Джули Кагава - Gelezies princese.

– Berniūkščiai bežiūrėdami į tave kaklus išsinarins, – atsiduso vienas gnomas.

Tačiau mane staiga užplūdo senos baimės. Vis tiek jaučiausi kaip Olbanio vidurinės pilka pelytė. Tokių dalykų nepakeisi.

– Eime, – paragino medicinos seselė, palietusi mane raukšlėta ranka. – Mums metas.

Didžiajame kambaryje mūsų laukė dailus jaunuolis su smokingu. Net aiktelėjau pažinusi Paką. Išsidraikę ugniniai plaukai dabar stirksojo ežiuku. Puikaus kirpimo smokingas pabrėžė plačius pečius. Net neįtariau, kad jis toks raumeningas. Robinas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, pažiūrėjo į akis ir nusišypsojo. Ne šelmiškai, ne ironiškai, bet labai nuoširdžiai.

– Visai neblogai, – nusišaipė gnomė, metusi žvilgsnį į Paką, ir, kitaip nei aš, visai nenustebo. – Juk gali gerai atrodyti, kai nori.

– Stengiuosi, – atšovė jis.

Pakas irgi buvo įgavęs žmogišką pavidalą. Jis prisiartino ir užmovė man ant rankos apyrankę, nupintą iš gėlių žiedų.

– Dieviškai atrodai, princese.

– Dėkui, – sušnibždėjau. – Tu irgi.

– Nerimauji?

Aš linktelėjau.

– Truputį. Ką pasakysiu, jeigu kas nors paklaus, kur buvau pradingusi? Kaip paaiškinsiu savo netikėtą pasirodymą po gerų metų? Staiga atsirandu ir sukuosi valso sūkuryje. O kaip tu? – paklausiau žvelgdama į draugą. – Juk taip pat gali sulaukti klausimų.

– Labai abejoju, – paprieštaravo Pakas ir veide pasirodė įprasta šelmiška šypsena. – Manęs mokykloje nebuvo taip ilgai, kad niekas nė neprisimins, jog kada nors ją lankiau. Blogiausiu atveju pasirodysiu jiems kažkur matytas. Nemanau, kad kas nors mane pažintų. – Jis gūžtelėjo pečiais ir pridūrė: – Toks jau aš esu.

– Tau gerai.

– Na, pasiruošę? – paklausė medicinos seselė.

Staiga ji virto nediduke apvalaina moteriškaite baltu chalatu. Tik akiniai auksiniais rėmeliais liko tie patys.

– Tikiuosi, jau supratote, jog eisiu su jumis, – pareiškė ji žvelgdama į mus pro akinių viršų. – Reikia pasirūpinti, kad mūsų ligoniui nieko nenutiktų. Na ką, eime?

– O Ašas? – nekantriai pasiteiravau.

– Jis jau čia, – atsiliepė gnomė žvelgdama man už nugaros.

Aš iš lėto apsisukau širdžiai neramiai dunksint, nes nežinojau, ką pamatysiu. O paskui akimirką netekau amo.

Ne kartą mėginau įsivaizduoti, kaip princas atrodytų su smokingu. Sutinku, kad tai paikos fantazijos. Tačiau jos pasirodė esančios be galo toli nuo realybės. Juk negalima sulyginti naminio katino su jaguaru. Princas vilkėjo ne juodą, bet akinamai baltą kostiumą. Pro atsagstytą smokingą švietė tokios pat spalvos liemenė. O kaklaryšis, sąsagėlės, šilkinė nosinaitė kišenėlėje ir žėrintis auskaras ausyje buvo žydri it ledas. Marškiniai ir batai balti. Keisčiausia, kad Ašas visai neatrodė blyškus ir liguistas. Atvirkščiai, traukė akį tarsi karalaitis valstiečių minioje. Jis stovėjo tarpduryje, susikišęs rankas į kišenes, tarsi jam viskas būtų nė motais. Ir įgavęs žmogišką pavidalą atrodė nepaprastai gražus. Juodi garbanoti plaukai, užšukuoti į viršų, pabrėžė veidą. Nors balti drabužiai negalėjo išryškinti sidabrinių akių, tačiau jos spindėjo kaip visada.

Princas nenuleido nuo manęs žvilgsnio.

Aš nepajėgiau nei pajudėti, nei žodelio ištarti. Nedaug tetrūko, kad virsčiau žydra balute ant grindų. O Ašas tebežiūrėjo. Jaučiau, kaip skrodžia mane kiaurai, pasiekia slapčiausias sielos kerteles. Princas stengėsi įsiminti tai, ką mato, amžiams, kaip ir pirma Pakas. Aš temačiau Ašą. Visa, kas buvo aplinkui: garsai, spalvos, žiniuonė, gnomai siuvėjai ir Pakas, regis, vis labiau tolo, kol visiškai pradingo iš akiračio. Visame pasaulyje telikome mudu.

Paskui kažkas palietė alkūnę, širdis suvirpėjo ir vėl pradėjo plakti.

– Na ką gi, – pasakė Pakas kiek garsiau nei paprastai ir paėmė už rankos. – Visi jau čia. Mums metas, jeigu norime pakliūti į puotą.

