Джули Кагава - Gelezies princese.

Vienoje salės pusėje buvo išrikiuoti stalai, uždengti baltomis ir žydromis staltiesėmis. Prie jų sėdėjo vienas kitas nelaimėlis, kuris nerado poros, bet nenorėjo dėl to praleisti renginio.

„Jeigu nebūčiau pakliuvusi į fėjūnų šalį, irgi tūnočiau tenai, – pagalvojau. – O galbūt net namuose prie televizoriaus su indeliu ledų.“

Kitoje salės pusėje vilnijo vakarinių suknelių ir smokingų jūra. Porelės lingavo į muzikos taktą. Vienos paprastai, kitos sulipusios taip, kad ir kirtikliu neatskirtum. Skotas Voldronas, dėl kurio anksčiau dūsavau, spaudė glėbyje laibą it degtukas blondinę iš palaikymo grupės ir glostinėjo žemiau nugaros. Žiūrėjau į juos ir nieko nejaučiau.

Tik staiga per salę nusirito šnabždesys. Nuo vienišių stalo jis pasiekė šokių aikštelę ir pasklido po kertes. Vieni spoksojo į mus atvirai, kiti dirsčiojo šnairomis, treti aptarinėjo suglaudę galvas. Pajutau, kad man kaista skruostai ir linksta kojos. Tenorėjau kuo greičiau sprukti į artimiausią tualetą. Prie punšo dubens budriai mindžikavo ponas Delanis, senutėlis anglų kalbos mokytojas. Pastebėjęs mane jis prisimerkė ir pasuko mūsų pusėn, stengdamasis geriau įžiūrėti per storus akinių stiklus. Aš nustėrusi pasisukau į Robiną.

– Ateina ponas Delanis, – sušnibždėjau.

Pakas sumirksėjo ir žvilgtelėjo man pro petį.

– Tik pažiūrėkite, išties senasis Delanis. Kaip sustorėjęs! Ar pameni, kaip aš apibarsčiau jo peruką kutulio milteliais? – paklausė jis ir svajingai atsiduso. – Puiki dienelė buvo.

– Robi! – dėbtelėjusi į jį sušukau. – Privalai man padėti! Ką aš pasakysiu jam? Kaip pasiaiškinsiu, kodėl manęs šimtą metų nebuvo mokykloje?!

– Atleiskite, – išgirdau prie pat ausies pono Delanio balsą ir širdis nusirito į kulnus. – Ar tu... Megana Čeis?

Aš pasisukau į jį ir baikščiai šyptelėjau.

– Taip, taip, tikrai tu. Aš tave pažinau, – patvirtino jis ir smalsiai įsistebeilijo į mane. – Ką čia veiki? Tavo mama man sakė, kad mokaisi Meino internatinėje mokykloje.

„Štai kur aš, pasirodo, buvau visą šį laiką, – pagalvojau ir mintyse padėkojau: – Ačiū tau, mama.“

– Na, aš... aš sugrįžau... Kalėdų atostogų, – beviltiškai išpyškinau pirmą pasitaikiusią nesąmonę. – Ir panorau dar kartą pamatyti senąją mokyklą.

Ponas Delanis suraukė kaktą.

– Bet juk Kalėdų atostogos buvo prieš kelias... – pradėjo jis ir staiga nutilo. Žvilgsnis susidrumstė. Paskui mokytojas vėl prakalbo: – Taip, žinoma, Kalėdų atostogos. Kaip šaunu, kad mūsų neužmiršti. O kitais metais ar atvažiuosi?

– Hmm... na... – sumikčiojau nustebinta tokio posūkio. – Nežinau. Galbūt. Laikas parodys.

– Supratau. Ką gi, buvo malonu vėl tave pamatyti, Megana. Malonaus vakaro.

– Likite sveiki, pone Delani.

Anglų kalbos mokytojas pasuko atgal prie punšo dubens, o aš lengviau atsidusau.

– Jis vos manęs nepričiupo. Ačiū, Pakai.

– Už ką? – paklausė bičiulis ir suraukė antakius. – Apie ką kalbi?

– Apie burtus, – sukuždėjau. – Argi tai ne tavo darbas?

– Ne, princese. Aš kaip tik ruošiausi paversti Delanio peruką šešku, kai jo akys apsiblausė, – atsakė Pakas ir atsiduso, nusivylimo kupinu žvilgsniu lydėdamas senąjį mokytoją. – Apmaudu, kad nepavyko pasilinksminti. Juk čia tiek burtų. Būtų nedovanotina tuo nepasinaudoti.

Aš pasisukau į Ašą.

– Vadinasi, tai tu? – paklausiau.

Žiemos princas šyptelėjo.

– Kiek pamenu, Šaunusis Robinas niekada nepasižymėjo subtilumu, – pasakė jis nekreipdamas dėmesio į šnairą Pako žvilgsnį. – Atėjome čia ne sumaišties kelti. Žmonėmis manipuliuoti pernelyg paprasta.

