Джули Кагава - Gelezies princese.

– Jūsų tėvas, jo didenybė Oberonas, paprašė manęs ir Šauniojo Robino pagloboti jus mirtingųjų pasaulyje, – atsakė ji kuo pagarbiausiai. – Mano užduotis buvo gydyti ir padėti užmiršti netikėtai pastebėtus neįprastus dalykus. Be to, parūpindavau Šauniajam Robinui įvairių vaistažolių ir gėralų, kad jūs nematytumėte fėjūnų. Bet paskui išsirengėte į Niekadaniekada gelbėti brolio ir viskas iškilo į paviršių. Laimei, Oberonas leido man ir toliau dirbti mokykloje. Dėl viso pikto, jeigu jūs netikėtai sugrįžtumėte.

Pyktelėjau ant šios moterytės, kad tiek laiko mane mulkino. Tačiau dabar buvo ne metas apie tai galvoti.

– Mums reikia jūsų pagalbos, – pasakiau ir pasitraukiau, kad ji pamatytų Paką ir Ašą, kurie kaip tik svirinėdami kopė ant priebučio. – Mano draugas sužeistas. Be to, jis apsinuodijęs geležimi ir vis labiau silpsta. Ar įstengsite jį išgelbėti?!

– Apsinuodijęs geležimi? Jergutėliau! – aiktelėjo gnomė ir sužiuro į abu fėjūnus. Staiga jos akys suapvalėjo. – Ar tai... tai... princas Ašas?! – Ji išbalo kaip drobė ir mėšlungiškai įkvėpusi tęsė: – Karalienės Mebės sūnus? Norite, kad gydyčiau Žiemos princą? Ar jums protelis pasimaišė?! Aš... ne... – Ji narčiai papurtė galvą. – Nė už ką!

Gnomė pamėgino užtrenkti duris man prieš nosį, bet aš kištelėjau koją į plyšį ir susiraukiau gavusi smūgį per kelį.

– Būkite gera! – puoliau maldauti, šiaip ne taip įsibrukusi tarpdurin.

Medicinos seselė tūžmingai gręžė mane akimis papūtusi lūpas.

– Padėkite! Jis gali numirti! Daugiau neturime kur eiti.

– Aš nepadedu Žiemos fėjūnams, panele Čeis.

Medicinos seselė sušnarpštė ir vėl pradėjo stumti mane pro duris, bet aš nepasidaviau.

– Tegul jį gydo saviškiai, – sumurmėjo ji. – Neabejoju, kad Žiemos rūmuose kerėtojų iki kaklo.

– Mes negalime gaišti! – tūžmingai surikau.

Ašas vis labiau silpsta, gal net mirtimi vaduojasi, o skeptras kiekvieną akimirką tolsta nuo mūsų. Neapsikentusi pastūmiau duris petimi ir jos atsilapojo. Žiniuonė atšoko priglaudusi ranką prie krūtinės, o aš įvirtau į

vidų.

– Atleiskite, – tvirtai pasakiau, – bet jūs neturite pasirinkimo. Arba padėsite Ašui dabar pat, arba netrukus susilauksite rimtų nemalonumų.

– Ne puskraujei piemenei mane įbauginti! – atrėžė gnomė.

Atsistojau prieš ją visu ūgiu, beveik siekdama viršugalviu lubas.

– Kaip jūs pati sakėte, Oberonas yra mano tėvas. Taigi tai princesės įsakymas.

Ji taip susiraukė, kad akelės beveik pradingo tarp raukšlių. Aš susikryžiavau rankas ant krūtinės ir rūsčiai įsismeigiau į ją.

– O gal man pasakyti tėvui, kad atsisakėte padėti? Kad atėjau pas jus, o jūs mane išvarėte? Abejoju, ar jam tai patiktų.

– Na gerai jau gerai! – suniurnėjo ji ir kilstelėjo rankas. – Matau, kad nepaliksite manęs ramybėje. Veskite čia tą savo princą. Bet aš viską išklosiu jūsų tėvui, jaunoji panele, taip ir žinokite.

Ji pagrasė pirštu.

– Taip, tėvas viską sužinos ir mes dar pažiūrėsime, kam iš mūsų jis užkurs pirtį.

Aš truputį susigėdau, kad pagąsdinau ją tėtuku kaip kokia paika turtinga mergiotė, bet sąžinės priekaištai greitai išgaravo, kai Pakas užvilko laipteliais Ašą. Princas labiau priminė vaiduoklį nei šio pasaulio gyventoją. Ant papilkėjusio veido ir pečių žiojėjo kraujuojančios žaizdos. Oda tose vietose buvo suskeldėjusi ir atšokusi nuo raumenų. Aš persigandau, širdis neramiai

suspurdėjo.

– Čionai! – paliepė žiniuonė.

Ji nukreipė Paką į mažą šoninį kambarėlį su žema lova. Pakas paguldė Ašą ant antklodės ir nusigalavęs krito į krėslą, kuris priminė didžiulį grybą.

Gnomė krenkštelėjo.

– Kaip matau, princesė įpainiojo į visa tai ir tave, Šaunusis Robinai.

