Джули Кагава - Gelezies princese.

– Ar Virusė tikrai ten? – paklausiau ir nepastebimai atsistojau tarp jo ir Geležinio arklio. – O kaip mes pakliūsime į vidų? Juk visur pilna gremlinų.

Geležinis arklys suprunkštė.

– GREMLINAI MŪSŲ NELIES, PRINCESE. TAI PRIMITYVŪS PADARAI. JIEMS PATINKA CHAOSAS IR SUMAIŠTIS, BET JIE PER DIDELI BAILIAI, KAD PULTŲ STIPRŲ PRIEŠININKĄ.

– Nenorėčiau su tavimi sutikti, – nieko gero nežadančiu balsu prabilo Ašas. – Tu pats vedei į Geležies karalystę gremlinų armiją. Ar jau užmiršai? Sakai, kad jie nepuola pajėgių priešininkų? O kas kėsinosi sudraskyti mane į skutelius šachtose?

– Išties, – įsiterpiau suraukusi antakius. – O mane jie pagrobė ir atidavė tau. Taigi neaiškink, kokie jie geručiai, Geležini arkly.

– PALAUKITE, – atsiliepė Geležinis arklys ir krestelėjo galva. – JŪS NE TAIP MANE SUPRATOTE. TUO METU GREMLINAI TARNAVO KARALIUI MACHINAI IR PAKLUSO TIK JO VALIAI. O KAI VALDOVAS ŽUVO, GREMLINAI VĖL SUGRĮŽO PRIE ĮPRASTO LAUKINIO GYVENIMO. TAIGI DABAR NEKELIA MUMS PAVOJAUS.

– O ką apie juos mano Virusė? – paklausė Pakas.

– JI LAIKO GREMLINUS PARAZITAIS. NET JEIGU IR GALĖTŲ PRIVERSTI JUOS PAKLUSTI, MIELIAU PASITELKTŲ DRONUS.

– Na, tada viskas paprasčiau nei paprasta, – išsišiepęs pareiškė Pakas. – Mes šokio žingsniu įeisime per pagrindines duris, prisiartinsime prie Virusės, čiupsime skeptrą, gal dar išgersime arbatos ir jau prieš pusryčius būsime išgelbėję pasaulį. O aš, kvailys, tikėjausi pavojų.

Aš priekaištingai dėbtelėjau į jį.

– Pakas norėjo paklausti, ką mes darysime, kai rasime Virusę. Juk skeptrą turi ji. O jis suteikia didžiulę galią.

– Dėl to nesuk galvos, – iškošė Ašas tokiu balsu, kad aš net pašiurpau. – Su ja išsiaiškinsiu aš.

Pakas užvertė akis į dangų.

– Puiku, jūsų optimistiškoji didenybe! Tačiau turime nedidelę problemą. Pirmiausia reikia pakliūti į vidų. Kaip siūlote tai padaryti?

– Čia jau tu žinovas, – atkirto pašaipiai šyptelėjęs Ašas. – Tai ir siūlyk.

Grimalkinas atsiduso ir pakilo nekantriai plakdamas uodega.

– Žinote ką, Niekadaniekada gelbėtojai, – iškošė jis vylingai dėbtelėjęs į mus, – palaukite čia. O aš einu į žvalgybą.

VOS KATINAS PRADINGO iš akių, Pakas krūptelėjo, o Ašas griebėsi kalavijo.

– Kažkas ateina, – sušnibždėjo jis.

Mes nušokome į griovį ir pasileidome prie nutekamojo vamzdžio. Mano suknelė kliuvo už šakų ir stiklo šukių. Įlindau į vamzdį ir susiraukiau, nes nuo šalto vandens kaipmat permirko bateliai ir suknelės apačia. Jeigu taip bus ir toliau, jie iki ryto nueis niekais.

Pasirodė du riteriai su matytais juodais šarvais, nusagstytais dygliais ant nugaros ir pečių. Jiems einant pro šalį į nosį tvokstelėjo pūvančių kūnų tvaikas. Aš užsispaudžiau nosį delnu, kad nesučiaudėčiau.

– Rovano spygliuotieji riteriai, – niūriai burbtelėjo Ašas.

Pakas suraukė kaktą ir žvilgtelėjo princui per petį.

– Įdomu, ar daug jų gamykloje?

– Mano galva, ne mažiau nei dvidešimt ar trisdešimt. Manau, Rovanas pasiuntė čionai geriausius savo karius.

– Tu teisus, – patvirtino lyg iš po žemių išniręs Grimalkinas. Jis įsitaisė ant betono blokelio, iškėlęs uodegą kaip anteną. – Viduje mačiau daug riterių, vieną kitą geležies fėjūną ir kelias dešimtis zombių dronų. Neskaitant, žinoma, gremlinų. Gamykloje jų tuntai, bet niekas nekreipia į juos dėmesio.

– Gal pastebėjai Virusę arba skeptrą? – paklausiau.

– Ne, – atsiliepė Grimalkinas ir apsivijo letenas uodega. – Tačiau prie atsarginio įėjimo yra du apsaugos postai, kuriuose budi spygliuotieji riteriai.