„Kaip ir manimi? – svarsčiau eidama per salę. – Galbūt užbūrei mane, pasinaudojęs tais pačiais kerais, kuriuos mėgino paleisti į darbą tavo brolis Rovanas? Ar jausmai, kuriuos tau puoselėju, tikri? O gal tai irgi tik burtų rezultatas? Kita vertus, koks skirtumas?“

Mes pasiekėme stalus. Pakas atsistojo priešais mane ir nusilenkė.

– Princese, – prabilo jis ir ceremoningai ištiesė ranką, nors akyse šokinėjo kipšiukai, – gal suteiksite man garbę ir padovanosite pirmąjį šokį?

– Na... – sumikčiojau aš ir jau žiojausi prisipažinti Pakui, kad nemoku šokti. Tačiau pajutau Ašo žvilgsnį ir prisiminiau mėnulio šviesos nužertą giraitę, kur mudu sukomės šokio sūkuryje būrio fėjūnų stebimi.

„Juk tavo gyslomis teka Oberono kraujas, – aiškiai suskambo galvoje žemas princo balsas. – Savaime suprantama, kad tu moki šokti!“

Kita vertus, Pakas neleido man rinktis, nes paėmęs už rankos nusivedė prie šokančiųjų. Lyg prasikaltusi susiradau akimis Ašą, tačiau jis jau buvo pasitraukęs į tamsų kampą ir atsirėmęs į sieną stebėjo veidų jūrą.

Užgrojo muzika.

Pakas šoko lengvai it pūkas. Nežinau, kodėl tai mane nustebino, juk jis tikriausiai turi didžiulę patirtį. Aš keletą kartų suklydau, bet laiku prisiminiau savo pirmąjį šokį su Ašu. „Liaukis galvoti, – pasakė jis man tą naktį. – Žingsneliai nieko nereiškia. Užmerk akis ir klausykis melodijos.“ Pamėginau įsivaizduoti, kad šoku su Žiemos princu, ir viskas pavyko savaime.

Pakas tyliai nusijuokė.

– Čia tai bent! Regis, kažkas sakė nemokantis šokti. Gal tai buvo tavo dvynė sesuo? O aš jau bijojau, kad tu man visas kojas numindysi. Ar tik nebūsi slapčiomis lankiusi šokių pamokų, princese?

– Hmm... Matyt, Niekadaniekada šalyje savaime išmokau, – atsakiau ir tai nebuvo didelis melas.

Skriejant šokio sūkuryje akys nuolat krypo į Ašą, kuris stovėjo atokiau nuo visų, susikišęs rankas į kišenes. Tamsoje negalėjau įžiūrėti veido išraiškos, bet mačiau, kad jis nenuleidžia nuo mūsų žvilgsnio. Bet paskui Pakas taip įsuko mane, kad minutei pamečiau princą iš akių.

Kai kitą kartą pažvelgiau į tą pusę, Ašas jau buvo ne vienas. Greta stypsojo trys mergiotės. Viena iš jų – ta pati perkarusi blondinė, kuri prieš kelias minutes buvo lipte prilipusi prie Skoto. Joms akivaizdžiai parūpo apsukti princui galvą. Koketiškai šypsodamosi jos slinko vis arčiau, purtė garbanas, svaidė vylingus žvilgsnius iš po nuleistų blakstienų. Nė pati nepajutau, kaip tvirčiau įsikibau Pakui į atlapus. Teko sukaupti visas jėgas, kad nepulčiau prie akiplėšų ir nepareikalaučiau nešdintis savais keliais. Kita vertus, kas man suteikė tokią teisę. Juk Ašas ne mano nuosavybė.

Tikėjausi, kad jis nekreips dėmesio į jas arba paprašys palikti jį ramybėje. Tačiau kai vėl šnairomis dirstelėjau, pamačiau, jog princas šypsosi! Tą akimirką jis atrodė neprilygstamai. O mane nutvilkė baisus pavydas. Jis flirtavo su jomis!

Muzika nutilo ir Pakas truputį paniuręs paleido mane, tarsi pajutęs, kad man ne šokiai galvoje. Pradėjau vėduotis ranka apsimesdama pailsusi, o iš tikrųjų mėginau paslėpti ašaras. Ašas tuo metu kvatojosi iš vienos mergiotės paleisto juokelio. Man tarsi akmuo užgulė širdį.

– Kas tau, princese?

Man sunkiai pavyko atplėšti žvilgsnį nuo Ašo.

– Truputį karšta, – kimiai išspaudžiau. Mudu prasiskynėme kelią tarp porelių ir prisiartinome prie stalų. – Be to, galva svaigsta, – pridūriau.

Pakas vėl pralinksmėjo ir pasiūlė kėdę.

– Atleisk. Daugeliui mirtingųjų su manimi taip nutinka.

Aš plekštelėjau jam per pilvą ir atsisėdau. Robinas nusikvatojo.

– Netrukus praeis. Atnešiu tau gėrimą.

Jis nėrė į šokančiųjų knibždėlyną ir nuskubėjo prie užkandžių ir gėrimų stalo salės gale. Nuoširdžiai tikėjausi, kad Pakas nieko neprimaišys į punšą ir jo paragavusieji nepavirs varlėmis. Atsidusau pamėginusi įsivaizduoti tokį reginį ir pradėjau dairytis aplinkui, iš paskutiniųjų stengdamasi nežiūrėti į vieną kertę.