Джули Кагава: Gelezies princese.

To užteko, kad staiga iš visur pradėtų lįsti jo bendrai. Jie pasirodydavo pro langų plyšius, laigė sienomis, lavina tekėjo nuo stogo tiesiai mums prieš nosį. Vieni įsikibo į lynus, kiti aptūpė turėklus ir spoksojo žaliomis akimis keldami man siaubą. Ašas prisitraukė mane viena ranka, o kita pakėlė kalaviją, ruošdamasis sukapoti į gabalus pirmąjį, kuris išdrįs prisiartinti. Tačiau šįkart maži geležies fėjūnai neskubėjo pulti. Oras virpėjo nuo jų įkyraus zyzimo, primenančio radiolokacinių prietaisų skleidžiamą garsą. Mes kilome aukštyn, nutvieksti melsvos šviesos.

– Ką jie ketina daryti? – pašnibždomis paklausiau Ašo, kuris tebelaikė apkabinęs mane viena ranka, o kitoje gniaužė iškeltą kalaviją. – Kodėl jie į mus taip žiūri? Gal žinai, ko jiems reikia, Geležini arkly?

Jis tik papurtė galvą, regis, taip pat sutrikęs.

– NEŽINAU, PRINCESE. NIEKADA NEMAČIAU JŲ TAIP ELGIANTIS.

– Pasakyk jiems, kad pasitrauktų. Man baisu.

Per gremlinų gretas vėl nuvilnijo zyzimas ir staiga jos pradėjo retėti. Padarai ėmė šliaužti atgal: brukosi pro langų ir sienų plyšius, ropštėsi ant stogo. Jie pradingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Aplinkui vėl tapo tamsu ir tylu.

– Kas per... stebuklai? – prabilo Pakas budriai dairydamasis. – Kas nors panaudojo kerus prieš gremlinus? O gal mes nusibodome jiems?

Ašas įsikišo kalaviją į makštį ir paleido mane.

– Matyt, mes išgąsdinome juos, – pasakė jis.

– Taip, – patvirtinau.

Geležinis arklys nemirksėdamas spoksojo į mane. Negalėjau suprasti, kas slypi tame degančiame žvilgsnyje.

Grimalkinas vėl išdygo tarp mūsų kaip niekur nieko ir pasikasė paausį.

– Nesvarbu, kodėl jie išsinešdino, – pareiškė jis, kai mūsų keltuvas pakilo iki stogo. – Svarbiausia, kad jų nėra, o skeptras labai arti. – Katinas nusižiovavo ir prisidengęs letena akis pridūrė: – Na ką? Ar taip ir tūnosite laukdami, kol jis pats nukris jums į rankas?

Mes užsiropštėme nuo keltuvo ant stogo. Vėjas kaipmat suvėlė plaukus ir išpūtė suknelę kaip burę. Ėjau įsikibusi Ašui į ranką. Toli apačioje plytėjo miestas, spindintis tarsi žvaigždėtas kilimas.

Stogo viduryje bolavo keli stikliniai stoglangiai, nuo kurių sklido vaiduokliška žalia šviesa. Aš atsargiai prisiartinau prie vieno iš jų ir pažvelgiau žemyn.

– Žiūrėk, – sušnabždėjo Ašas, rodydamas į pusaukštį maždaug per šešis metrus nuo žemės ir devynis nuo mūsų.

Pro šaltus pilkai baltus šešėlius prasimušė nuodingai žalia dėmė. Aplinkui būriavosi fėjūnai juodais šarvais. Virusė prisiartino prie pusaukščio krašto. Regis, ji ketino rėžti kalbą. Apačioje būriavosi marga minia. Įžiūrėjau spygliuotuosius riterius, geležies fėjūnus, žaliaveidžius vyrukus, vilkinčius dalykiniais kostiumais, dar kažkokius padarus. Karo vadės rankose pulsavo geltonai žalias Metų laikų skeptras. Virusė iškėlė jį virš galvos ir minia dusliai sugaudė.

– Pakliuvo paukštelė, – suniurnėjo Pakas, prispaudęs nosį prie stiklo. – Atrodo, ji išties dar nespėjo surinkti visos savo kariaunos ir tai mane džiugina. Tik kaip mums ten įsigauti?

Ašas mėšlungiškai atsiduso ir pasitraukė nuo stiklo.

– Ne jums, o man. Ji mano, kad aš vis dar esu jos valioje. Jeigu pavyks prisiartinti prie jos ir išplėšti skeptrą, ji sutriks, o tada...

– Ne! Tai pernelyg pavojinga! – sušukau.

Princas ramiai pažvelgė į mane.

– Viskas, kad ir ko imtumėmės, pavojinga. Aš noriu pamėginti, – atrėmė jis ir palietė sužeistą šoną. – Kol žaizda nesugis, negaliu kautis visu pajėgumu. Belieka bandyti apgauti Virusę ir atimti skeptrą.

