Джули Кагава: Gelezies princese.

– Megana, – pašaukė Ašas. – Mums metas.

Jo balsas buvo švelnus, bet tvirtas.

– Geležies karaliaus kariuomenė jau išžygiavo. Mums liko mažai laiko. Privalome kuo greičiau sugrąžinti Metų laikų skeptrą.

Aš atsitiesiau ir nusišluosčiau ašaras, mintyse keikdama fėjūnus ir jų nesibaigiančius karus. Jiems amžinai trūksta laiko šokiams, kalboms, juokui ir netgi išėjusiems draugams gedėti. Aš nusiėmiau nuo rankos gėlių apyrankę ir padėjau ant atšalusio Geležinio arklio peties. Labai norėjau, kad šioje apleistoje vietoje jam liktų šis tas tikro ir nuostabaus. Ašas ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti.

„Sudie, Geležini arkly“, – atsisveikinau mintyse.

– Tai kur eisime dabar? – paklausiau šniurkštelėjusi nosimi.

– Į Pjūties laukus, – atsiliepė pažįstamas balsas.

Netoliese ant kartoninės dėžės tupėjo Grimalkinas. Jis atsargiai nuspyrė ant žemės nugaišusį vabalą, o kai tas žvangėdamas nukrito, kalbėjo toliau:

– Tuose laukuose paprastai vyksta visi didieji mūšiai tarp Žiemos ir Vasaros kariaunų. Man regis, jos ir dabar susitiks tenai.

– Tu tikrai žinai? – paklausiau.

– Nesakiau, kad žinau, mirtingoji, – atkirto Grimalkinas ir pakrutino ūsus. – Tik pasiūliau įsitikinti. Be to, neketinu palaikyti jums draugijos.

Kažkodėl ši žinia manęs nenustebino.

– O kur tu trauksi? – pasidomėjau.

– Atgal į Linansidhės rūmus, – atsakė Grimalkinas, tada nusižiovavo ir pasiraivė išrietęs uodegą. – Darbas atliktas. Reikia jai pranešti, kad Virusė nebegyva, o Metų laikų skeptras veikiai sugrįš teisėtiems šeimininkams. Neabejoju, kad jai bus malonu išgirsti apie jūsų pergalę. – Katinas nusisuko, mostelėjo uodega atsisveikindamas ir burbtelėjo: – Iki pasimatymo, mirtingoji.

– Palauk, Grimai!

Jis grįžtelėjo ir įbedė į mane išplėstas auksines akis.

– Ką tau pažadėjo Geležinis arklys? – paklausiau.

– Ne tavo reikalas, mirtingoji, – tyliai sušnypštė katinas. – Galbūt kada nors ir pati sužinosi. Beje, jeigu jums pavyks nusigauti į Pjūties laukus, susirask ten mano draugą. Jis skolingas man paslaugą. Na, manau, pati viską suprasi.

Užminęs mums naują mįslę Grimalkinas stryktelėjo žemėn ir nukiceno, grakščiai vinguriuodamas tarp visur tysančių metalinių vabalų. Pagaliau šmurkštelėjo už kolonos ir dingo mums iš akių.

Aš atsisukau į bendražygius ir paklausiau:

– O kaip mes pakliūsime į Pjūties laukus?

Ašas iškėlė skeptrą ir šis pradėjo pulsuoti šalta žydra šviesa kaip kadaise Tir Na Noge.

– Pasitraukite į šalį, nes dabar atversiu ten vedantį taką, – perspėjo jis ir atsuko mums su Paku nugarą.

Skeptrui žaižaruojant tapo taip šalta, kad iš burnos tumulais pradėjo veržtis garas. Oras suvirpėjo ir suribuliavo lyg plonytėlaitė užuolaida. Priešais Ašą pasirodė padūmavęs ratas, kurio gilumoje subolavo Laukmiškio medžiai, skendintys miglotoje prietemoje.

– Pirmyn! – paragino Ašas šiek tiek virptelėjusiu balsu.

– Eime, princese, mūsų stotelė, – pasakė Pakas, praleisdamas mane į priekį.

Aš paskutinį kartą atsisukau į Geležinį arklį, gulintį ant šalto cemento, ir nusibraukiau ašaras.

„Ačiū tau“, – padėkojau mintyse ir žengiau į ratą.

23

Pjūties laukai

Laukmiškis pasitiko mus sumaištimi. Medžių viršūnėse stūgavo vėtra. Vos spėjome nužengti ant tako, pasipylė kruša. Staiga juodus negandos debesis perskrodė žalias žaibas. Pikti vėjo gūsiai lenkė medžius prie žemės, skraidino nulaužytas šakas ir sausus lapus. Tuo pat metu pradėjo drėbti sniegas. Susidarė pusnys, jas žarstė vėjas. O iš dangaus jau kliokė lietus. Pro mus vartaliodamasis ore pralėkė violetinis elfas ir akimirksniu pradingo iš akių.

