Джули Кагава - Gelezies princese.

– O kur Geležinis arklys? – paklausiau.

Ašas prisimerkė.

– Liko gamyklos teritorijoje, – atsiliepė katinas. – Jis labai nekantravo įsiveržti į vidų, tačiau man pavyko jį įtikinti, kad sulauktų jūsų. Tai viskas, ką žinau.

– Tu palikai jį vieną? – pasipiktinau.

– Na taip. Argi aš neaiškiai kalbu, mirtingoji?

Grimalkinas dėbtelėjo į mane. Aš sunerimusi pažvelgiau į Ašą su Paku.

– Turėtumėte paskubėti, – sumurmėjo katinas žvalgydamasis po aikštelę. – Ne tik dėl Virusės telkiamų pajėgų. Įtariu, kad Geležiniam arkliui veikiai pritrūks kantrybės. Jis baisus karštakošis.

– Eikime, – paraginau. – O kaip tu, Ašai? Ar galėsi kautis?

Jis rimtai pažvelgė į mane ir mostelėjo ranka. Burtai išsisklaidė. Iš smokingo teliko dūmų debesėlis. Vietoje paprasto vaikinuko aš vėl išvydau Žiemos princą. Juodo apsiausto skvernai suplevėsavo tarsi sparnai.

Atsisukau į Paką ir pamačiau, kad ir jis apsirengęs savo mėgstamą žalią striukę su gobtuvu. Bičiulis nužvelgė mane ir išsišiepė.

– Man regis, tavo apdaras nelabai tinka kautynėms, princese.

Nuleidau akis į savo dievišką suknelę. Kaip apmaudu, kad iš jos tikriausiai nieko nebeliks nė rytui neišaušus.

– Persirengti nėra kada, – atsidususi pasakiau.

– Tai jau tikrai, – patvirtino Grimalkinas ir suskliautė ausis. Paskui papurtė galvą ir pakėlė nosį į dangų. – Kiek dabar valandų?

– Nežinau, – atsiliepiau, nes jau seniai nebeturėjau laikrodžio. – Matyt, jau po vidurnakčio. O kodėl tau parūpo?

Katinas kreivai šyptelėjo.

– Kantrybės, mirtingoji. Jos tuojau atskris.

– Kas tokios? – nustebusi paklausiau.

Staiga papūtė žvarbus vėjas ir švytintis sniegas pradėjo sūkuriuoti. Medžių šakos baugiai sušnarėjo, o kažin kur aukštybėse pasigirdo sielą stingdantis staugimas. Aš sudrebėjau. Ašas užmerkė akis.

– Tu pakvietei jas , Sidhių katine? – pasiteiravo Pakas dėbtelėjęs į dangų.

– Jos man skolingos paslaugą, – sumurkė Grimalkinas. – Neturime laiko ieškoti tako, o dabar būsime akimirksniu nulakdinti, kur tik panorėsime. Taigi nesiginčykite su manimi.

– Kas čia darosi? – smalsiai paklausiau, tačiau sunerimę Pakas su Ašu pasislinko arčiau manęs, tarsi būtų norėję apginti nuo nesuprantamo pavojaus. – Apie ką jis kalba?

– Apie dvasias, – niūriai paaiškino Ašas.

– Kokias dva...

Mane apkurtino siaubingas triukšmas. Tarsi vėtra būtų pradėjusi šokdinti milijonus sausų lapų. Dangų ir žvaigždes uždengė juodas pasklidas debesis, neįtikėtinu greičiu artėjantis tiesiai prie mūsų.

– Laikykis! – suriko Pakas ir čiupo už rankos.

Mus užgriuvo juoda lavina, pasigirdo šimtai spigių balsų. Prieš akis šmėžavo veidai, akys, riksmo iškreiptos burnos. Paklaikusi bandžiau atšokti, bet buvo per vėlu. Mane sugriebė lediniai pirštai ir pakėlė į viršų. Pėdos, regis, pačios atsiplėšė nuo žemės ir aš nusklendžiau. Iš siaubo nė cyptelėti nepajėgiau. Pašėlęs vėjas plaikstė plaukus ir suknelę, kūną kaustė nežemiškas šaltis. Tik pirštus kiek šildė Pako ranka. Kietai užsimerkiau, iš visų jėgų suspaudžiau bičiuliui ranką ir dvasios nuskraidino mus į naktį.

22

Geležinio arklio pasirinkimas

Neturiu supratimo, kiek laiko dvasios nešė mus dangumi, inkšdamos ir aimanuodamos nežemiškais balsais. Gal jos turėjo savo maršrutus, jungiančius skirtingus pasaulius, gal gebėjo iškreipti erdvę ir laiką ar tiesiog neįtikėtinai greitai judėti. Žodžiu, užuot skridę valandų valandas, užgaišome vos kelias minutes. Galiausiai vėl atsidūrėme ant žemės ir aš kluptelėjau.

Pakas tučtuojau pastatė mane ant kojų. Galva apsvaigo. Mėšlungiškai suspaudžiau jam ranką ir apsidairiau.

