Джули Кагава - Gelezies princese.

– Jos norėjo pakviesti mane į vakarėlį po šokių, – paaiškino Ašas ir truputį atsitraukęs pažvelgė į akis. – Nors pasakiau, kad jau turiu merginą, dar kurį laiką mane įkalbinėjo... Tuojau prisiminsiu, kaip ten jos pasakė. „Mesk ją ir prisijunk prie mūsų!“ Žodžiu, pokalbis buvo gana įdomus pažintine prasme.

– Galėjai tiesiog parodyti joms, kad eitų sau, – nepasidaviau.

Juk puikiai žinojau jį gebant pažvelgti šaltai ir grėsliai, tarsi sakytų: „Traukis, antraip nužudysiu.“ Kartą nuvertas šiuo žvilgsniu nė vienas sveiko proto žmogus nebūtų toliau įkyrėjęs Žiemos princui.

– Tai nedžentelmeniška, – linksmai paprieštaravo Ašas. – Be to, tame salės kampe susitelkė tiek kerų, kad jie net drakoną būtų galėję pribaigti. O mes kaip tik dėl to čia ir atėjome, tiesa?

– Aišku, – patvirtinau pajutusi palengvėjimą ir paraudau iš gėdos. – Kaip tik dėl to. Tiesiog pagalvojau... Na, nesvarbu. Geriau patylėsiu.

– Kuo aš tau prasikaltau, Megana Čeis? – suraukęs kaktą paklausė Ašas.

– Niekuo, – sumurmėjau ir įsikniaubiau veidu į krūtinę. – Tiek dingtelėjo, kad jeigu tau taip lengvai išeina valdyti žmonų jausmus... Na, nežinau... Tai tu gali susirasti įdomesnę merginą už mane.

Kokie niekai! Kodėl elgiuosi taip paikai tarsi kokia pavydi pusprotė? Išraudau kaip ugnis ir nuleidau galvą, kad jis nepastebėtų, be to, bijojau pažvelgti jam į akis.

– A, štai kas, – sušnibždėjo Ašas ir paglostęs skruostą pataisė išsipešusią garbaną. – Man teko sutikti tūkstančius mirtingųjų merginų, – toliau kalbėjo jis. – Daugiau, nei tu gali įsivaizduoti. Iš visų tavojo pasaulio kampelių. Ir visos atrodė vienodos. – Jis kilstelėjo man smakrą ir kalbėjo toliau: – Jas, kitaip nei tave, traukė tik mano išvaizda, bet nedomino vidus. Tu pamatei mane be kerų ir iliuzijų. Net mano artimieji negali tuo pasigirti, nes aš elgiausi pagal jų lūkesčius, kad išgyvenčiau Žiemos rūmuose. Tu vienintelė pažinai mane tokį, koks esu iš tikrųjų, ir vis dėlto nepalikai. – Jis pabraukė pirštu per odą ir ją nutvilkė ledinė liepsna. – Tu čia ir aš noriu šokti tik su tavimi.

Man užgniaužė kvapą. Princo artumas, jo akys ir lūpos vedė iš proto. Mudu pažvelgėme vienas kitam į akis ir jo žvilgsnyje aš išskaičiau aistrą. Virpėdama nuo saldaus lūkesčio glustelėjau, bet tą pačią akimirką Ašo veide šmėstelėjo apgailestavimas ir jis atsitraukė. Aš atsidusau ir vėl padėjau galvą ant krūtinės. Pajutau apmaudą ir nusivylimą. Girdėjau, kaip daužosi princo širdis. Jis visas drebėjo.

– Beje, kad jau pradėjome tokią kalbą, – po kelių minučių tylėjimo susitvardęs prabilo Ašas, – tu taip ir neatsakei į mano klausimą.

Balsas nuskambėjo nedrąsiai, o juk tai visai nebūdinga princui. Aš kilstelėjau galvą.

– Į kokį?

Prietemoje Ašo akys tapo tamsiai pilkos. Aplinkui jį pradėjo sūkuriuoti kerai, virpindami orą ir kitų šokančiųjų mintis. Akimirką vietoje paprasto vaikinuko vėl išvydau fėjūną. Nuo jo bangomis sklido burtai. Princo žavesys akino, palyginti su juo, visi kiti vaikinai nublanko.

– Ar tu myli jį?

Man užkando žadą. Trumpą mirksnį pamaniau, kad jis turi galvoje Skotą, bet tai, žinoma, nesąmonė. Princas galėjo kalbėti tik apie vieną konkurentą. Nevalingai nukreipiau akis į šokių aikštelės pakraštį. Ten, šviesos ir šešėlių sankirtoje, stovėjo Pakas. Susikryžiavęs rankas ant krūtinės jis primerktomis žaliomis akimis stebėjo mudu su Ašu.

Širdis baimingai nuščiuvo. Pasisukau į Ašą pajutusi skvarbų žvilgsnį. Mintys viesulu skriejo galvoje. „Pasakyk jam, kad nemyli, – ragino proto balsas. – Patikink, kad judu su Paku tik draugai. Kad nieko jam nejauti.“

– Nežinau, – sukuždėjau nelaiminga ir sutrikusi.

