Джули Кагава - Gelezies princese.

Manęs tai neįtikino.

– O kaipgi suknelė? – griebiausi kaip skęstantysis šiaudo. – Juk aš neturiu kuo apsirengti.

Šįkart susilaukiau jau dviejų pašaipių žvilgsnių.

– Tu turėsi suknelę, princese, – išsišiepęs patikino Pakas. – Velniai rautų, jei tik nori, gausi apdarą, nusagstytą deimantais ir drugeliais.

– Na, tokios prabangos gal nereikia, – paprieštaravo žiniuonė. – Nesijaudinkite, panele Čeis. Turiu draugų, kurie mums pagelbės. Pažadu, kad vilkėsite nuostabią suknelę.

Galbūt ir taip, bet vos pagalvojus apie būsimą renginį man šiaušėsi plaukai. Todėl vėl puoliau išsisukinėti.

– Mokykla toli, o aš neturiu vairuotojo pažymėjimo. Kaip mes ten nusigausime?

– Iš čia yra takas, kuris veda tiesiai į mano kabinetą, – paaiškino gnomė, sudaužydama paskutines viltis. – Nespėsite apsidairyti, kaip būsite ten.

„Po galais! Ką čia dar sugalvojus?!“ – karštligiškai svarsčiau. Tada išsitraukiau paskutinę kortą.

– O kaip Ašas? Sakėte, kad jam reikia ramybės. Gal jis visai nenori ten eiti?

– Eisiu, – pasigirdo balsas.

Mes atsisukome. Ant slenksčio atsirėmęs į staktą stovėjo princas. Atrodė šiek tiek geriau. Oda nebebuvo tokia pilka, žaizdos ant veido ir rankų blyškesnės. Žinoma, iki visiško pasveikimo dar toli, tačiau jis bent jau nepriminė vaikštančio lavono.

Ašas suspaudė kumštį, pakėlė prie akių, bet netrukus ranka nevalingai nusviro.

– Jeigu taip bus ir toliau, aš negalėsiu kautis, – pasakė jis, – ir tapsiu jums našta. Kaip mes tada susigrąžinsime skeptrą? Jeigu yra būdas jėgoms atgauti, aš privalau juo pasinaudoti.

– Tikrai? – paklausiau.

Jis pažvelgė į mane ir vos šyptelėjęs atsakė:

– Turiu būti tvirtas, jeigu prireiktų dėl tavęs ką nors nužudyti.

– Pirmiausia tau reikia poilsio! – įsiterpė žiniuonė ir sužaibavo akimis. – Kelias valandas lopiau tave ne tam, kad galus atiduotum. Tučtuojau drožk į lovą!

Ašas truputį nustebo, bet leidosi įstumiamas į kambarėlį. Medicinos seselė užtrenkė duris.

– Užsispyrę mažvaikiai! – suniurzgė ji. – Amžinai vaidina didvyrius!

Pakas sukikeno ir, regis, padarė didelę klaidą. Mat žiniuonė kaipmat atsisuko į jį.

– O tu ko juokiesi, Robinai?! – suriaumojo ji. – Manai, nematau, kad tavo petys sužeistas? Visas grindis man iškruvinai. Laikas susiūti žaizdą. Nagi ateik čia!

– Tai viso labo įbrėžimas, – bandė išsisukti Pakas.

Žiniuonė žybtelėjo akimis. Ji ryžtingai čiupo mano bičiulį už ilgos ausies ir pakėlė nuo kėdės.

– Ai! Ką darai! Oi! Gerai jau gerai.

– Panele Čeis, – sududeno gnomė ir aš įsitempiau kaip styga. – Kol terliosiuosi su tuo kvėša, jums reikia bent truputį pamiegoti. Atrodote tarsi nuo kryžiaus nuimta. Gulkitės į laisvą lovą ir perspėkite Amaną, kad jeigu mėgins prie jūsų lįsti, sulaužysiu jam antrą koją. Kai apžiūrėsiu Robiną, pasistengsiu išgydyti jums gerklę.

Nelabai norėjau paklusti, bet linktelėjau. Nukėblinusi į nurodytą kambarėlį atsiguliau. Satyras tuoj puolė siūlyti savo draugiją, nes jo lova „nepalyginamai minkštesnė“, bet aš nekreipiau dėmesio. „Minutėlę pasnausiu, – pagalvojau ir atsukau Amanui nugarą. – Tik minutėlę, o paskui eisiu pažiūrėti, kaip laikosi Ašas.“

– EI, MIEGANČIOJI GRAŽUOLE! Atsibusk! Metas į puotą.

Aš praplėšiau akis ir sutrikusi apsidairiau. Kambarėlį gaubė sutemos. Tik mirksėjo žvakių liepsnelės ir blausiu auksu spindėjo ant sienų augančių šungrybių kepurės. Prie lovos stypsojo Pakas kaip visada išsišiepęs iki ausų. Ant veido mirgėjo šešėliai.

– Kelkis, princese. Tu išmiegojai kaip užmušta visą dieną. Mūsų mieloji šeimininkė pasitelkė draugus ir jie pasiuvo tau suknelę. Tačiau man neparodė. Turi eiti pasimatuoti.

– Kokią suknelę? – sumurmėjau ir staiga viską prisiminiau.

