Джули Кагава - Gelezies princese.

Apstulbusi net nepuoliau prieštarauti.

– Laikykis, princese!

Oras suvirpėjo ir mes prasmegome kiaurai stiklą.

Skriejome tiesiai į pusaukštį ir aš surikau, tačiau mano balsą nustelbė Geležinio arklio pradėtų kautynių triukšmas. Ašas lėkė į Virusę kaip keršto angelas. Apsiaustas plevėsavo, aukštai iškeltas kalavijas spindėjo.

Paskutinę akimirką vienas iš karo vadę apsupusių spygliuotųjų riterių pažvelgė į viršų ir šaukdamas išsitraukė ginklą. Virusė atsisuko, pakėlė akis ir žaibiškai kilstelėjusi ranką, kurioje laikė skeptrą, atmušė Ašo smūgį.

Patalpą nušvietė žydrai žalias žaibas, ausis apkurtino klaikus žvangesys. Visų akys susmigo į pusaukštį. Nuo ledinio kalavijo ir skeptro į visas puses žiro žiežirbos, nušviesdamos priešininkų veidus. Virusė apstulbusi spoksojo į savo buvusį belaisvį, Ašas kietai sučiaupęs lūpas kirto smūgį po smūgio.

Nepamenu, kaip nusileidome mudu su Paku. Pastatęs mane ant kojų jis akimirksniu puolė pasitikti riterių, kurie bėgo prie mūsų švytruodami kardais. Akinamai suspindo Robino durklai Ašo kalavijo ir Metų laikų skeptro skleidžiamoje šviesoje.

Staiga Virusė klaikiai nusikvatojo.

Aš pajutau stiprų geležies kerų gūsį. Plykstelėjęs žalias žaibas nubloškė Ašą į šalį. Jis akimirksniu pašoko ir vėl puolė prie Virusės, bet ji pasitraukė, peršoko per pusaukščio kraštą ir pakilo į orą. Nuodingos žalios akys susirado mane. Virusė plėšriai išsišiepė.

– Nagi, – tūžmingai iškošė ji ir apsidairė.

Apačioje tebevirė mūšis. Geležinis arklys įnirtingai trypė priešus, bet buvo matyti, kad jo jėgos senka. Laiptais į viršų užbėgo dar daugiau riterių. Jie nukreipė į mus arbaletus su geležinėmis strėlėmis. Ašas su Paku užstojo mane savo kūnais, tačiau mus pradėjo supti juodi spygliai.

– Tu mane stebini, Megana Čeis, – gižiai išsišiepusi pareiškė Virusė. – Neturiu supratimo, kaip tau pavyko išvaduoti Žiemos princą nuo vabalo, bet dabar tai nebesvarbu. Apsišaukėlio valdovo pulkai netrukus puls Vasaros ir Žiemos pajėgas. O kai tik Niekadaniekada bus užkariauta ir senieji valdovai žus, ateis mūsų eilė viešpatauti. Mes sumušime tariamo Geležies karaliaus kariauną anksčiau, nei jis spės pasidžiaugti pergale. O tada Niekadaniekada valdove tapsiu...

Jai nepavyko baigti, nes Ašas netikėtai nukreipė į ją ledinių durklų lietų. Virusė pasitraukė ir iškėlė skeptrą. Plykstelėjo žalia ugnis, plūstelėjo veržlus kerų srautas ir durklai subyrėjo į šipulius, taip ir nepasiekę tikslo. Riteriai tūžmingai klykdami paleido į darbą arbaletus, nė nelaukę Virusės įsakymo.

Mirtį nešančios geležinės strėlės švilpė tiesiai į mus. Pajutau, kaip jos skrodžia orą palikdamos paskui save virpulingus ratilus tarsi kulkos iš „Matricos“. Nejučia pasisukau ir kilstelėjau ranką. Tai buvo tikra beprotybė. Paleistos iš tokio nedidelio atstumo, strėlės turėjo suvarpyti mane kiaurai. Net jei nebūtų geležinės, žūties vis tiek neišvengtume. Tačiau aš nė nepagalvojau apie tai, tik grįžtelėjau ir iškėliau delną. Per kūną perbėgo elektros iškrova.

Oras suvirpėjo, strėlės pralėkė pro šalį, žvangėdamos atsimušė į metalines sijas, atšoko nuo sienų ir nukrito ant grindų. Geležies fėjūnai niūriai sustugo, o mes likome sveikut sveikutėliai.

Spygliuotieji riteriai išsižiojo iš nuostabos. Ašas su Paku dėbsojo į mane tokiomis akimis, lyg aš staiga būčiau tapusi dvigalvė. O mano kūną sudrebino lediniai kerai. Jie plito po oda, gaudė ausyse.

– Ne! – sukliko Virusė ir atsuko į mane išblyškusį veidą. Ji purtė galvą netikėdama savo akimis. – Tik ne tu, silpna mirtinga mergiote! Juk netgi nesi fėjūnė. Tai kažkokia klaida!

Neturėjau nė menkiausio supratimo, apie ką ji kalba. Be to, šią akimirką man tai visai nerūpėjo. Virusė sukikeno ir krimstelėjo žalią nagą. Ji kvatojosi vis garsiau ir isteriškiau, bet netikėtai nutilo ir pervėrė mane beprotišku žvilgsniu.