Ašas nusekė įkandin mūsų. Žengė be garso, bet aš jaučiau jį taip pat gerai kaip ir save. Nepasiūlė man rankos, net neprisilietė, tačiau aš visa drebėjau ir degiau vien nuo jo artumo. Jaučiau nuo jo sklindančią vėsą ir nenusakomą, bet stiprų aromatą. Visa tai sužadino prisiminimus apie mūsų pirmąjį šokį.

Pro mano akis neprasprūdo, kad Pakas su Ašu persimetė žvilgsniais. Princas atrodė pabrėžtinai abejingas, o Robino lūpas iškreipė pašaipa, iš akių teliko plyšeliai.

Matyt, medicinos seselė irgi tai pastebėjo, nes taip suplojo delnais, kad aš net pašokau.

– Noriu priminti jums visiems, – griežtai prabilo ji, – nors mūsų laukia puota, einame į ją rimtų tikslų vedami. Todėl nė nemėginkite ko nors įpilti į punšą, vilioti mirtingųjų, užkeikti maisto ar sukelti muštynių. Žodžiu, kad man elgtumėtės deramai? Aišku?

Ji rūsčiai dėbtelėjo į Paką. O jis nekaltai išplėtė akis ir bedė pirštu sau į krūtinę, tarsi klausdamas, ar gnomė turėjo galvoje jį.

– Aš nenuleisiu nuo jūsų akių, – perspėjo žiniuonė. Nors buvo nedidukė, žila ir susiraukšlėjusi kaip džiovinta slyva, jos žodžiai nuskambėjo grėsmingai. – Nedrįskite krėsti eibių.

20 Antikos laikais aprašytos pabaisos buivolo kūnu ir šerno galva.

21

Žiemos puota

Labai keistai jaučiausi žingsniuodama savo mokyklos koridoriais. Pažįstamos vietos pažadino tiek prisiminimų! Štai pono Delanio klasė, kurioje per literatūros pamokas aš sėdėdavau už Skoto Voldrono. Ana ten tualetai, kuriuose tiek laiko praleidau liedama ašaras. Dar toliau valgykla, kurioje mudu su Robiu visada rinkdavomės paskutinį staliuką kampe. Kaip viskas pasikeitė! Mokykla tapo kažkokia kitokia, tarsi netikra. O galbūt pasikeičiau aš?

Kelią į sporto salę, kur vyko puota, žymėjo baltų ir žydrų balionų girliandos. Pro dvigubas duris ir langus skverbėsi muzika. Kuo labiau artėjome, tuo smarkiau daužėsi širdis, ypač kai durys atsilapojo ir tarpduryje pasirodė porelė. Vaikiščiai laikėsi už rankų ir kikeno. Berniūkštis prisitraukė mergaitę ir juodu ilgai bučiavosi, o paskui nusėlino į tamsaus koridoriaus gilumą.

– Hmm, regis, užuodžiu aistrą, – sumurmėjo Pakas.

Medicinos seselė piktai sušnarpštė.

– Kas jiems leido bastytis vieniems?! – pratrūko ji įsisprendusi į šonus. – Kur žiūri mokytojai? Reikia eiti aiškintis. O jūs, kaip sakiau, nedrįskite krėsti šunybių!

Ne juokais įtūžusi gnomė nukepėstavo paskui įsimylėjėlių porelę ir netrukus pranyko tamsoje.

Kelias laisvas. Mėgindama įveikti gerklę gniaužiantį jaudulį pažvelgiau į savo palydovus. Pakas spirgėte spirgėjo. Jam kaip visada magėjo pokštauti. Ašas mąsliai žvelgė į mane. Kad negalia dar labiau pasitraukė, rodė vėl spindinčios akys. O ir žaizdų vietoje baltavo vos įžiūrimi randai. Mudviejų žvilgsniai susitiko ir man užkando žadą.

– Kaip tu? – paklausiau veltui mėgindama paslėpti susižavėjimą. – Ar kiek geriau?

Jis vos pastebimai nusišypsojo ir sušnabždėjo:

– Vienas šokis – mano.

Mes priėjome sporto salę. Muzika aidėjo dar garsiau, prie jos prisidėjo triukšmingi balsai. Pakas su Ašu pastūmė duris ir mes atsidūrėme visai kitame pasaulyje.

Salė taip pat buvo išpuošta žydrais ir baltais balionais, be to, spalvoto popieriaus girliandomis ir blizgančiomis plastikinėmis snaigėmis, nors niekas Luizianoje kaip gyvas nebuvo regėjęs sniego. Aplink kasos būdelę stumdėsi būrys jaunuolių. Vieni pirko bilietus, kiti stovėjo eilėje. Niekieno nepastebėti mes prasmukome į vidų, bet man apmirė širdis, kai pamačiau pažįstamą merginą, kuri šypsodamasi tiesė bilietus puošniai porelei. Juk tai Endžė, buvusi futbolo komandos palaikymo grupės žvaigždė! Jos nosis vėl buvo normali. Ne kiaulės šnipas, kuriuo ją kadaise apdovanojo Pakas. Ji atrodė laiminga ir kvatojosi tarsi niekur nieko. Kai ėjome pro šalį, aš mėginau pagauti jos žvilgsnį, tačiau Endžės dėmesys buvo sutelktas į eilę ir ji manęs nepamatė.