Джули Кагава: Gelezies princese.

Tūžmingai zyzdami šlykštūs padarai puolė visus, kas tik pasipainiojo kelyje, taip pat ir mus apsupusius spygliuotuosius riterius. Šie keikdamiesi traukėsi, mojavo kalavijais, o vabalai suko ratus virš jų, negailestingai gėlė, graužė kūnus, lindo po šarvais.

Iš viršaus tebegriaudėjo klaikus juokas.

– Nužudykite juos! – sušuko Virusė.

Vabalai dar narčiau puolė maitoti savo aukų kūnus. Riteriai krito ant žemės inkšdami ir raitydamiesi iš skausmo. Aš vos pajėgiau įveikti šleikštulį, bet negalėjau nusukti žvilgsnio, nes išsyk būčiau praradusi galią spiečiui. Tačiau klastingą Virusės planą įvertinau tik tada, kai spygliuotieji riteriai staiga vėl pašoko. Jų akys pamišėliškai blizgėjo.

Kariūnai iškėlę kalavijus svirduliuodami patraukė mūsų link. Sustiklėję žvilgsniai atrodė visiškai beprasmiai, iš suvarpytų šarvų ir žaizdų sunkėsi kraujas. Jie prasiskynė kelią per vabalų debesį ir Ašas su Paku puolė jų pasitikti. Prie metalinio kenkėjų zvimbimo prisidėjo kalavijų žvangėjimas.

Aš supratau, kad mums galas. Nepajėgsiu ilgam sulaikyti vabalų spiečiaus. Galva skilo, vertė vemti, rankos drebėjo. Kad įstengčiau valdyti kenkėjus, pasitelkiau visas įmanomas magiškas galias ir dabar jos baigė išsunkti paskutines jėgas.

Akies krašteliu pastebėjau, kad vienas vabalais aplipęs riteris prisiartino prie pusaukščio krašto, pakėlė nuo grindų arbaletą ir įdėjo geležinę strėlę. Aš apmiriau iš siaubo. Jeigu pamėginsiu išsisukti, spiečius taps nevaldomas ir pribaigs mus. Pakas su Ašu kovėsi ir negalėjo man padėti. Be to, aš net nepajėgiau šūktelėti. O riteris pakėlė arbaletą tarsi sulėtintoje kino juostoje ir nusitaikė tiesiai į mane.

Aš tik todėl įsiminiau staiga pasigirdusį bildesį ant laiptų, kad jis mane nustebino. Pakas pasisukęs sviedė durklą ir ginklas nuskriejęs žaibu pervėrė riterio šarvus ir krūtinę. Karys persisvėrė per pusaukščio kraštą ir nukrito žemyn. Tačiau buvo per vėlu. Strėlė jau lėkė tiesiai į mane, o aš negalėjau nieko padaryti.

Tik staiga priešais mane išdygo kažkas didžiulis ir juodas. Tai Geležinis arklys, visas aplipęs vabalais, puolė pasitikti strėlės. Ant žemės žvangėdamas nukrito metalinio šarvo gabalas. Fėjūnas susvyravo iš paskutiniųjų stengdamasis neparpulti ir krestelėjo galvą vaikydamas nelemtus kenkėjus. Jis nuvirto, kanopa nuslydo nuo pusaukščio krašto ir Geležinis arklys pradėjo kristi.

– Ne! – suspigau.

Geležinis arklys paskutinį kartą sužvengė, išleido iš šnervių ugnies tumulą ir pradingo iš akiračio. Paskui su baisiu žvangesiu žnektelėjo ant cementinių grindų. Per patalpą nugriaudėjo aidas.

Aš išriečiau nugarą ir sugniaužiau kumščius. Pagavo toks baisus pyktis, kad net žvilgsnis susidrumstė. Kūną užliejo nežabota jėga ir tarsi devintoji banga plūstelėjo į išorę.

– Atgal! – kurtinamai užriaumojau ant vabalų, Virusės ir visų geležies fėjūnų. – Velniai jus rautų! Traukitės, sakau! TUČTUOJAU!

Vabalai pažiro į visas puses. Spygliuotieji riteriai sudrebėjo ir pasklido kas sau, o kai kurie net nusivertė žemyn. Netgi Virusė pradėjo suktis it vilkelis ir mosikuodama rankomis nulėkė į šalį, tarsi gavusi gerą antausį.

Susmukau ant grindų praradusi paskutines jėgas. Spiečius vėl pradėjo telktis piktai zyzdamas, spygliuotieji riteriai atsigaivelėjo. Virusė pasitrynė smilkinius ir dėbtelėjo į mane iš viršaus. Mėlynas lūpas iškreipė piktdžiugiška šypsena.

– Ką gi, Megana Čeis, tu pasistengei, kad man pradėtų skaudėti galvą, tačiau to neuž... Aiiiiiiii!

Ji iškėlė rankas ir bandė pasitraukti, kai atsispyręs nuo žemės ant jos šoko Ašas, aukštai užsimojęs kalaviju. Virusė nesuskubo atmušti smūgio skeptru. Ledinė geležtė perėjo kiaurai raktikaulį ir perkirto siaubūnę per pusę.

Jeigu ne baisus šokas, tikrai būčiau sublogavusi. Iš perskrosto kūno iškrito laidai, pradėjo tekėti tepaluota tyrė. Paskui nieko nebemačiau.