– Ne! – vėl sustugo ji, priversdama krūptelėti net riterius. – Tai neteisinga! Aš buvau jo dešinioji ranka! Jo jėga turi priklausyti man!

Plačiai pražiota Virusės burna persikreipė ir riteriai pasitraukė atatupsti. Mano širdis daužėsi lyg kūjis. Aš prisispaudžiau prie Ašo ir Pako. Jų veiduose išskaičiau neįveikiamą ryžtą pasitikti naujus pavojus. Staiga oras vėl suvirpo ir prisipildė klaikaus gaudesio. Virusė atkragino galvą. Iš burnos pasipylė nesuskaičiuojama daugybė vabalų, kurie dūzgė kaip milžiniškas bičių spiečius. Blizgantis debesis pradėjo suktis ties šeimininkės galva.

Stypsodama šio siautulingai gaudžiančio viesulo epicentre ji baugiai išsišiepė ir pakėlė ranką.

– O dabar, brangučiai, mes užbaigsime mūsų mažą žaidimą visiems laikams, – prakalbo ji. Balsą kone nustelbė šlykštus zyzimas. – Gailiuosi, jog nepadariau to iš karto, kai tik sutikau tave. Tačiau iš kur galėjau žinoti, kad tu ir esi ta, kurios aš taip ilgai ieškojau?

Visi apmirė. Aš vis dar tebejutau po oda pulsuojančius kerus ir užuodžiau metalo kvapą. Žvelgdama į tūkstantinį vabalų spiečių staiga supratau, kad tai vieningas organizmas, pajungtas bendram tikslui.

„Kolektyvinė sąmonė, – mintyse tariau sau, pati nesuprasdama, kodėl jaučiuosi tokia bauginamai rami. – Pajunk savo valiai vieną ir tau paklus visi.“

Tarsi pro miglą girdėjau, ką šaukia Virusė. Atrodė, kad jos balsas sklinda iš labai toli.

– Skriskite! – klykė ji rodydama į mus. – Įsiskverbkite jiems į šnerves ir gerkles, akis ir ausis. Užpildykite poras, graužkite smegenis! Tegul jie patys išsiplėšia sau širdį iš krūtinės!

Narčiai dūzgiantis debesis pajudėjo mūsų link. Ašas ir Pakas dar tvirčiau mane apkabino. Pajutau, kad kažkuris iš jų virpa, bet nepajėgiau suprasti – princas ar Robinas. Nuo nepaliaujamo zyzimo pradėjo spengti ausyse. Spiečius artėjo, sutelktas it kumštis, blykčiodamas geležies kerais.

Kolektyvinė sąmonė. Vienas organizmas.

Vabalai puolė, bet aš iškėlusi rankas mintyse įsakiau:

„Sustokite!“

Ir debesis išsisklaidė. Kurtinamai gausdami kenkėjai sklendė virš mūsų. Apsupo iš visų pusių. Metaliniai vabalai skriejo aplinkui, bet nedrįso pulti.

Aš visu kūnu jutau, kaip spiečius bando palaužti mano valią, mėgina priešintis įsakymui. Iš pradžių Virusė tik klapsėjo blakstienomis, paskui net pažaliavo iš pykčio. Ji iškėlė ranką ir vabalai tūžmingai suzyzė. Aš sutelkiau valią stengdamasi suvaldyti visus gamykloje paskleistus kerus ir apsupti mus nematoma siena. Kraujas pradėjo pulsuoti smilkiniuose, akis graužė nuo kaktos srūvantis prakaitas, bet neturėjau kada jo nusibraukti. Jeigu pradėsiu blaškytis, žūsime.

Virusė šlykščiai išsivėpė.

– Aš ir vėl nepakankamai įvertinau tave, Megana Čeis, – iškošė ji ir pakilo dar aukščiau į orą. – Nemaniau, kad teks pasinaudoti skeptru, bet ką jau dabar padarysi. Ar žinai, kokios galios jame slypi, brangute?

Ji iškėlė skeptrą. Ašas prisimerkė.

– Man teko ne juokais pasukti galvą, kol išsiaiškinau tai, – pareiškė Virusė akivaizdžiai patenkinta savimi ir pergalingai nusišypsojo. – Pasirodo, Metų laikų skeptras sustiprina šeimininko galias. Įdomu, tiesa? Tarkime, aš liepsiu savo vabalėliams, kad jie...

Skeptras tvykstelėjo nuodingai žalia šviesa ir spiečius akimirksniu pradėjo keistis. Kenkėjai ėmė pūstis tarsi kraujo prisisiurbusios erkės, ant nugarų išaugo dygliai, ilgėjo geluonys, žandikauliai didėjo ir krypo. Galiausiai jie virto siaubingais kumščio dydžio padarais, kurie priminė vapsvas, sukryžmintas su skorpionais. Sparnai trynėsi skleisdami baugų garsą, tarsi vienu metu būtų galandami tūkstančiai peilių. Vabalų spiečiaus sąmonė irgi pasikeitė. Tapo dar labiau nežabota, grobuoniškesnė, paklūstanti tik instinktui. Sunkiai bepajėgiau ją suvaldyti. Gyvas viesulas artėjo, taikėsi mus praryti, vis dėlto man vėl pavyko jį sutramdyti ir priversti atsitraukti.