Джули Кагава - Gelezies princese.

Ašas neištarė nė žodžio, tik apsisuko ir nužingsniavo prie arkos, išdidžiai iškėlęs galvą. Tako pabaigoje jis kiek pamindžikavo, veidą apniaukė baimė, bet sukando dantis ir neatsisukdamas žengė po arka.

– Ašai, palauk!

Aš tarsi strėlė prašvilpiau pro Oberoną ir puoliau bėgti taku. Fėjūnai suskato šnypšti ir urgzti, Pakas šaukė grįžti, bet aš nesiklausiau. Mebės veidą iškreipė negailestinga šypsena ir ji pasitraukė duodama man kelią.

– Megana Čeis!

Miško valdovo balsas nuaidėjo tarsi rimbo smūgis. Žemę sudrebino perkūnija.

Aš sustingau per kelis žingsnius nuo arkos. Taip arti, kad pro lietaus uždangą puikiai mačiau tamsią gatvę ir pasklidus namų kontūrus.

Karalius prabilo grėsmingai tyliu balsu. Jo akys švytėjo tarsi gintarinės iš lėto krintančio sniego fone.

– Mūsų pasaulio įstatymai nepajudinami, – perspėjo Oberonas. – Žiemos ir Vasaros karalystės turi daug bendro, bet tarpusavio meilei nėra vietos. Jeigu išeisi, dukra, visi takai užsidarys ir tau.

Širdis apmirė. Štai ir Oberonas manęs atsižada. Panorau nusikvatoti jam į veidą. Juk mano namai ne čia. Aš neprašiau tokio likimo. Niekada neketinau kištis į jų gyvenimą, tapti jų pasaulio dalimi. Tegul išvaro! Kas man darbo?!

„Neapgaudinėk savęs, – pasakiau sau mintyse ir pajutau, kaip sugėlė širdį. – Juk tu pamilai šį pasaulį. Buvai pasiryžusi atiduoti viską, kad tik jį išgelbėtum. Nejaugi dabar nori išeiti ir pamiršti apie jį?!“

– Megana! – pašaukė Pakas ir žingtelėjęs į priekį pradėjo maldauti: – Nedaryk šito, pasilik, kitaip aš nebegalėsiu ateiti tau į pagalbą. Lik čia. Su manimi.

– Negaliu, – sušnabždėjau. – Atleisk, Pakai. Aš myliu tave, bet turiu taip pasielgti.

Mačiau, kaip persikreipė jo veidas. Pakas nusisuko. Mane pervėrė kaltė, tačiau turėjau pripažinti: pasirinkimas visada buvo aiškus.

– Atleiskite man, – tyliai paprašiau jų visų ir pasisukau į arką.

„Aš čia svetima, – pasakiau sau mintyse. – Sapnas baigėsi, metas namo.“

– Ar tikrai pasirinkai, Megana Čeis? – ramiu balsu be apgailestavimo šešėlio pasiteiravo Oberonas ir pridūrė: – Jeigu išeisi paskui jį iš fėjūnų šalies, daugiau niekada į ją nebesugrįši.

Kažkodėl šis ultimatumas tik padėjo lengviau apsispręsti.

– Vadinasi, taip ir bus, – tyliai atsakiau ir žengiau po arka, visiems laikams palikdama Niekadaniekada.

21 Didžiulis piktas padaras su drakono galva, roplio kūnu, dviem kojomis ir dygliuota galva.

Epilogas

Namai namučiai

Vos tik nužengiau ant šaligatvio, mane pradėjo plakti lietus. Šaltas, šlapias, šlykštus ir be galo savas. Paprasčiausias lietus. Virš galvos švystelėjo žaibas: irgi paprastas, baltas, o ne sukeltas fėjūnų valdovo rūstybės. Suknelė prilipo prie kūno. Tik lietaus ir tetrūko, kad ji būtų visai sugadinta. Bet aš nebesukau dėl to galvos. Juk kelionė į Niekadaniekada baigėsi. Daugiau nebebus jokių kerų, užkeiktų valgių ir panašių raganiškų burtų. Viskas baigta.

Žinoma, išskyrus vieną dalyką.

– Ašai! – šūktelėjau mėgindama ką nors įžiūrėti pro tamsą ir lietų, nes dėl plieskiančių žibintų nieko nesimatė vos per kelis žingsnius. – Ašai, aš čia! Kur tu pradingai?!

Tuščia gatvė mane išgąsdino. O jeigu jis pamanė, kad neatseksiu paskui? O jeigu nuėjo, pradingo lietuje nė neatsisukęs, nusprendęs, kad buvo paliktas likimo valiai svetimame pasaulyje?

– Ašai! – bėgdama šaligatviu puoliau šaukti nuo ašarų drebančiu balsu. – Ašai!

– Neplyšok taip, išbudinsi visą miestą.

Aš atsisukau. Ten, kur vos prieš kelis mirksnius buvo slaptas takas, stovėjo sulytas Ašas, susikišęs rankas į kišenes. Šlapios plaukų sruogos krito ant akių. Žibinto skleidžiama šviesa virš galvos panėšėjo į aureolę. Bet man Ašas dar niekada nebuvo toks tikras kaip šią akimirką.

– Tu čia, – tyliai sumurmėjo jis, tarsi netikėdamas, balse išgirdau palengvėjimą.

Prisiartinau šypsodamasi pro ašaras.

– Nejaugi manei, kad pasiliksiu tenai?

– Tikėjausi, kad ateisi, – atsiliepė Ašas ir žingtelėjęs į priekį tvirtai suspaudė glėbyje.

Aš sukišau rankas po paltu, stipriai apkabinau savąjį princą ir užmerkiau akis. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, gatve pravažiavo automobilis ir mus aptaškė, bet aš nenorėjau nė pajudėti. Ašo glėbyje būčiau galėjusi stovėti visą amžinybę.

Galiausiai jis atšlijo, nors vis dar nepaleido manęs.

– Na? – paklausė verdamas mane sidabro pilkumo akimis. – Ką dabar darysime?

– Nežinau, – prisipažinau ir sudrebėjau, kai Ašas nubraukė šlapių plaukų sruogą nuo skruosto. – Matyt, man laikas namo, nes mama su Luku iš proto eina. O ką veiksi tu?

Jis trūktelėjo petį.

– Tau spręsti. Juk išeidamas iš Niekadaniekada apie nieką negalvojau, išskyrus tave. Jeigu nori, kad būčiau šalia, tik pasakyk.

Ašaros aptemdė akis. Prisiminiau Rovaną, Geležinį arklį ir apsišaukėlio Geležies karaliaus kariauną, kuri tebekelia didžiulę grėsmę fėjūnų šaliai. Mintijau apie Linansidhę ir Čarlzą, kuris liko Antgamtėje. Ateis laikas ir aš būtinai jį išvaduosiu. O Tamsybių mūzai teks atsakyti už tai, kad atėmė iš manęs tėvą. Tačiau dabar šiame gyvenime man tereikia vienintelio Žiemos princo. Štai jis stovi greta ir žvelgia su tokia meile, kad širdis tiesiog netelpa krūtinėje.

– Neišeik, – sušnibždėjau tvirtai apkabinusi jį. – Niekada daugiau manęs nepalik. Pažadėk, kad būsi su manimi. Amžinai.

Žiemos princas vos pastebimai šyptelėjo ir pabučiavęs į lūpas ištarė:

– Pažadu.