštu nepalietė. Kaip tau pavyko išsigelbėti, jeigu už to neslypi Vasaros rūmų klasta?