Джули Кагава - Gelezies princese.

Ji pakėlė akis, kurios buvo ne mažiau klaikios nei balsas.

– Kur Rovanas?

Minia pradėjo dairytis ir šnabždėtis. Aš dėbtelėjau į negyvą viverną, kėpsantį netoliese. Iš pražiotų nasrų tebevirto dūmai. Sudrebėjusi nusukau žvilgsnį. Atsakymas ir taip buvo aiškus: Rovanas paspruko. Niekadaniekada jo ir pėdos ataušo. Jis pasiprašys prieglobsčio pas geležies fėjūnus ir ten tęs juodus darbus, bandydamas tapti tokiu kaip jie.

Dar po kelių akimirkų ir kiti, regis, sumojo, kad princo nėra mūšio lauke.

– Valdove Mebe, – prabilo Oberonas ir atlošė pečius, – paaiškėjus naujoms aplinkybėms, siūlau skelbti paliaubas. Jeigu Geležies karalius išties ketina mus pulti, norėčiau, kad mano kariauna deramai pailsėtų ir pasiruoštų kautynėms. Mes dar pasikalbėsime apie viską vėliau, o dabar aš vedu savo valdinius į Arkadiją. Megana, Robinai, – pašaukė jis linktelėjęs mūsų pusėn, – mums metas.

Aš vogčiomis dirstelėjau į Ašą. Jis vos pastebimai nusišypsojo man džiaugdamasis laiminga baigtimi. Tačiau Mebė, regis, nebuvo linkusi su manimi atsisveikinti.

– Neskubėkite, mielasis Oberonai, – sumurkė ji spinduliuodama iš pasitenkinimo ir man sustojo širdis. – Jūs kai ką užmiršote. Jūsų dukra privalo paklusti mūsų karalysčių įstatymams. Ji privalo atsakyti už tai, kad nuteikė sūnų prieš mane.

Karalienė bedė mano pusėn skeptru ir per minią nuvilnijo tūžmingas šurmulys.

– Aš nubausiu ją už tai, kad apgavo princą ir įkalbėjo padėti pabėgti iš Tir Na Nogo.

– Megana neketino bėgti, – aiškiai nuskambėjo pro triukšmą žemas Ašo balsas.

Aš išraiškingai dėbtelėjau į jį ir papurčiau galvą, bet jis tęsė:

– Tai aš kaltas, nes nusprendžiau ją išvesti iš mūsų karalystės. Taigi princesė niekuo dėta.

Mebė atsisuko į sūnų, žvilgsnis tapo šiltesnis. Ji su atlaidžia šypsena pamojo pirštu ir princas kaipmat paklusęs prisiartino, nors ir gniauždamas kumščius.

– Ašai, – suburkavo karalienė, – mano vargšas berniuk. Rovanas man papasakojo apie judviejų susidūrimą, bet suprantu, kad turėjai priežasčių taip pasielgti. Tik kodėl tu išdavei mane?

– Nes myliu ją, – akimirksniu tyliai, tačiau be galo ryžtingai atsakė jis, tarsi seniai būtų apsisprendęs.

Širdis apmirė, aiktelėjau iš netikėtumo, bet mano balsą nustelbė siaubo ir nuostabos kupini riksmai. Visi aplinkui puolė šnabždėtis ir burbėti. Fėjūnai unkštė, šnypštė, šiepė iltis, lyg norėdami pulti princą, tačiau nedrįso to daryti karalienės akivaizdoje.

Mebė neparodė nuostabos, tačiau lūpose sušvitusi šypsena buvo šalta ir negailestinga kaip peilio ašmenys.

– Tu myli ją? Puskrauję? Vasaros karaliaus dukrą?

– Taip.

Pajutau beprotišką norą pripulti prie Ašo, širdį sugniaužė begalinis skausmas. Jis atrodė toks vienišas karalienės ir tūkstantinės įtūžusių fėjūnų minios akivaizdoje. Kalbėjo bejausmiu ir nuolankiu balsu, tarsi būtų užspeistas į kampą, susitaikęs su likimu ir nieko gero nebesitikėtų. Jau norėjau žengti jo pusėn, bet Pakas sugriebė už rankos ir papurtė galvą. Žaliose akyse išvydau perspėjimą.

– Ašai, – sumurkė karalienė ir paglostė skruostą, – iš akių matau, kad tu visiškai sutrikęs. Juk iš tiesų nenori to, tiesa? Tik ne po Arielos.

Princas nieko neatsakė. Mebė atsitraukė, skvarbiai pažvelgė į sūnų ir iškošė:

– Juk tu žinai, ką turi daryti?

Ašas linktelėjo.

– Aš turiu prisiekti, – sušnabždėjo jis, – kad daugiau niekada nesusitiksiu ir nesikalbėsiu su princese, nutrauksiu visus santykius su ja ir grįšiu į Žiemos rūmus.

– Taip, – vos girdimai patvirtino Mebė.

Man plyšte plyšo širdis. Jeigu jis prisieks, viskas bus baigta. Juk fėjūnai nieku gyvu nesulaužo priesaikos.

