Джули Кагава - Gelezies princese.

– Sveika! – netikėtai išgirdau balsą.

Kažkas stypsojo priešais mane užstodamas vaizdą. Platūs pečiai, nepriekaištingas smokingas ir liemenė. Po kaklu parišta peteliškė. Dar kilstelėjau žvilgsnį ir išvydau plačią Skoto Voldrono šypseną.

– Kaip gyvuoji? – linksmai paklausė jis.

Man net nugara pašiurpo. Gal aš sapnuoju? Nejaugi mane išties užkalbino mokyklos futbolo komandos žvaigždė Skotas Voldronas? O jeigu jis vėl sumanė pasityčioti kaip praėjusį kartą? Turėjau prisipažinti, kad man vis dar patinka jo platūs pečiai, šviesūs garbanoti plaukai ir kerinti šypsena. Tačiau prisiminusi, kaip visi valgykloje dėl jo kaltės juokėsi iš manęs, paliepiau sau liautis. Daugiau nesileisiu kvailinama.

– Neblogai, – neapibrėžtai numykiau.

– Aš esu Skotas, – pareiškė jis. Balse pasigirdo beribis pasitikėjimas ir pasitenkinimas savimi. Juk jis įpratęs, kad visi juo žavėtųsi. – Nesu matęs tavęs čia anksčiau. Tikriausiai tu iš kitos mokyklos? O aš Olbanio vidurinės futbolo komandos puolėjas.

Pasirodo, jis manęs netgi nepažino. Džiaugtis dėl to ar liūdėti? Ar būtų užkalbinęs kitu atveju? Jeigu būtų prisiminęs neišvaizdžią mergiūkštę, pametusią galvą dėl kompiuterių? Juk aš svaigau dėl jo ištisus dvejus metus ir kiekvieną dieną trainiodavausi koridoriuje netoli jo spintelės vien tam, kad jį pamatyčiau. Ar Skotą bent truputį graužia sąžinė dėl tos kiaulystės, kurią man iškrėtė?

– Pašoksi su manimi? – paklausė jis ir ištiesė platų sudiržusį nuo kamuolio delną.

Aš pasisukau stalo su užkandžiais ir gėrimais pusėn ir pamačiau, kad Paką užspeitė į kampą sugrįžusi medicinos seselė. Jis, regis, nesitvėrė apmaudu, nors tuo pačiu metu atrodė ir susigėdęs. Aišku, kad buvo užkluptas nusikaltimo vietoje. Greičiausiai mėgino ko nors pripilti į punšą, kaip ir įtariau.

Iš tamsaus kampo atsklido juoko banga ir aš apsisprendžiau.

– Žinoma, – atsakiau ir leidausi paimama už rankos.

Jeigu jis ir išgirdo kartėlį mano balse, tai to neparodė. Mes pasukome į šokių aikštelę ir pradėjome linguoti į muzikos taktą.

Skoto delnai nuslydo gerokai žemiau juosmens. Jis prisispaudė prie manęs ir aš sutrikau, bet nesipriešinau. Nieko sau! Aš, Megana Čeis, šoku su Olbanio mokyklos numylėtiniu, auksiniu berniuku. Turėčiau mirti iš laimės. Juk vos prieš metus būčiau viską atidavusi už vieną jo žvilgsnį ir šypseną. O pakviesta šokio, matyt, būčiau apalpusi. Tačiau dabar, kai jo rankos atsidūrė ant klubų, veidas – prieš pat nosį, tegalėjau galvoti apie tai, kad jis pienburnis. Taip, gražus, žavingas, niekas neginčija, bet saldus virpulys, kuris apimdavo vos jį išvydus, dingo kaip nebuvęs.

– Na ką? – paklausė Skotas ir pradėjo grabinėti nugarą.

Aš nejaukiai pasimuisčiau. Dar gerai, kad jo rankos nepajudėjo priešinga kryptimi.

– Ar jau sakiau, kad žaidžiu šios mokyklos futbolo komandoje?

– Sakei, – atsiliepiau šypsodamasi.

– A, tikrai, – sutiko jis ir sukdamas mano plaukų sruogą ant piršto pasidomėjo: – Ar tu nors kartą matei mane aikštelėje?

– Taip, buvau keliose rungtynėse.

– Tikrai? Patiko? Kaip manai, ar mes turime šansą kitais metais pakliūti į Nacionalinę lygą?

– Tiesą sakant, mažai nutuokiu apie futbolą, – prisipažinau tikėdamasi, kad jis pakeis temą.

Ir skaudžiai nusivyliau. Skotas nieko nelaukdamas pradėjo man pasakoti apie amerikietiškąjį futbolą, laimėtas rungtynes, žaidėjų trūkumus ir savo pastangas vedant komandą į pergalę. Paskui jis perėjo prie tolesnių mokymosi planų. Paaiškino, kad Luizianos valstija skyrė jam stipendiją, jis laikomas perspektyviu būsimu studentu, o tėvas taip juo didžiuojasi, kad nupirko naujutėlaitį mustangą. Aš įsigudrinau laiku nusišypsoti, retsykiais pritariamai palinksėti ir iš paskutiniųjų stengiausi neužmigti.

