Джули Кагава - Gelezies princese.

– Kas nutiko mamai ir Lukui? – paklausiau įdėmiai žiūrėdama jam į akis. – Ar tu... tu... juos...

Prietemoje pamačiau, kaip Ašas papurtė galvą.

– Ne, – vos girdimai atsakė jis, nežiūrėdamas į mane, – jie paprasčiausiai... miega. Ledas ištirps ir jie net neprisimins, kas čia nutiko.

Pajutau didžiulį palengvėjimą. Norėjau paimti princą už rankos, bet jis atitraukė ją, tarsi man nuo pirštų būtų lašėję nuodai.

– Ką jūs dabar darysite su manimi? – paklausė jis.

Ant mūsų užslinko šešėlis – tai prisiartino Pakas su Ašo kalaviju rankose. Atrodė niūrus ir įtūžęs. Akimirką išsigandau, kad jis ketina pribaigti princą. Tačiau Pakas tik bloškė ginklą jam prie kojų ir nusukęs akis paklausė:

– Ar eiti valiosi?

Ašas linktelėjo, irgi nudelbęs akis. Pakas padėjo man šiaip taip atsikelti ir pasivedėjo į šalį.

– Aš pats išsiaiškinsiu su juo, princese, – tyliai pasakė jis ir kilstelėjo ranką neleisdamas prieštarauti. – O tu greitai nubėk pas brolį ir eisime.

– Kur?

– Ašui reikia pagalbos, – paaiškino Pakas, žvilgtelėjęs į princą, ir suraukė nosį. – Man jo vietoje tikrai reikėtų. Atrodo, kad tas parazitas jam kaip reikiant pakenkė. Laimei, pažįstu vieną žiniuonę, kuri mums padės, bet eiti reikia tučtuojau .

Aš atsisukau į mamą su Luku, vis dar padengtus lediniu luobu, kuris jau buvo pradėjęs iš lėto tirpti. Širdį suspaudė ilgesys. Man jų taip stinga! Kas žino, ar dar kada nors pasimatysime?

– Nejaugi negalime bent truputį luktelėti?

– Ką tu jiems pasakysi, princese? – pasidomėjo Pakas, žvelgdamas į mane ir užjaučiamai, ir piktokai. – Teisybę? Kad fėjūnų princas pavertė jų namą ledo grota, norėdamas atsivilioti tave čionai ir nužudyti?

Jis palingavo galva. Nors nemalonu buvo klausytis jo samprotavimų, turėjau pripažinti, jog Pakas sako tiesą.

– Be to, jo šviesybei verkiant reikia pagalbos. Suprask, tavo artimiesiems geriau nežinoti, kad buvai sugrįžusi.

Paskutinį kartą pažvelgiau į mamą su Luku ir atsidususi lėtai linktelėjau.

– Gerai. Manęs čia nebuvo. Bet leisk bent žodeliu persimesti su Itanu.

Pradėjau iš lėto kaip senutė kopti laiptais. Kiek palaukusi atsigręžiau. Pakas pritūpęs kažką šnibždėjo princui, tačiau Ašas žiūrėjo į mane. Primerktos akys spindėjo prietemoje. Aš prikandau lūpą ir pasukau link broliuko kambario.

Itaną radau koridoriuje, netoli laiptų. Vis dar įsisupęs į pledą jis stovėjo bandydamas pro turėklus įžiūrėti, kas dedasi apačioje.

Paskui pakėlė į mane didžiules mėlynas akis.

– Itanai! – sušnypščiau. – Ką tu čia darai? Juk liepiau nė nosies nekišti lauk.

Paėmiau jį ant rankų ir nunešiau į kambarį.

– O kur mama su tėčiu? Ar tu išvarei blogiuką?

– Viskas gerai, – nuraminau. – Mamos su tėčiu niekas nenuskriaudė. Kai ledas ištirps, jie bus tokie kaip anksčiau.

„Nors, matyt, nustebs, kodėl viskas sušlapę“, – pagalvojau. Ledas tirpsta labai greitai. Pakeliui į broliuko kambarį man teko žirglioti per balas.

Itanas linktelėjo ir rimtai pažvelgė į mane. Aš pasodinau jį ant lovos.

– Tu vėl išeisi, tiesa? – lyg tarp kitko paklausė jis, nors lūpa jau virpėjo. Itanas šniurkštelėjo nosimi, tramdydamas ašaras. – Tu ne visam laikui sugrįžai?

Atsidususi prisėdau greta jo ant šaltos lovos.

– Dar ne, – prisipažinau ir paglosčiau galvelę. – Labai norėčiau pasilikti, bet...

Broliukas vėl šniurkštelėjo. Apkabinau jį ir sumurmėjau:

– Atleisk. Dar turiu šį tą padaryti.

– Ne! – sušuko mažylis ir apsivijęs rankelėmis įsikniaubė į šoną. – Tu niekur neisi. Aš tavęs jiems neatiduosiu.

– Itanai...

– Princessse! – pasigirdo spigus balselis, iš tamsaus palovio staiga išlindo ranka ir sugriebė už kulkšnies. Į odą skaudžiai susmigo nagai. Aš sucypiau ir pasikišau kojas po savimi. Itanas išgąstingai suriko.