– O kas toliau? – paklausiau. – Kaip tu iš ten ištrūksi? Kaip prasiverši pro visą tą šutvę? O jeigu Virusė jau žino, kad tau pavyko atsikratyti vabalo? Juk nemanai, kad... – Staiga nutilau, į galvą dingtelėjus naujai prielaidai. – Tau visai ne skeptras reikalingas!

Ašas nusuko akis.

– Tu nori nužudyti Virusę! Perverti širdį arba nukirsti galvą. Ir tau visai nerūpi, kas bus vėliau.

– Ji turi sumokėti už tai, ką padarė, – iškošė Ašas.

Princo akys sužibo pikta lemiančia ugnimi. Jis tapo šaltas ir nepasiekiamas tarsi mėnulis dangaus skliaute.

– Niekada jai už tai neatleisiu. Jeigu jie ir įspės mano ketinimus, aš bent jau nukreipsiu dėmesį nuo jūsų. Tada galėsite veikti.

– O jeigu žūsi?

– Dabar tai nesvarbu.

– O man svarbu!

Apimta siaubo žvelgiau į princą. Nejaugi jis tikrai taip mano?

– Ašai, negali eiti vienas. Kas tau vėl šovė į galvą? Liaukis! Nenoriu dar kartą tavęs prarasti!

– JI TEISI, – nuaidėjo skardus balsas ir mes sužiurome į Geležinį arklį, kuris stovėjo kitoje stoglangio pusėje ir vėrė mus žėrinčiomis raudonomis akimis. – TAI PERNELYG PAVOJINGA. JAM.

Aš suraukiau antakius ir paklausiau:

– Ką turi galvoje?

– PRINCESE, – sududeno Geležinis arklys ir netikėtai nusilenkė. – MAN BUVO DIDELĖ GARBĖ TAU TARNAUTI. JEIGU APLINKYBĖS BŪTŲ SUSIKLOSČIUSIOS KITAIP, LIKČIAU SU TAVIMI PER AMŽIUS. – Jis pasisuko į Ašą ir pridūrė: – SAUGOK JĄ, NES JI MYLI TAVE LABIAU UŽ GYVENIMĄ.

Staiga aš supratau, kas tuojau nutiks, ir surikau:

– Nedrįsk, Geležini arkly!

Jis žaibu pasisuko, nepaisydamas mano maldavimų sustoti. Apmirusia širdimi stebėjau, kaip pribėgo prie antrojo stoglangio ir įsibėgėjęs šoko žemyn...

Į visas puses pažiro stiklai. Aiktelėjusi pamačiau, kaip spindinčių šukių lietus pasipylė ant apačioje šurmuliuojančios minios. Geležies fėjūnai urgzdami ir cypdami iškėlė galvas, paskui puolė dangstytis veidus ir akis. Milžiniškas Geležinis arklys įsirėžė į patį priešų tirštėlyną su tokiu trenksmu , kad net pastatas sudrebėjo. Skardžiai nusižvengęs atsistojo piestu ir alsuodamas ugnimi pradėjo negailestingai trypti visus plieninėmis kanopomis.

Aplinkui kilo baisi suirutė. Atitokę spygliuotieji riteriai ir geležies fėjūnai puolė į ataką. Jie badė Geležinį arklį kalavijais, draskė geležinėmis letenomis.

– Turime pakliūti tenai! – sušukau ir puoliau prie sudaužyto stoglangio, bet Ašas sulaikė.

– Mes nebegalime jam padėti. Kad jau jis nukreipė jų dėmesį, reikia atkovoti skeptrą. O tu, Megana, liksi čia, nes neturi burtų galios ir...

Aš išplėšiau ranką.

– Nutilk! – iškošiau ir pervėriau princą tokiu tūžmingu žvilgsniu, kad jis apstulbęs sumirksėjo. – Gal jau užmiršai, kas nutiko, kai praėjusį kartą veikei vienas? Aš čia nė už ką neliksiu, aišku tau?!

Ašo lūpų kamputis vos pastebimai trūktelėjo.

– Kaip pasakysi, princese. – Jis pasisuko į Paką, kuris vogčiomis mudu stebėjo. – Tu pasiruošęs, Šaunusis Robinai?

Pakas linktelėjo ir užšoko ant stoglangio. Aš suraukusi kaktą pradėjau kabarotis iš paskos, nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką.

– O kaip mes atsidursime apačioje? – paklausiau ir pabandžiau išsitiesti.

Robinas gudriai krenkštelėjo.

– Stiklas, princese, keista medžiaga. Kaip manai, kodėl senovėje žmonės laikė ant palangių druską, kad apsisaugotų nuo mūsų?

Pažvelgiau į apačią ir tiesiai po mumis pamačiau Virusę, kuri kažką šaukė mosikuodama skeptru. Visas jos dėmesys buvo nukreiptas į besikaunančiuosius.

Ašas irgi užšoko ant stoglangio ir išsitraukė iš makšties kalaviją.

– Pasirūpink Megana, – paprašė jis Pako, – o aš imsiuosi Virusės.

Abu fėjūnus pradėjo gaubti kerų skraistė.

– O ką... – buvau beklausianti, bet Pakas netikėtai čiupo mane ant rankų.