Джули Кагава: Gelezies princese.

Ašas neramiai sujudėjo, tačiau jam už akių užbėgo Pakas. Jis stojo tarp Rovano ir Ašo, grėsmingai nusišypsojo ir pareikalavo:

– Lipk žemyn ir pamėgink pasiimti.

Rovanas kreivai šyptelėjo.

– O, Šaunusis Robinas! Girdėjau apie tave. Juk tai tu pražudei Arielą?

Pakas suraukė kaktą, bet jam dar nespėjus nieko atsakyti Rovanas vėl prakalbo:

– Kaip apmaudu, kad Ašas taip ir negalės tau atkeršyti. Bet patikėk manimi, vis tiek bus tikras smagumėlis. Traksi, – paliepė jis atsainiai mostelėjęs ranka, – nužudyk jį!

Vivernas sušnypštė, palenkė ilgą kaklą ir iššiepė aštrius dantis. Jis bauginamai vikriai lyg žaltys puolė į priekį, galingi žandikauliai sutaukšėjo tiesiai Pakui virš galvos.

Aš suklykiau, bet staiga Pakas virto lapų šūsnimi, kuri pasklido į visas puses, ir vivernas liko it musę kandęs. Jis pradėjo sukioti galvą, uosdamas orą ir ieškodamas pradingusios aukos. Netikėtai iš tankmės atplasnojo didžiulis varnas ir akmeniu krito ant jo. Kimiai kranksėdamas paukštis suleido nagus pabaisai į galvą ir kirto snapu į primerktą geltoną akį.

Vivernas sustugo, suplakė sparnais ir atsistojo piestu. Jis pradėjo purtyti galvą, mėgindamas nublokšti paukštį. Rovanas vos neišlėkė iš balno ir nusikeikęs įtempė pavadžius, bet pabaisa paklaiko iš skausmo. Aš nėriau po jos pilvu, pribėgau prie Ašo ir jis stipriai mane apkabino. Princo širdis pašėlusiai daužėsi. Jis nenuleido akių nuo Rovano.

Varnas nesiliovė kapoti ir draskyti nagais viverno, kol galiausiai pabaisos snukis apteko juodu skysčiu, o akys beveik išvarvėjo. Galiausiai paukštis pergalingai sukrankė, paliko auką ir atskrido prie mūsų. Plunksnų debesis pažiro į visas puses ir Pakas atgavo įprastą pavidalą. Kvatodamas jis atsistojo ant kojų ir išsitraukė durklus.

– Nužudykite juos! – subliuvo Rovanas vivernui ir riteriams, bet paklaikusi pabaisa, matyt, nusprendė, kad jai jau gana, ir pakilo į padangę. – Pribaikite visus iki vieno ir atimkite skeptrą! Neleiskite jiems visko sugadinti!

– Pasitrauk, – paprašė manęs Ašas.

Spygliuotieji riteriai pajudėjo mūsų link, supdami puslankiu. Jų buvo daugiau, nei iš pradžių maniau. Iš Laukmiškio plūdo vis nauji ir nauji. Ašas pasiruošė kautis, iškėlęs vienoje rankoje kalaviją, o kitoje skeptrą. Galbūt man vertėtų griebti skeptrą ir bėgti? Tačiau kai pažvelgiau į apačioje plytintį slėnį, net širdis apšalo. Ne. Iš tokios mėsmalės sveiko kailio neišneši.

Staiga dangų perskrodė ryškus grėsmingas žaibas. Tarp pirmo ir antro šviesos pliūpsnių spėjau pastebėti ant šlaito kažkokį baltą padarą. Iš pradžių pamaniau, kad tai žirgas, tačiau dar niekada neteko matyti tokio grakštaus ir puikaus gyvulio. Kita vertus, jis labiau priminė elnią. Tačiau ar gali elnias turėti liūto uodegą ir skeltas kanopas, kurios beveik neliečia žemės? Tarp padaro ausų įžiūrėjau ragą. Nuostabų ir kartu bauginantį. Anksčiau aš visai kitaip įsivaizdavau vienaragį. Jis pažvelgė į mane išmintingomis kaip pasaulis akimis. Krūptelėjau, tarsi būčiau jį pažinusi, tačiau pasklidas it sapnas prisiminimas akimirksniu pradingo.

„Mane atsiuntė Grimalkinas, – išgirdau galvoje švelnų lyg plunksnos plevenimas balsą. – Paskubėk, Megana Čeis!“

Vienaragis krestelėjo karčius, pradėjo leistis šlaitu ir pradingo man iš akių. Aš netikėtai supratau, ką turiu daryti.

Mudviejų akistata tetrūko keletą mirksnių. Pakas su Ašu vis dar stovėjo pasiruošę duoti atkirtį riteriams. Šie artinosi iš lėto, tarsi pasitikdami nepermaldaujamą lemtį.

– Ašai, – pašaukiau palietusi petį, – duok man skeptrą.

Jis atsisuko.

– Ką?

– Aš perduosiu jį Mebei. Tik sulaikykite trumpam riterius.

