Джули Кагава - Gelezies princese.

– Ar galiu jį pamatyti?

Žiniuonė pažvelgė į mane pro akinių viršų ir atsiduso.

– Neturėčiau leisti. Jam reikia ramybės. Bet juk tu vis tiek neklausysi. Eik trumpam, kad jau taip nesitveri savame kailyje. O mums, Robinai, – pridūrė ji ir pamojo pirštu, – reikia pasikalbėti!

Pakas išgąstingai vyptelėjo ir nusekė paskui ją. O aš įsmukau į tamsų kambarėlį ir užvėriau duris.

Tyliai kaip pelytė prisiartinusi prie lovos įsmeigiau akis Ašui į veidą. Žaizdos liko, tačiau pašviesėjo ir nebeatrodė taip baisiai. Krūtinė ir šonas buvo sutvarstyti iš naujo. Ašas kvėpavo giliai ir lygiai. Atsargiai uždėjau ranką ant krūtinės. Labai norėjosi pajusti, kaip plaka širdis. Žiemos princas ramiai miegojo, rūsčios raukšlelės išsilygino, bet net dabar jis atrodė liūdnokas.

Žvelgiau į jį užmiršusi viską pasaulyje ir nė nepastebėjau, kada sujudėjo riešas. Stiprūs pirštai švelniai suėmė manuosius. Aš krūptelėjau, pažiūrėjau į ranką, paskui vėl nukreipiau žvilgsnį į Ašą. Jis atmerkė sidabrines akis. Prietemoje nemačiau veido išraiškos. Todėl sutrikusi apmiriau.

– Sveikas, – sušnibždėjau nesumodama, ką dar pasakyti.

Jis nė nepajudėjo ir tada aš daviau valią liežuviui.

– Žiniuonė sakė, kad tau viskas bus gerai. Kurį laiką būsi silpnas, nes apsinuodijai geležimi, bet galiausiai pasveiksi.

Ašas tebetylėjo nenuleisdamas akių ir mane staiga išmušė karštis. O ką, jeigu jis sapnavo košmarą ir aš išgąsdinau jį įtykinusi į kambarį. Man pasisekė, kad jis neišsuko riešo, kaip vos nenutiko žiniuonei.

– Atleisk, jeigu išbudinau, – sušnibždėjau ir jau norėjau pakilti. – Dabar pamiegok.

Jis suspaudė ranką.

– Neišeik.

Širdis suspurdėjo. Dirstelėjau į princą, ilgesingai svajodama atsidurti jo glėbyje, tapti viena esybe. Ašas atsiduso ir užsimerkė.

– Tu buvai teisi, – vos girdimai ištarė jis. – Man nepavyko susidoroti vienam. Turėjau paklausyti tavęs Tir Na Noge.

– Taigi va. Neužmiršk to. Ir kitą kartą nesiginčyk su manimi. Taip išvengsime daugybės nemalonumų.

Jis neatmerkė akių, bet lūpų kamputis vos sujudėjo. Princas šyptelėjo. Kaip tik to aš labiausiai ir laukiau. Dabar visa, kas mus skyrė, dingo kaip nebuvę. Aš spustelėjau Ašui ranką ir sukuždėjau:

– Aš taip ilgėjausi tavęs!

Laukiau, kad princas pasakys tą patį, tačiau jis tylėjo ir man nudiegė širdį.

– Megana, – galiausiai išspaudė sutrikęs, – aš... vis dar nežinau, ar... – Jis nutilo ir atmerkė akis. – Mudu su tavimi esame iš priešingų stovyklų, – vėl prašneko jis ir balse suskambo liūdesio gaidelės. – Niekas nepasikeitė. Netgi dabar. Neskaitant mūsų susitarimo, tu tebesi mano priešas. Be to, man atrodo, kad judu su Šauniuoju Robinu...

Aš papurčiau galvą.

– Pakas tik...

Ir nutilau. O kas jis išties? Maža pavadinti jį tik bičiuliu. Juk „tik draugai“ nesibučiuoja miegamajame. Matant „tik draugą“ širdis nepradeda tankiau plakti ir spurdėti. Nejaugi tas keistas jausmas ir yra meilė? Žinoma, Pakas nesukrėtė manęs iki sielos gelmių kaip Ašas, bet negalima nuneigti, kad kažką jam jaučiu. Neverta ilgiau slapstytis nuo savęs.

Aš sunkiai nurijau seiles.

– Pakas... – pradėjau.

– Na, kaip jis? – pasigirdo balsas nuo durų.

Atsisukau ir išvydau ant slenksčio Paką. Jis stovėjo primerkęs žalias akis, o šypsena nežadėjo nieko gero.

– ...kalbėjosi su žiniuone, – sutrikusi užbaigiau.

Ašas paleido mano ranką ir nusisuko. Pakas vėrė niūriu žvilgsniu, tarsi būtų perpratęs slapčiausias mintis.

– Dabar žiniuonė nori matyti tave, – galiausiai pasakė Robinas. – Ji reikalauja palikti jo šviesybę ramybėje ir leisti jam pamiegoti. Geriau paskubėk, kol ji nepradėjo svaidytis indais.