– Baube! Ką čia darai, velniai griebtų! – piktai paklausiau.

Nuo riksmo klaikiai suskaudo gerklę ir aš suirzau dar labiau. Nušokusi nuo lovos nuėjau prie komodos ir pasigriebiau žibintuvėlį. Baubai negali pakęsti šviesos. Vos pametę baltą spindulį, kaipmat sprunka šalin.

– Šiandien mano nuotaika prasta, – iškošiau ir spragtelėjau jungiklį. – Duodu tris sekundes, kad išsinešdintum pats. Jei ne – aš tuo pasirūpinsiu.

– Megana! – liuoktelėjęs nuo lovos ir pribėgęs prie manęs pašaukė Itanas ir čiupo už rankos. – Nesijaudink. Juk tai tik Voras. Mano draugas.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Nuo kada baubai, kuriais gąsdina vaikus, tapo jų draugais? Tiesiog neįtikėtina. Po lova kažkas sušiugždėjo ir į mane sužiuro dvi geltonos akys.

– Nebijok, princessse, – susniaukrojo baubas, nepatikliai dirsčiodamas į žibintuvėlį. – Esssu čia, nesss taip įsssakė princasss Ašasss. Jo ššššviesssybė liepė sssaugoti namusss. Jie turi Žiemosss rūmų apsssaugą.

– Ašas? Kada?!

– Dar prieš tau iššškeliaujant sssu juo į Tir Na Nogą.

Padaras atkepėstavo arčiau ir apmirė prie tamsos ir šviesos ribos.

– Vaikui nieko nenutiksss, – toliau vogravo jis. – Ir jo tėvamsss taip pat. Tiesssa, jie nežino, kad messs čia. Mumsss įsssakyta sssaugoti šiuosss namusss ir nekrėsssti eibių jų gyventojamsss.

– Jis kiekvieną naktį seka man pasakas, – pasigyrė broliukas pakėlęs galvą. – Labai baisias. Bet man vis tiek patinka. Kieme kartais bėgioja juodas arkliukas. O rūsyje tupi mažas žmogeliukas. Mama su tėčiu jų nemato.

Aš užmerkiau akis. Mintis apie tai, kad po mūsų namus bastosi tuntai Žiemos fėjūnų, visai neguodė. Na ir kas, kad jie dievagojasi ginantys mano namiškius.

– O kaip tu sužinojai, kad čia ateina Ašas?

– Iššš pradžių pajutau geležį ir sssupratau, kad reikia išššgelbėti bent jau berniuką, – pradėjo aiškinti baubas, nekreipdamas dėmesio į mano susierzinimą. – Todėl passsivadinau jį po lova, nes ten lengviau passsissslėpti. Tik įsssivaizduok mano nuostabą, kai patyriau, jog namus užpuolė patsss Ašasss. Matyt, jį užkeikė, o gal koksss nors geležiesss fėjūnas juo passsivertė. Tad paklusssdamas įsssakymui išššgelbėjau berniuką.

– Ačiū tau, – padėkojau ir į galvą dingtelėjo netikėta mintis. Nenorėjau to klausti, bet neištvėriau. – O mano... mano tėvai ar kalba apie mane? Ar jie bent retkarčiais prisimena mane, ar svarsto, kur aš pradingau?

– Apie sssuaugusssiuosssiusss aš nieko nežinau, princessse.

Nors šiandien tai buvo nesvarbu, staiga panorau patirti, ar aš vis dar esu šeimos dalis, ar tegyvenu artimųjų prisiminimuose? Bet kaip tai išsiaiškinsiu nepasikalbėjusi su mama ir Luku? Aš spragtelėjau pirštais. Mano kambarys! Kažkodėl visą laiką vengiau net žiūrėti į tą pusę. Bijojau pamatyti, kad jį pavertė darbo kabinetu arba svečių miegamuoju. Juk tai reikštų, jog mama užmiršo mane.

Vesdamasi už rankos Itaną, apsimuturiavusį pledu, aš įveikiau koridorių ir stumtelėjau savo kambario duris.

Jame viskas liko kaip buvę, neskaitant ledo plutos. Kambarys atrodė ir pažįstamas, ir svetimas tuo pačiu metu. Dairantis gerklę užspaudė sprangus gumulas. Niekas nepasikeitė. Ant lovos sėdėjo mano senas pliušinis meškiukas, kurį buvau gavusi dovanų per vieną gimtadienį. Ant sienos kabėjo filmų „Narutas“ ir „Eskaflonė“ plakatai. Aš paglosčiau komodą žiūrinėdama nuotraukas rėmeliuose, stovinčiuose tarp netvarkingai išmėtytų kompaktinių plokštelių. Aišku kaip dieną, jog ledas jas sugadino. Štai aš, mama ir Itanas. Su Luku. O čia aš su mūsų aviganiu Bo, kai jis dar buvo visai mažytis. Ant spintelės prie lovos pastebėjau dar vieną nuotrauką nedideliuose rėmeliuose.