– Klausyk, – pasiūlė Skotas, kai man jau beveik išseko kantrybė, – gal nori sprukti iš čia? Mes su draugeliais rinksimės pas Broudį. Jo senis išvažiavo, tad po šokių turėsime laisvą plotą. Eisi su manimi?

Čia tai geras! Skotas kviečia mane į išrinktųjų vakarėlį, kur bus alkoholio, žolės ir viso kito, ką draudžia tėvai. Net apmaudu pasidarė. Kartą gyvenime gavau kvietimą ir negaliu juo pasinaudoti.

– Neišeis. Turiu šį vakarą kitų planų.

Jis papūtė lūpas.

– Tikrai? – pasidomėjo vėl duodamas rankoms valią. – O jeigu juos pakeistum? Dėl manęs?

Aš įsitempiau ir Skotas, supratęs užuominą, patraukė rankas.

– Atleisk, bet negaliu. Tik ne šiandien.

Jis atsiduso, regis, nuoširdžiai apgailestaudamas.

– Ką gi, paslaptinga nepažįstamoji, tu sudaužei man širdį. – Jis prispaudė mano ranką sau prie krūtinės ir vylingai nusišypsojo apsimesdamas nekaltu avinėliu. – O gal galiu tau paskambinti šį savaitgalį? Kuo tu vardu?

Štai toji akimirka.

Aš galėčiau jam pasakyti. Išpyškinti ir pasižiūrėti, kaip išblės šypsena, kai jis supras, ką taip uoliai stengėsi suvilioti. Kaip pasitenkinimas savimi virs siaubu, kaip jis nepatikės savo akimis ir galbūt net pasigailės, kad viskas taip susiklostė. Man norėjosi pamatyti jo nusivylimą. Jis to nusipelnė už savo šlykštų poelgį. Tereikėtų pasakyti du žodžius: „Megana Čeis“. Ir auksinis berniukas iš futbolo komandos pasijustų apgailėtinai.

Užtektų ištarti savo vardą ir pavardę.

Aš atsidusau, paplekšnojau jam per krūtinę ir sušnabždėjau:

– Tegul tai būna paslaptis, gerai?

– Na... bet...

Šypsena išblėso. Skotas sutrikęs ėmė mirksėti, o aš vos neprunkštelėjau.

– Gerai. Bet... kaipgi aš tave susirasiu? Ką man kviesti prie telefono?

– Atleiskite, – išgirdau balsą ir širdis suplazdėjo.

Mes dar nepasisukome, o mano lūpose jau netilpo šypsena. Kad ir kaip stengiausi nutaisyti griežtą veidą, nieko iš to neišėjo. Prietemoje priešais mus stovėjo Ašas. Jis iškilmingai ištiesė man ranką ir kreipėsi į mano partnerį:

– Ar galiu pagrobti iš jūsų damą?

Pažindama Skotą jau laukiau, kad jis užsispirs ir palieps varžovui nešdintis savais keliais. Bet jis tik pasitraukė. Gal dar nespėjo atsipeikėti, o gal pabūgo princo žvilgsnio? Sutrikęs ir, regis, iki galo nesupratęs, kas nutiko, jis įsimaišė tarp šokėjų ir pradingo mums iš akių. O aš staiga suvokiau, kad tai mano paskutinis susitikimas su Skotu Voldronu.

Galbūt turėjau ploti katučių jį pamokiusi, bet jaučiau tik palengvėjimą, kad jis paliko mane ramybėje. Ašas nusišypsojo ir aš akimirksniu pamiršau ketinusi būti šalta, abejinga ir nepasiekiama. Paėmiau ištiestą ranką. Jis priglaudė mane. Aš įkvėpiau nuo princo sklindantį žiemišką kvapą ir tai nuskraidino mane į praeitį, į mūsų šokį po žvaigždėmis, kai pirmą kartą prisiliečiau prie jo, pažvelgiau į akis ir pražuvau.

Šis šokis gyvai priminė anuometinį.

Nors šįkart skambėjo lėta svaiginama muzika, o mes beveik nejudėjome, jo veido išraiška ir rankos prisilietimas pasirodė tokie pažįstami, kad net kvapą gniaužė. Padėjau galvą jam ant krūtinės ir užsimerkiau. Kaip gera prisiglausti ir klausytis širdies plakimo. Jis atsiduso, pajutau, kaip smakru palietė viršugalvį. Kurį laiką mudu tik lingavome į muzikos taktą.

Kol aš pravėriau burną ir leptelėjau kaip paskutinė kvailė:

– Regis, tu gerai leidai laiką. – Mano lūpomis kalbėjo paikas pavydas ir aš nekenčiau savęs už tai. Tačiau nepajėgiau susitvardyti. – Tikriausiai patikai toms mergiotėms. Apie ką plepėjote?

Princas nusikvatojo ir man per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Buvau pasiilgusi šio sodraus ir nuostabaus taip retai girdimo juoko.