Vos man paminėjus Virusę, Ašas primerkęs akis paklausė:

– Ar mums pavyks tenai prasiveržti?

– Aš nepatarčiau, – atsakė katinas. – Jie turi geležinių kalavijų ir arbaletų su geležinėmis strėlėmis. Užteks vieno taiklaus šūvio ir tu krisi kaip musė.

Pakas suraukė kaktą.

– Fėjūnai su geležiniais ginklais? Nejaugi Virusė paralyžiavo jų valią, įsodinusi vabalus?

– Bijau, kad nutiko kai kas blogesnio, – iškošė Ašas žvelgdamas į gamyklą ir jo veidas tapo panašus į akmeninę kaukę. – Mane privertė tarnauti Virusei. Aš neturėjau pasirinkimo. O spygliuotieji riteriai ir Rovanas parsidavė jai patys. Jie nori sunaikinti Niekadaniekada ir atiduoti geležies fėjūnams.

Pakas kilstelėjo antakius.

– Velnias! Bet kam jiems to reikia?

– Jie nori tapti tokie pat kaip Virusė, – įsiterpiau prisiminusi, ką mums sakė Edžbrajeris. Koks pamišėliškas ir paklaikęs buvo jo žvilgsnis. – Jiems atrodo, kad Niekadaniekada anksčiau ar vėliau vis tiek išnyks. Todėl vienintelis būdas išgyventi – tapti tokiais pat kaip geležies fėjūnai. Riteriai mūvi po pirštinėmis geležinius žiedus, patvirtinančius ištikimybę Virusei. O dar jie įsitikinę, kad tai padės tapti atspariems geležiai. Tačiau iš tikrųjų tie žiedai juos palengva žudo.

– Hmm. Bet juk tai... tiesiog siaubinga, – nepatikliai burbtelėjo Pakas ir papurtė galvą. – Vis dėlto turime tenai patekti, nesvarbu, kuo jie apsiginklavę. O gal mums patiems pasiversti riteriais?

– Kerai greitai išsisklaidys, nes ten per daug geležies, – paprieštaravo kažką mintydamas Ašas.

– Turiu geresnį pasiūlymą, – sumurkė Grimalkinas. – Keliose vietose yra stikliniai stoglangiai, per kuriuos kaip ant delno matyti, kas dedasi viduje. Galbūt jums netgi pavyks įžiūrėti, kur lindi Virusė.

Mintis išties buvo puiki, tik...

– O kaip mums pakliūti ant stogo? – paklausiau žiūrėdama į aukštą sieną. – Pakas moka skraidyti. Ašui tai irgi ne problema. O štai mudviem su Geležiniu arkliu, bijau, nepavyks įveikti žemės traukos.

Grimalkinas išmintingai linktelėjo.

– Sutinku. Bet šįkart likimas mums palankus. Kitoje pastato pusėje yra langų valytojų keltuvas.

NORS GELEŽINIS ARKLYS ir mėgino mus įtikinti, kad gremlinų bijoti neverta, prie gamyklos pastato artinomės labai atsargiai. Aš niekaip nepajėgiau užmiršti, kaip jie tempė mane, susmeigę į odą aštrius nagus, kaip zirzė ir kikeno tarsi išprotėję. O vienas net įsigudrino apsigyventi mano iPod . Per jį Machina perduodavo man komandas netgi tada, kai aš buvau Arkadijoje. Žodžiu, gremlinai – gudrūs ir pikti padarai, kuriais negalima nė trupučio pasitikėti.

Sėkmė nuo mūsų nenusisuko ir mes be jokių kliūčių apėjome aplinkui pastatą. Ten radome nedidelį keltuvą, kuris sūpavosi ant metalinių lynų visai prie pat žemės. Ši pastato pusė buvo tamsi, taigi gremlinai čia nešmirinėjo. Bent kol kas.

Grimalkinas grakščiai užšoko ant medinės pakylos. Iš paskos įsliuogė Pakas su Ašu, stengdamiesi neliesti metalinių turėklų. Tada Ašas padėjo įlipti man. Paskutinis įsiropštė Geležinis arklys. Nuo jo svorio lentos sugirgždėjo, bet, laimei, atlaikė. Aš mintyse meldžiausi, kad jos neperlūžtų kaip degtukai, kai pakilsime per kokius tris aukštus nuo žemės.

Pakas su Geležiniu arkliu nutvėrė lynus ir pradėjo traukti keltuvą aukštyn. Tamsiuose veidrodiniuose languose atsispindėjo savotiška draugija: katinas, du fėjūnai, mergiotė su vakarine suknele ir baisus juodaodis raudonomis degančiomis akimis. Vos spėjau pagalvoti apie tai, koks keistas dabartinis mano gyvenimas, iš viršaus atsklido tylus šnypštimas.

Ant blokų, prie pat stogo krašto, iš kažkur išdygo gremlinas. Įkypos akelės žybčiojo tamsoje. Liesas, ilgomis kaulėtomis letenomis, smailiomis kaip šikšnosparnio ausimis jis iššiepė aštrius dantis ir čaižiai sucypė.