Mes stovėjome netoli milžiniškos gamyklos. Prie automobilių aikštelės, užlietos žibintų šviesų, kilo į dangų milžiniškas statinys – tikras plieno, stiklo ir betono monstras. Nors aikštelė buvo tuštutėlė, pati gamykla neatrodė apleista: jokių išdaužytų langų nei grafičių ant sienų. Tačiau už jų kažkas judėjo, regis, kibirkščiavo ir geso melsvos žiežirbos. Priminė jonvabalių mirgėjimą. Staiga aš supratau, kas tai. Po fabriką zujo šimtai, o gal net tūkstančiai gremlinų. Jie nė akimirkos nenustygo vietoje tarsi skruzdėlės. Žydrą pamėklišką šviesą skleidė jų iltys, kurias jie šnypšdami ir cypdami šiepė vieni į kitus. Kūnas nuėjo pagaugais ir aš sudrebėjau.

– Gremlinų lizdas, – patvirtino mano prielaidą katinas, smalsiai apžiūrinėdamas knibždančius gyvius. – Linansidhė sakė, kad jie spiečiasi ten, kur daug technikos. Greičiausiai ir Virusė netrukus čia pasirodys.

– Aš žinau šią vietą, – staiga įsiterpė Ašas, niūriai žvelgdamas į gamyklą.

Mes visi akimirksniu pasisukome į jį.

– Virusė kalbėjo apie ją, kai... kai aš buvau jos rankose, – paaiškino jis ir dar labiau paniuręs pakratė galvą vydamas šalin prisiminimus. – Gamykloje yra takas, vedantis į Geležies karalystę.

Pakas palietė man petį ir bedė pirštu į pastatą.

– Žiūrėk.

Ant sienos kabėjo marmurinė plokštė su didžiulėmis blizgančiomis raidėmis.

– „SaiKorp“ įmonė, – perskaičiau ir palingavau galvą.

– Sutapimas? – paklausė Pakas kilstelėjęs antakius. – Man regis, ne.

– O kur Geležinis arklys? – paklausiau dairydamasi.

– Eime, – pakvietė Grimalkinas ir nukiceno per automobilių aikštelę.

Mes nusekėme iš paskos. Pako ir Ašo siluetų kontūrai netrukus tapo pasklidi: pradėjo veikti kerai, paverčiantys juos nematomais žmonėms. O štai aš, pasidabinusi vakarine suknele ir stypčiojanti su aukštakulniais, šioje vietoje atrodžiau labai įtartinai. Su tokiais apdarais ir po gatves nepasivaikščiosi, ką jau kalbėti apie gamyklos puolimą. Dešinėje pusėje esančiu keliu švilpė automobiliai. Kai kurie vairuotojai lėtino greitį ir pypsėjo arba švilpė. Pajutau, kaip kaista skruostai. Kodėl negaliu tapti nematoma ir kodėl neturėjau laiko persirengti?

Grimalkino vedami mes apėjome gamyklą. Vieną automobilių aikštelę nuo kitos skyrė nutekamasis griovys. Dugne telkšojo tepaluotas vanduo, nubėgęs iš milžiniško lietaus nutekamojo vamzdžio. Aplink angą kerojo piktžolės ir tanki žolė. Ant žemės voliojosi buteliai, blyksėjo mėnesienoje skardinės. Geležinio arklio niekur nebuvo matyti.

– Aš palikau jį čia, – pareiškė Grimalkinas, žvitriai apsidairęs liuoktelėjo ant sauso akmens ir nusipurtė purvą nuo letenų. – Mes pavėlavome. Atrodo, mūsų nekantrusis bičiulis jau bus pastato viduje.

Tą pačią akimirką greta pasigirdo kurtinamas prunkštimas, tad aš net nespėjau išsigąsti.

– AR LAIKOTE MANE VISIŠKU KVAILIU? – sududeno arklys ir pasilenkė, kad nesusitrenktų galvos į nutekamojo vamzdžio galą. Jis vėl buvo įgavęs žmogišką pavidalą, kitaip nė už ką nebūtų prasispraudęs į nutekamąjį vamzdį. – PASIRODĖ SARGYBA, TODĖL TEKO SLĖPTIS. METAS SUPRASTI, KAD AŠ LAIKAUSI ŽODŽIO.

Jis pasipiktinęs dėbtelėjo į Grimalkiną, tačiau šis tik nusižiovavo ir švarinosi toliau.

Ašas sustingo ir griebėsi kalavijo rankenos. Tai manęs nenustebino. Paskutinį kartą princas matė Geležinį arklį tada, kai šis padaras surakino mus grandinėmis ir atidavė į Machinos rankas. Žinoma, dabar jis atrodė kitaip, bet Ašui užteko vieno žvilgsnio, kad atpažintų už jo slypintį didžiulį juodą siaubūną.

Mačiau, jog princas tapo tamsesnis už debesį, tačiau nekreipiau dėmesio.