Dirstelėjau į Ašą, bet jis gulėjo užsimerkęs.

Truputį neramia širdimi nuslinkau į virtuvę. Gnomė sėdėjo prie stalo su garuojančiu puodeliu, nuo kurio sklido dieviškas kavos aromatas, ir mostelėjo į kėdę priešais save.

– Sėskitės, panele Čeis.

Aš pritūpiau ant kraštelio. Pasirodė Pakas ir įsitaisė greta manęs, triauškindamas nežinia iš kur gautą obuolį.

– Robinas sakė, jog jūsų laukia pavojinga užduotis, – prabilo žiniuonė, suėmusi puodelį raukšlėtomis rankomis ir mąsliai žvelgdama į kavą. – Jis nepaaiškino smulkmenų, bet užsiminė, kad rūpinatės Žiemos princo sveikata tikėdamiesi iš jo pagalbos.

Aš linktelėjau.

– Bėda ta, jog ši užmačia princui gali būti pražūtinga.

Man per nugarą perbėgo šiurpuliukai.

– Kodėl?

– Jis labai silpnas, panele Čeis, – paaiškino žiniuonė ir griežtai dėbtelėjo į mane pro garus, kylančius iš puodelio. – Kaip minėjau, jis labai išsekęs, o tai ne juokai. Geležis pernelyg ilgai alino kūną.

– O jūs daugiau nieko negalite padaryti?

– Aš? Ne. Juk sakiau, kad jam reikėtų gimtosios žemės kerų. Tada jo kūnas susidorotų su negalia, – nekantriai atsiliepė gnomė ir nugėrė kavos. – Dar padėtų didelis žmogiškų emocijų pliūpsnis. Na, princas bent jau imtų taisytis.

– Emocijų? – pakartojau ir susimąsčiau.

Kur paprastai verda nežaboti jausmai? Koncertuose, naktiniuose klubuose, bet mes neturime bilietų. Be to, į klubą mane kažin ar įleistų. Nors kaip kalė į galvą Grimalkinas, jei moki medžių lapus paversti šlamančiais banknotais, prasimanyti plastikinį pažymėjimą – vieni juokai.

– Pakai, ar galėtum padėti mums šį vakarą prasmukti į kokį nors naktinį klubą?

Jis suprunkštė.

– Aš dar ir ne tai galiu, princese. Argi pamiršai, su kuo kalbiesi? – Jis spragtelėjo pirštais. – Gal verta vėl užsukti į „Mėlynąjį chaosą“? Tai pasilinksmintume!

Žiniuonė išplėtė akis.

– „Mėlynojo chaoso“ šeimininkė – Žiemos fėjūnė. Jai tarnauja raudonkepuriai. O rūsyje, sklinda gandai, net orgas lindi, – baimingai nutęsė gnomė ir atsiduso. – Kad jau sumanėte tokį dalyką, turiu kitą, ne tokį beprotišką pasiūlymą. – Ji truputį pamąstė, matyt, sverdama pliusus ir minusus, ir pasisuko į mane. – Šį vakarą mūsų mokykloje vyks žiemos puota, panele Čeis. Štai kur emocijos liesis per kraštus!

– Žiemos puota? Šį vakarą?!

Man nudiegė širdį. Sugrįžti į mokyklą reiškė susitikti su buvusiais bendraklasiais, kurie kaipmat pradės malti liežuviais, šnabždėtis ir pasakoti apie mane nebūtus dalykus. Teks apsirengti vakarinę suknelę, galbūt net šokti, o visi badys į mane pirštais ir kikens už nugaros. „Greičiau galvok, kaip išsisukti, Megana“, – paraginau save mintyse.

– Kaipgi mes pakliūsime ten? Juk aš šimtą metų nebuvau mokykloje, o prie įėjimo kaip visada tikrins bilietus.

Pakas prunkštelėjo.

– Būk gera, liaukis. Nė neįsivaizduoji, kiek kontrolierių esu apmulkinęs! Bilietai! – skambiai nusikvatojo jis. – Jokių sumautų bilietų mums nereikia.

Medicinos seselė nepritariamai dėbtelėjo į jį, o tada pasisuko į mane.

– Prieš mėnesį kitą jūsų tėvų prašymu policija nutraukė paiešką. Kiek žinau, motinai pavyko įtikinti pareigūnus, kad jūs sugrįžote namo ir buvote išsiųsta į internatinę mokyklą kitoje valstijoje. Tik nežinau, ką ji pasakė jūsų tėvui...

– Patėviui, – nejučiom pataisiau.

– Žodžiu, jus kuriam laikui visi išmetė iš galvos, – toliau aiškino gnomė, praleidusi negirdomis mano komentarą. – Galbūt iš pradžių jūsų pasirodymas ir sukels šiokią tokią nuostabą, bet aš neabejoju, kad Robinas imsis atsargumo priemonių. Tad vargu aš jus išvis kas nors pažins.