– Aš čia niekuo dėtas, – pareiškė kreivai šyptelėjęs Pakas ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos. – Kaip įmanydamas mėginau Ašą pribaigti, bet jeigu jai kas šauna į galvą, neperkalbėsi.

Piktai dėbtelėjau į jį, tačiau bičiulis tik bejėgiškai šyptelėjęs patraukė pečiais. Tada vėl nukreipiau akis į princą.

– Taip, nuo jo tiesiog tvoskia geležimi, – sumurmėjo žiniuonė apžiūrinėdama žaizdas. – Tai ne paprasti nudegimai. Jie atsirado iš vidaus. Tarsi ten būtų tūnojęs koks metalinis gyvis.

– Taip ir buvo, – tyliai patvirtinau.

Medicinos seselė sudrebėjo. Nusišluosčiusi rankas ji pakėlė Ašui marškinius ir išvydo tvarsčius, kiaurai persisunkusius krauju.

– Na, bent jau sutvarstyta kaip reikiant. Labai gerai. Tavo darbas, Šaunusis Robinai?

– Apie ką tu?

– Apie tvarsčius.

– A? Na... taip.

Žiniuonė atsiduso, palinkusi ties Ašu apžiūrėjo žaizdas veide, žvilgtelėjo po tvarsčiais ir suraukė antakius.

– Kalbėkime tiesiai šviesiai. Ar tai tu suvarei durklą Žiemos princui Ašui į šoną?

– Esu kaltas.

– Ir sprendžiant iš to, kaip judu atrodote, – tęsė ji, dėbtelėjusi man į kaklą ir kruviną Robino petį, – princas jus puolė.

– Visiškai teisingai.

– Judu kovėtės, – pareiškė medicinos seselė primerkusi akis. – Vadinasi, jis norėjo nužudyti jus. Ar taip buvo?

– Na... – numykiau.

– Tai kodėl, dėl Dievo, reikalaujate jį gydyti? Ne, aš neatsisakau, – pridūrė ji kilstelėjusi rankas. – Iš kur žinote, kad jis daugiau jūsų neužpuls? Arba manęs, jei jau apie tai prakalbome?

– Jis taip nepasielgs, – skubiai patikinau. – Garbės žodis.

– Norite paimti jį į nelaisvę?

– Ne! Tiesiog... – Aš atsidusau. – Tai ilga istorija.

– Ką gi. Galėsi išguldyti ją vėliau, – nusprendė žiniuonė ir taip pat išleidusi atodūsį atsitiesė. – Jūsų draugužiui labai pasisekė. – Ji nuėjo prie lentynos ir pasiėmė porcelianinį indą. – Net neįsivaizduoju, kaip jis išgyveno. Matyt, turi labai daug jėgų, jeigu taip ilgai tvėrė. Juk kančios buvo siaubingos. – Ji prisiartino prie Ašo ir atsiklaupusi palingavo galva. – Žaizdas išgydyti galiu, bet dėl apsinuodijimo nesu tikra. Viskas priklausys nuo jo paties. Geriau jam būtų grįžti į Tir Na Nogą. Gimtojoje žemėje lengviau sektųsi įveikti negalią.

– Nepavyks, – paprieštaravau.

Gnomė krenkštelėjo.

– Tokiu atveju bijau, kad jis dar labai ilgai jausis prastai.

Ji pakilo, įsisprendė rankomis į šonus ir pažvelgė į mus.

– O dabar turiu dirbti. Judviem teks nešdintis iš čia. Jeigu esate pavargę, gretimame kambaryje rasite laisvą lovą, tik netrukdykite mano antrajam ligoniui. Princui viskas bus gerai. Aš tiesiog nenoriu, kad maišytumėtės po kojomis. Nagi, greičiau lauk iš čia!

Žiniuonė mosikuodama rankomis išgrūdo mus iš kambario ir užtrenkė duris prieš nosį.

NORS BUVAU SIAUBINGAI PAVARGUSI nepajėgiau nė bluosto sudėti. Todėl šmižinėjau po ankštą kambarėlį kaip katė be vietos ir vis tikrinau, ar neprasivėrė durys. Juk už jų gulėjo Ašas ir aš nežinojau, kaip jis. Vos neišvedžiau iš proto Robino ir satyro, kuris buvo susilaužęs koją. Tol basčiausi iš kampo į kampą, kol Pakas visai rimtai pagrasino paleisti į darbą miego burtus. Aš jam irgi beveik rimtai atšoviau, kad tada jį nudobsiu.

Pagaliau durys sugirgždėjo ir ant slenksčio išdygo nusigalavusi žiniuonė. Susivėlusi, paraudusiomis akimis, kraujo dėmėmis išmargintu chalatu.

– Viskas gerai, – nuramino ji, kai pribėgau. – Kaip sakiau, jis labai nusilpęs dėl geležies nuodų, bet didžiausias pavojus praėjo. Prakeiktas berniūkštis vos man rankos neišsuko, kol siuvau žaizdas. – Gnomė piktai dėbtelėjo į mane. – Nelemti Žiemos fėjūnai! Gražaus žodžio jie nesupranta!