Ašas nieko nepasakė, tik atsiduso ir stipriau mane apkabino. Mudu vėl ilgam nutilome, paskendę savo mintyse. Aš užmerkiau akis trokšdama, kad laikas sustotų. Kad būtų galima užmiršti apie skeptrą, Vasaros ir Žiemos rūmus, kad šis vakaras tęstųsi amžinai!

Bet jis, žinoma, baigėsi labai greitai.

Kai tik nutilo paskutiniai muzikos akordai, Ašo lūpos palietė ausį.

– Mūsų atėjo, – sušnibždėjo jis ir odą nutvilkė šaltukas.

Atmerkiau akis ir apsidairiau ieškodama už tankios kerų uždangos tykančių priešų.

Salės viduryje, prie ant stalo stovinčios vazos su gėlėmis, tiesiog ore plūduriavo auksinės akys. Aš sumirksėjau ir išvydau Grimalkiną. Jis žvelgė į mane kaip visada aprietęs letenas pūkuota uodega. Puotos dalyviai kuo ramiausiai šmižinėjo aplinkui, nė nežvilgtelėdami į jo pusę.

Šokių aikštelės pakraštyje mus pasitiko Pakas. Jis taip pat spėjo pastebėti Grimalkiną. Ir mes visi iš lėto prisiartinome prie stalo. Tuo metu katinas pradėjo čiustytis užpakalinę leteną. Pamatęs mus jis tingiai kilstelėjo galvą.

– Sveiki, jūsų didenybe, – pasilabino jis su Ašu ir prisimerkė. – Malonu matyti, kad jūs jau nebesužvėrėjęs... Na, pats suprantate. Tikiuosi, prisidėsite prie skeptro medžioklės?

– Prie jos taip pat.

Princo balse suskambo ledinės slaptos neapykantos gaidelės ir mus nutvilkė žvarba. Aš suvirpėjau. Jis troško ne skeptro. Keršto.

– Ar tau pavyko ką nors sužinoti, Grimai? – paklausiau tikėdamasi, kad pokylio dalyviai nepajuto, kaip atšalo salėje.

Katinas nusičiaudėjo ir pakilęs vikstelėjo uodega. Auksinės akys netikėtai tapo rimtos.

– Man atrodo, jums bus geriau pamatyti tai savo akimis.

Jis liuoktelėjo žemėn ir vikriai nardydamas tarp šokančiųjų išbėgo iš salės. Aš paskutinį kartą nužvelgiau buvusius bendraklasius ir mokytojus. Tapo truputį liūdna. Galbūt daugiau niekada jų nebepamatysiu. Pakas žvaliai man nusišypsojo ir mes nusekėme paskui Grimalkiną į tamsą.

Koridoriuje buvo tamsu ir baisiai šalta. Pradėjau tirtėti kaip epušės lapas. Nejaugi persimainiusi princo nuotaika pakeitė visos aplinkos temperatūrą? Priekyje kaip pūkuotas vaiduoklis šmėžavo vos pastebimas Grimalkinas. Katinas užsuko už kampo ir nuvedė mus koridoriais pro klases. Pasiekęs automobilių aikštelę stabtelėjo ir sužiuro į asfaltą.

– O Dieve! – šūktelėjau.

Visa aikštelė, automobiliai ir senas geltonas autobusas buvo padengti tarsi cukraus pudra, spindinčia mėnulio šviesoje.

– Nejaugi tai... sniegas?!

Aš pagriebiau saują snaigių ir suspaudžiau rankoje. Jos pasirodė šlapios, šaltos, gurgždančios. Išties sniegas.

– Kas nutiko? Juk Luizianoje niekada nesninga!

– Pasaulio pusiausvyra sutriko, – niūriai paaiškino Ašas, žvelgdamas į neįprastą reginį. – Šiuo metu valdžia turi būti Žiemos rankose, bet pagrobus skeptrą įprastas gamtos ciklas sutriko. – Jis mostelėjo ranka. – Deja, toliau bus tik blogiau.

– Privalome kuo greičiau atgauti skeptrą, – karštai pasakiau Grimalkinui. Tačiau jis žvelgė į mane taip ramiai, tarsi sniegas mūsų valstijoje būtų kasdienis reiškinys. – Grimai, ar judviem su Geležiniu arkliu pavyko aptikti kokių nors pėdsakų?

Prieš atsakydamas katinas ilgai ir rūpestingai laižėsi priekinę leteną.

– Gal ir taip.

Įdomu, ar Pakas su Ašu kada nors jautė norą prismaugti šį padarą? O gal aš netinkamai klausiu?

– Ką jūs radote? – pasiteiravo Pakas ir Grimalkinas pagaliau teikėsi kilstelėti galvą.

– Gal skeptrą, o gal tik šnipštą, – atsakė jis ir pakratė leteną. – Sklinda gandai, kad vienoje apleistoje gamykloje San Chosė centre lindi gyva galybė geležies fėjūnų. Mes aptikome tą vietą. Bet pastate palyginti ramu, tad Virusė, matyt, dar nesutelkė visos savo kariuomenės.