Spygliuotieji riteriai sudrebėjo ir parpuolė ant žemės kaip marionetės, kurioms nupjovė virvutes. Aš sėdėjau ir sutrikusi dairiausi. Pakas pačiupo mane ir nutempė prie kolonos. Tada ant mūsų pažiro vabalų lietus.

Nuo metalinio žvangesio aš atsigavau.

– Ašai! – pašaukiau.

Norėjau stotis, bet Pakas apkabino ir priglaudė prie krūtinės.

– Turiu eiti pas jį. O jeigu jam atsitiko kas nors blogo? – nerimastingai pasakiau.

– Jam viskas gerai, princese, – patikino Pakas ir dar stipriau mane apglėbė. – Nesijaudink. Jo šviesybei pakaks proto pasislėpti nuo šio lietaus.

Aš pasidaviau, užmerkiau akis ir padėjau galvą Pakui ant krūtinės. Iš viršaus it švytinti kruša vis dar krito vabalai. Pakas glaudė mane ir kažką šnabždėjo apie Egipto bausmes, bet aš nenugirdau. Skėlė galvą. Norėjosi suvokti visa tai, kas nutiko. Jaučiausi klaikiai pavargusi. Laimei, viskas baigėsi. Mes išgyvenome.

Beveik visi.

– O kaipgi Geležinis arklys? – paklausiau pašnibždomis, kai vabalų lietus pagaliau liovėsi.

Pakas sudrebėjo. Aš išsivadavau iš jo glėbio ir puoliau leistis laiptais, aplenkdama negyvus vabalus ir riterius. Širdyje dar ruseno viltis, kad Geležinis arklys gyvas. Jis stipriausias iš mūsų visų. Žinoma, tikriausiai bus sunkiai sužeistas, galbūt teks jį surinkti iš dalių, bet juk jis bemaž nenugalimas. Ne, jis negalėjo žūti.

Man kone pavyko įtikinti save, kad neverta jaudintis, kai laiptų papėdėje pasirodė Ašas. Kalavijas jau buvo makštyje, vietoje jo princas rankoje laikė Metų laikų skeptrą, kuris skleidė skaidrią žydrą šviesą.

Mudu su princu ilgai tylomis žvelgėme vienas į kitą, baimindamiesi garsiai ištarti tai, kas sukosi abiejų galvose. Nejaugi Ašas pasiims skeptrą ir išeis? Jis įvykdė susitarimą. Gavo tai, ko norėjo, ir ilgiau delsti nebuvo reikalo.

– Taigi, – sušnibždėjau. Stengiausi kalbėti ramiai, nenorėjau, kad balsas drebėtų, bet užsispyrėlės ašaros vis labiau gniaužė gerklę. – Dabar tu išeisi?

– Taip, netrukus, – pavargusiu balsu patvirtino jis. – Metas grįžti į Žiemos karalystę, bet pirma privalau atiduoti duoklę kritusiajam.

Žvilgtelėjau jam pro petį ir sudrebėjau pamačiusi po pusaukščiu krūvą sulamdyto metalo. Aiktelėjusi įveikiau likusias pakopas, pralėkiau pro Ašą ir suklupau prie Geležinio arklio, kuris gulėjo apsuptas pastipusių vabalų. Greta dar rūko Virusės palaikai.

– Geležini arkly, – tyliai pašaukiau.

Man pasirodė, kad jam prie galvos tupi Grimalkinas, bet kai nusibraukiau ašaras, vaizdinys dingo. Geležinis arklys gulėjo ant šono ir sunkiai kimiai švokštė. Ugnis jo viduriuose vos beruseno. Viena koja buvo sulaužyta, aplinkui voliojosi didžiuliai metalo lakštai, varžtai ir kniedės.

Aš priglaudžiau drebančią ranką prie šalto kaklo. Akys, kurios visada taip ryškiai degė, dabar atrodė beveik užgesusios, tik kartkartėmis ryškiau sužėruodavo. Geležinis arklys pasijudino, bet nepakėlė galvos ir nepažvelgė į mane. Su siaubu pamaniau, kad jis, matyt, apako.

– Princese? – pašaukė Geležinis arklys.

Išgirdusi neatpažįstamai tylų ir silpną balsą vos nepradėjau kūkčioti. Pakas su Ašu prisiartino ir atsistojo man už nugaros.

– Neverk, – vėl vos girdimai sušnibždėjo Geležinis arklys. Akyse sužibo lyg dvi raudonos sagutės. – Man buvo garbė... – iškvėpė jis ir kibirkštėlės vėl sužėravo, kartą, kitą, – tau tarnauti, mano karaliene.

Geležinis arklys dar sykį atsiduso ir daugiau nebesujudėjo.

Aš užmerkiau akis ir daviau valią ašaroms. Apraudojau Geležinį arklį, kuris nė karto neišdavė savo įsitikinimų. Iš pradžių buvo mano priešas, paskui tapo sąjungininku, gynėju ir galiausiai draugu. Parklupusi ant šaltų cementinių grindų kūkčiojau nesigėdydama. Pakas ir Ašas gedulingais veidais stovėjo greta. Per stiklinį stoglangį prasiskverbė pirmieji nedrąsūs saulės spinduliai.