Žiemos puota! Man teks pasirodyti mokykloje ir susitikti su buvusiais bendraklasiais. Mane badys pirštais ir šnabždėsis už nugaros. Nuo šios minties nuotaika visai subjuro.

Tačiau kelio atgal nebebuvo. Kad jau nusprendėme susigrąžinti Metų laikų skeptrą, Ašui reikia įveikti negalią. Vadinasi, man teks susitaikyti su padėtimi ir ramiai iškęsti patyčias.

Nuleidusi galvą išpėdinau paskui Paką į koridorių. Ten mane pasitiko neįprastai patenkinta žiniuonė.

– O štai ir jūs, panele Čeis.

– Kaip Ašo sveikata? – nekantriai pasidomėjau.

Gnomė sušnarpštė ir pamojo sekti iš paskos.

– Vis taip pat, – atsiliepė ji trepsendama per koridorių.

Mes praėjome pro kambarį, kur gulėjo princas. Durys buvo aklinai uždarytos.

– Jis užsispyręs kaip ožys! – pareiškė ji. – Visą dieną bastėsi po namus, net bandė įkalbėti Robiną sukryžiuoti kalavijus. Aš, suprantama, juos sustabdžiau, nors Robinas buvo visai ne prieš su juo susikauti. Tai bukaprotis!

– Paprašyčiau neįžeidinėti, – pasipiktinęs įsiterpė Pakas. – Ne aš tai sugalvojau. Tiesiog norėjau padaryti vaikinui paslaugą.

Medicinos seselė atsigręžė ir dėbtelėjo į jį nieko gero nežadančiu žvilgsniu.

– Tuoj aš tau... – pradėjo ji, bet numojo ranka. – Drožk ruoštis, žioply! Užtenka, kad visą dieną prastypsojai prie jos durų kaip koks šunytis. Ir pasakyk princui, jog kai tik panelė Čeis persirengs, mes išeisime. Nagi, sukis greičiau!

Pakas išsišiepęs nuskuodė, o žiniuonė atsiduso.

– Niekaip nesuprantu, ar tie du vaikigaliai – geriausi draugai, ar nesutaikomi priešai. Čionai, panele Čeis.

Ji atvėrė dar vienas duris ir įėjo į vidų, o aš palenkusi galvą įsmukau iš paskos. Mudvi atsidūrėme ankštame kambarėlyje. Prie visų sienų stovėjo lentynos, ant kurių puikavosi puodynės, prižėlusios kažkokių žolių. Kvepėjo kaip vaistinių augalų sodelyje. Regis, ši vieta tokia ir buvo. Kambarėlio viduryje nuo trikojų kėdžių pakilo du gnomai, tokie pat senutėliai ir raukšlėti kaip ir žiniuonė. Jie maloniai man pamojavo.

O aš staiga praradau žadą. Nykštukai tupinėjo aplink tokį stebuklą, kuriam apsakyti neradau žodžių. Ant manekeno vilnijo ilga suknia. Žydras atlasas švytėjo kaip saulės spindulių nužertas vanduo. Suknelės korsažą puošė sidabriniai raštai ir raibuliuojančios juostelės, nuaustos iš skaidriausios šviesos. Nuogus pečius gaubė žydras šalis, toks lengvutis ir perregimas tarsi migla. Ant manekeno kaklo išvydau deimantų karolius, kurių metami atšvaitai margino sienas. Apdaras tiesiog žilpino akis.

Aš nurijau seilę.

– Nejaugi tai... man?

Gnomas, kurio nosis priminė bulvę, nusikvatojo.

– Na, ne princui gi...

– Koks grožis!

Meistrai išdidžiai susižvalgė.

– Mūsų protėviai siuvo pusbačius, bet mes šiek tiek juos pralenkėme. Šis audeklas sukurtas iš labai stiprių kerų. Jiems nebaisi net geležis. Pasimatuokite.

Suknelė prigulė it nulieta. Akies krašteliu pamačiau, kad oras ribuliuoja nuo burtų, bet nusprendžiau nesukti galvos. Net jeigu ji pasiūta iš lapų ir voratinklių, man nebūtina apie tai žinoti.

Pakėliau rankas ir pasisukau vietoje, kad meistrai geriau matytų. Mažieji siuvėjai pradėjo ploti katučių tarsi dresuoti ruoniai, o žiniuonė patenkinta linktelėjo.

– Na, pažiūrėkite į save, – pasakė ji ir pirštu nubrėžė ore apskritimą.

Pasisukau ir išvydau priešais didžiulį veidrodį nuo lubų iki pat grindų, kuris atsirado nežinia iš kur. Aš sutrikusi sumirksėjau.

Neatpažinau savo atspindžio ne tik dėl drabužių. Plaukai buvo įmantriai sugarbanoti ir sukelti į viršų. Skoningai padažyta atrodžiau kiek vyresnė. Be to, dėl nuo suknelės sklindančių kerų ar žiniuonės pastangų vėl atgavau žmogišką išvaizdą. Nebeliko nei smailių ausų, nei didžiulių akių. Atrodžiau kaip jauna mergina, išsiruošusi į mokyklos puotą. Supratau, kad tai tik iliuzija, bet vis tiek net sudrebėjau išvydusi veidrodyje liekną dailią nepažįstamąją.