– Prisiek, – sušnabždėjo Mebė, – ir aš viską tau atleisiu. Tu sugrįši į Tir Na Nogą. Gyvensi rūmuose ir tapsi sosto įpėdiniu, nes Seidžas nebegyvas, o Rovanas man irgi miręs. – Karalienė pakštelėjo sūnui į skruostą ir atsitraukė. – Tu esi paskutinis Žiemos karalystės princas. Metas sugrįžti į namus.

– Aš...

Ašas pirmą kartą sudvejojo. Jis ilgesingai pažvelgė į mane, maldaudamas atleisti. Aš pajutau, kaip gerklę užspaudė ašaros, ir nusisukau iš paskutiniųjų mėgindama jas sulaikyti. Neturėjau jėgų klausytis žodžių, kurie visam laikui atims jį iš manęs.

– Aš negaliu prisiekti, – ištarė princas.

Mūšio lauką apgaubė spengianti tyla. Pakas apstulbęs apmirė. Aš prikandau lūpą ir atsisukau netikėdama savo ausimis. Ašas žvelgė į karalienę ramiai, o jos veidas tapo panašus į klaikią sustingusią kaukę.

– Atleiskite, jūsų didenybe, – toliau kalbėjo Ašas truputį virpančiu balsu. – Aš negaliu... Aš neatsižadėsiu jos, nes ką tik suradau.

Nebepajėgdama suvaldyti užplūdusių jausmų aš išsiveržiau iš Pako gniaužtų ir puoliau prie Ašo. Negalėjau leisti, kad jis vienas gintų mūsų meilę. Tačiau kelią pastojo Oberonas. Karalius pakėlė ranką ir stūksojo nepajudinamas tarsi kalnas.

– Nesikišk, dukra, – tyliai perspėjo jis. – Tai tik Žiemos princo ir jo karalienės reikalas. Jie patys turi nuspręsti.

Sutrikusi rijau akimis Ašą su motina. Po jos kojomis žemę sukaustė ledas. Mebė sustingo lyg tobula skulptūra, krutėjo vien tik lūpos. Ji neatitraukdama akių žiūrėjo į sūnų.

– Juk žinai, kas tavęs laukia, jeigu atsisakysi prisiekti.

Gal princas ir jautė baimę, bet niekuo neišsidavė.

– Žinau, – teištarė pavargusiu balsu.

– Jų pasaulis praris tave. Tu palengva ištirpsi jame. Neišgyvensi atskirtas nuo Niekadaniekada. Nesvarbu, kiek praeis metų, – vieni ar tūkstantis, bet tu vis tiek iš lėto sunyksi.

Karalienė prisiartino prie princo ir mostelėjo skeptru mano pusėn.

– Mergiūkštė su saule negyvens, Ašai. Ji viso labo mirtingoji. Susens, nuvys, numirs, o jos siela atsidurs ten, kur tau kelio nėra. Tu liksi vienas ir tol klajosi po mirtingųjų pasaulį, kol pats tapsi tik prisiminimu. O toliau, – iškošė Mebė ir atgniaužusi kumštį parodė tuščią delną, – nieko! Per amžius.

Ašas neatsakė, o man tarsi valktis nuo akių nukrito. Pajutau kartėlį ir gėdą. Kaipgi anksčiau apie tai nepagalvojau? Grimalkinas buvo sakęs, kad atsidūrę toli nuo Niekadaniekada fėjūnai pasmerkia save pražūčiai. Jie palengva nyksta, kol dingsta be pėdsakų. Ir Tiaotinė man apie tai kalbėjo Žiemos rūmuose, tik aš nesiklausiau. Nors visą laiką apie tai žinojau, nenorėjau tikėti. O gal paprasčiausiai vengiau šios minties?

– Suteikiu tau paskutinę galimybę, prince, – vėl atsitraukusi nuo sūnaus lediniu balsu ištarė Mebė, tarsi kalbėtų su nepažįstamuoju. – Duok iškilmingą priesaiką arba keliauk į mirtingųjų pasaulį, kur tavęs laukia pražūtis. Pasirink.

Ašas pažvelgė į mane skausmo ir apgailestavimo kupinu žvilgsniu. Nuo jo akyse šviečiančios aistros man užkando žadą.

– Aš jau pasirinkau.

– Tegul bus taip, kaip nori tu, – sušnabždėjo Mebė. Jeigu anksčiau jos balsas atrodė šaltas, tai dabar tiesiog stingte stingdė.

Karalienė mostelėjo skeptru ir sugriaudėjus perkūnijai ore atsirado plyšys. Jis vis platėjo kaip rašalo dėmė ant popieriaus, kol virto netaisyklinga arka. Už jos bolavo gatvės žibintai, šniokšdamas pylė lietus ir merkė šaligatvį. Iki mūsų atsklido šlapio asfalto kvapas.

– Nuo šiol, – sugriaudėjo Mebė ir jos balsas apskriejo mūšio lauką, – princas Ašas laikomas išdaviku ir atstumtuoju! Jam bus uždaryti visi takai ir prieigos į Niekadaniekada. Mirtis jam, jei kada nors išdrįs peržengti jos sienas! – Ji nuvėrė princą paniekinamu piktu žvilgsniu. – Tu man daugiau ne sūnus! Nešdinkis!