Ašas žvelgė į mane kankinamas abejonių. Aš suėmiau skeptrą ir sukandau dantis pajutusi deginamą šaltį.

– Aš viską padarysiu deramai, – patikinau.

– Ei, prince! – šūktelėjo Pakas. – Prisijunk prie manęs, kai tik galėsi!

Padangėje pasigirdo skvarbus klyksmas, mūsų link sklendė sparnuotas šešėlis. Grįžo vivernas su Rovanu.

– Ašai! – maldaujamai surikau.

Nors riteriai kone prisiartino, princas vis dar tvirtai spaudė skeptrą ir nenuleido nuo manęs akių, kuriose įžvelgiau baimingą abejonę ir nerimą, kad siunčia mane į tikrą pražūtį.

– Ašai, – sušnibždėjau ir suėmiau ranką. – Pasitikėk manimi.

Jis suvirpėjo ir linktelėjo. Aš paėmiau skeptrą ir pasitraukiau atatupsta. Princas vis dar vėrė mane nerimo sklidinomis akimis. Riteriai jau ketino pulti, virš medžių viršūnių griaudėjo viverno staugimas.

– Būk atsargi! – paprašė Ašas, sudėjęs į šiuos žodžius visus širdyje netelpančius jausmus.

Aš linktelėjau.

– Man nieko nenutiks.

Riteriai veržėsi į ataką. Ašas pasisuko į juos, ore suspindo kalavijo geležtė. Pakas sušuko ir puolė priešus. Skeptras degino man rankas. Aš pasileidau šlaitu žemyn.

Kalvos papėdėje manęs laukė vienaragis. Vos įžiūrėjau jį pro miglą. Tikras atrodė tik ragas. Širdis baimingai suspurdo krūtinėje. Nors stebuklingas padaras ramiai stovėjo, jaučiausi taip, tarsi artinčiausi prie tigro. Taikaus, prijaukinto, bet vis dėlto tigro. Juk vienaragis galėjo padėti snukį man ant kelių, o galėjo ir atsistoti piestu ar perverti ragu. Laimei, jis nedarė nieko panašaus, teberymojo kaip statula. Aš priėjau taip arti, kad net mačiau savo atspindį vienaragio akyse. Neišmaniau, ką čia pasakyti. „Gal paklausti, ar galėčiau užsiropšti ant nugaros?“ – svarsčiau mintyse.

Padangę perskrodė klaikus klyksmas ir mums virš galvų prašmėžavo viverno šešėlis. Vienaragis pasitraukė atatupstas, suglaudė ausis ir pradėjo drebėti. Mačiau, kad vos per plauką nepasileido bėgti. „Velnias, nebėra kada mąstyti!“ – pamaniau sau. Kraują stingdantis staugimas vėl artėjo. Aš nemokšiškai užsikabarojau ant vienaragio ir įsikibau į karčius.

Vos spėjau tai padaryti, jis vienu protu nesuvokiamu šuoliu perskrido per uolas. Mano širdis apmirė. O vienaragis nusileido ledinio lauko pakraštyje ir pradėjo dairytis tinkamiausio kelio. Prie mūsų urgzdamas prilėkė didžiulis šuo. Jo akys liepsnojo raudona ugnimi, liežuvis karojo iš baisių nasrų. Vienaragis mikliai atšoko ir spyrė užpuolikui kanopomis. Išgirdau sutraškant kaulus. Šuo sustugo ir šlubuodamas pradingo rūke.

– Nėra laiko daryti lanksto! – sušukau iš visos gerklės, tikėdamasi, kad vienaragis išgirs. – Mebė kitoje upės pusėje. Teks joti tiesiai!

Už mūsų pasigirdo riaumojimas. Vivernas įveikė šlaitą ir skrido tiesiai į mus. Ant nugaros pamačiau Rovaną su kardu rankoje, įsmeigusį į mane tūžmingą žvilgsnį.

– Pirmyn! – sušukau.

Vienaragis skardžiai sužvengė ir mes pasileidome į patį mūšio epicentrą.

Jis tarsi paukštis lėkė per virte verdančių kautynių lauką, išsilenkdamas pakeltų kalavijų, įveikdamas kliūtis. Mano viena ranka, kuria buvau tvirtai įsikibusi karčių, net drebėjo nuo įtampos, kitą degino skeptras. Aplink mus Žiemos ir Vasaros fėjūnai draskė ir badė vieni kitus, klykdami iš įtūžio, skausmo ir tikrų tikriausio kraujo troškimo. Mums dumiant į priekį man prieš akis šmėžavo kautynių vaizdai. Du troliai, nepaisydami į kūnus smingančių iečių, tvatijo kuokomis didžiausią pulką goblinų. Trys raudonkepuriai sučiupo cypiančią silfidę. Nekreipdami dėmesio į aštrius kaip skustuvo ašmenys sparnus, neūžaugos parvertė ją ir pradėjo badyti peiliais. Vasaros riteriai auksiniais ir žaliais šarvais žvangindami kalavijais kovėsi su Žiemos fėjūnais ir nors judėjo lengvai tarsi šokdami, nežemiškai gražius veidus buvo iškreipusi nuožmi neapykanta.