– Velniai rautų! – suriaumojo Pakas prisiartinęs prie manęs. Vėjas taršė ugninius plaukus. Jam teko šaukti iš visos gerklės, kad girdėčiau. – Jie pradėjo kautis be mūsų. O juk aš irgi buvau kviestas.

Kai Ašas nužengė ant tako, anga užsivėrė jam už nugaros.

– Pjūties laukai visai šalia, – pasakė jis, užmerkė akis ir suraukęs kaktą pridūrė: – Mūšis jau verda. Aš jaučiu kraują. Eime.

Mes skubiai nusekėme paskui Ašą per Laukmiškį. Žydra skeptro šviesa nušvietė mums kelią. Aplinkui kaukdama šėlo audra, drebindama žemę griaudėjo perkūnija. Mano bateliai smego į purvą, dygliai ir šakos kabinosi už suknelės, kuri vis labiau drisko.

Galiausiai medžiai prasiskyrė ir mums prieš akis atsivėrė didžiulė apledėjusi loma, kurią supo aukštos kalvos. Jos dugne it gyvatė vinguriavo užšalusi upė, gobianti didžiulius akmeninius riedulius, o viduryje dunksojo senovinės pilies griuvėsiai.

Žiūrint iš viršaus Vasaros ir Žiemos kariaunos priminė margaspalvius taškelius. Kariai zujo tarsi skruzdėlės. Jų riksmai ir aimanos maišėsi su vėtros kauksmu. Abiejų stovyklų pajėgos kovėsi išlaikydamos tam tikrą gretų darną, tačiau atskiros grupelės gyvai siuvo tai šen, tai ten, nutrūktgalviškai puldinėdamos į pačią kovos tirštynę. Tarp besikaunančiųjų iš lėto slampinėjo milžiniški šešėliai, šluodami viską, kas tik pasitaikydavo kelyje. Debesys skraidančių padarų puolė iš oro. Kišti nosį į šią nuožmią beprotišką bataliją atrodė tikra savižudybė.

Aš nurijau seiles ir sužiurau į Paką su Ašu.

– Ar turime tenai eiti?

Princas linktelėjo.

– Reikia surasti Oberoną arba Mebę, – niūriai pasakė jis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mūšio lauko. – Man regis, jie prie upės. Pasistenk į nieką neįsivelti, Šaunusis Robinai. Dabar mūsų užduotis – perduoti skeptrą karalienei Mebei.

– Nebūk naivus, – pašaipiai atkirto Pakas ir išsitraukė durklus. – Juk tu esi išdavikas, Megana – Žiemos princesė, o aš – Šaunusis Robinas. Nemanau, kad Žiemos fėjūnai sutiks mus išskėstomis rankomis.

Staiga ant mūsų užslinko šešėlis. Vėjo gūsis vos neišvertė iš kojų. Ašas spėjo patraukti mane į šalį, o ten, kur ką tik stovėjau, nusileido didžiulis sparnuotas driežas.

Iš po letenų pažiro sniegas ir akmenys. Padaras kimiai sustaugė, tada pradėjo šnypšti, plasnodamas plačiais sparnais ir rausdamas nagais žemę. Jo kūną dengė pilkai rudi žvynai, bukos geltonos akys piktai žėrėjo, galinga ilga uodega net švilpdama lakstė į šalis. Ant paties galo švytėjo baisus spyglys. Siaubūnas vėl sušnypštė. Tada atsistojo piestu, atskirdamas mane nuo Pako su Ašu, ir išlenkė uodegą tarsi milžiniškas skorpionas.

Ant pabaisos nugaros sėdėjo riteris baltais tviskančiais šarvais, ant kurių nebuvo nė lašelio kraujo.

– Rovanas! – sušukau.

– Tai bent susitikimas, – nusišaipė Žiemos princas, iš aukšto žvelgdamas į mane. – Užsispyrusi puskraujė ir išdavikas. Nė iš vietos, Ašai! – riktelėjo jis broliui ir niūriai dėbtelėjęs pridūrė: – Tik pajudėk ir Traksis perkrims tavo numylėtąją puskrauję kaip riešutą. O tu nė mirktelėti nesuspėsi. Juk nenori, kad dar vieną mergiotę pražudytų viverno 21nuodai?

Ašas jau buvo spėjęs išsitraukti kalaviją, bet išgirdęs Rovano žodžius išblyško kaip drobė ir sunerimęs pažvelgė į mane. Akyse blykstelėjo neviltis. Jis nuleido ginklą ir atsitraukė per žingsnį.

– Šaunuolis! Nesijaudink, viskas netrukus baigsis.

Rovanas pakėlė ranką ir iš medžių priedangos pasirodė būrys ginkluotų spygliuotųjų riterių. Mes atsidūrėme spąstuose.

– Mūšis ilgai nesitęs, – šypsodamasis pareiškė vyresnysis Ašo brolis. – Kai tik abejų rūmų kariaunos pails nuo beprasmių kautynių, juos puls Geležies karaliaus pajėgos ir dainelė bus sudainuota. Bet pirmiausia, – toliau kalbėjo jis pasisukęs į jaunėlį, – man reikia atgauti skeptrą. Nagi duokš jį man, broleli.