Джули Кагава: Gelezies princese.

– Jau sakiau, kad...

– Jeigu ne tu pagrobei Metų laikų skeptrą, kas tai padarė?

– Geležies fėjūnai! – nekantriai sušukau.

Man nederėjo karščiuotis, bet staiga pajutau klaikią nuoskaudą, be to, buvau sutrikusi ir vos laikiausi ant kojų iš nuovargio. O dar prisiminiau Geležinį arklį, kurį palikau sudarkytą ant cementinių grindų, ir vienaragį, kurį sudraskė mano akyse. Mes tiek padarėme, tiek išgyvenome, o ši nelemta kvaiša dar drįsta kaltinti mane melu! Na jau ne! Užtenka!

– Aš nemeluoju, velniai griebtų! Todėl užsičiaupkite ir išklausykite, ką pasakysiu! Geležies fėjūnai nužudė Seidžą ir pagrobė skeptrą. Visa tai aš mačiau savo akimis! O dabar jų kariauna slepiasi netoliese ir laukia palankios progos užpulti jus iš pasalų. Šiam tikslui jie ir buvo pagrobę skeptrą. Kai tik išžudysite vieni kitus, jie pakils į ataką ir iš jūsų karalysčių liks tik šlapia vieta

Mebės akys sustiklėjo. Ji pakėlė ranką ir aš supratau, kad man galas. Apšaukti fėjūnų karalienę ir likti nenubaustai... Vis dėlto Mebė nespėjo paversti manęs vaisiniais ledais su pagaliuku, nes prie mūsų prišoko karalius Oberonas.

– Palaukite, valdove Mebe, – tyliai paprašė jis.

Žiemos karalienė įsmeigė į jį tūžmingą žvilgsnį, bet Miško karalius nė trupučio neišsigando.

– Nesikarščiuokite. Juk ši mergaitė, šiaip ar taip, mano dukra, – toliau kalbėjo jis ir pasisukęs į mane pridūrė: – Megana Čeis, atiduok skeptrą karalienei Mebei ir baikime šį reikalą.

„Su didžiausiu malonumu!“ – surikau mintyse. Priėjau prie Žiemos karalienės ir abiem rankomis ištiesiau jai skeptrą. Degiau iš nekantrumo kuo greičiau juo atsikratyti. Kad ir kokios jėgos slypi šiame daikčiuke, jis nė iš tolo nevertas, jog dėl jo būtų pralieta tiek kraujo. Akimirką Žiemos karalienė žvelgė į mane šaltu neįskaitomu žvilgsniu. Aš stypsojau nei gyva, nei mirusi. Pagaliau ji oriai paėmė skeptrą ir per mūšio lauką nuvilnijo neapsakomo palengvėjimo atodūsis. Viskas baigta. Skeptras sugrįžo teisėtiems savininkams. Karas baigėsi.

– O dabar, Megana Čeis, – paragino Oberonas, kai triukšmas kiek aprimo, – papasakok mums viską iš eilės.

Aš taip ir padariau kaip išmanydama. Išklojau, kaip Tercijus nužudė Seidžą ir pagrobė skeptrą. Neužmiršau paminėti spygliuotųjų riterių, kurie norėjo tapti geležies fėjūnais. Vaizdingai papasakojau, kaip Grimalkinas vedė mus per Gervuogių sąžalynus, kaip atsidūrėme Linansidhės rūmuose ir ji sutiko mums padėti. Galiausiai atėjo eilė Virusei, kuri norėjo nukariauti visą Niekadaniekada, išklojau, kaip mes ją suradome ir atkovojome skeptrą.

Tiesa, nė žodeliu neužsiminiau apie Geležinį arklį. Juk jo indėlio ir kilnios aukos vis tiek niekas nebūtų įvertinęs. Visų akyse jis tebuvo priešas, o aš nenorėjau, kad mane laikytų geležies fėjūnų sąjungininke. Kai baigiau pasakoti, aplinkui stojo mirtina tyla. Buvo girdėti tik vėjo kauksmas virš slėnio.

– Būti negali, – šaltai iškošė Mebė, tačiau buvo akivaizdu, kad beprotiškas karalienės įtūžis atlėgo.

Sugrąžinusi skeptrą aš bent trumpam ją nuraminau.

– Kaip geležies fėjūnams pavyko nepastebėtiems įsigauti į mano rūmus, o paskui pasprukti? Kodėl niekas jų nematė? – pradėjo svarstyti ji.

– Paklauskite Rovano, – pasiūliau ir minia suvilnijo. – Juk jis susimokęs su jais.

Mebė sustingo. Žemė po jos kojomis pasidengė leduku ir man net nugara pagaugais nuėjo.

– Ką tu pasakei, puskrauje?

Aš pakėliau akis į Oberoną ir pamačiau, jog jis taip pat manimi netiki. Buvo akivaizdu, kad valdovo kantrybė senka ir netrukus neteksiu jo paramos. Jeigu jau apkaltinau Žiemos princą išdavyste, reikėjo nedelsiant pateikti svarių įrodymų. Kitaip net tėvas manęs nebeapgins.

– Rovanas susimokęs su geležies fėjūnais, – pakartojau žiūrėdama, kaip ledas žaižaruodamas artėja prie mano kojų. – Jo vadovaujami spygliuotieji riteriai irgi. Jie... jie nori tapti atsparūs geležiai. Jie mano, kad...

– Pakaks! – sustugo Mebė ir visi, išskyrus Oberoną, krūptelėjo. – Kur įrodymai, puskrauje?! Nesitikėk, kad aš kaip niekur nieko patikėsiu šlykščiais kaltinimais. Tu viso labo mirtingoji, o jūsų padermė meluoja išsijuosusi! Sakai, mano sūnus išdavė savo dvariškius ir tėvynainius, stojo tų šunsnukių geležies fėjūnų, kurių, beje, niekas iki šiol taip ir nematė, pusėn?! Puiku! Įrodyk, kad taip ir buvo! – Ji bedė į mane pirštu. Akys pergalingai suspindo. – Jeigu nepavyks, vadinasi, tu apšmeižei karališkąją šeimą ir už tai būsi deramai nubausta!

– Aš ne...

Staiga pasigirdo vis stiprėjantis šurmulys. Minia prasiskyrė duodama kelią trims fėjūnams. Aš pamačiau Ašą ir Paką. Juodu buvo niūrūs, purvini ir kruvini. Prisiartinę prie karalienės jie parklupdė jai prie kojų spygliuotąjį riterį. Pakas atsikrenkštė, atlošė pečius ir nusibraukęs nuo lūpų kraują pareiškė:

– Štai jums įrodymas.

Oberonas kilstelėjo antakį.

– Šaunusis Robinai, – grėsmingai prabilo jis ir man per nugarą perbėgo šiurpas, o Pakas prisimerkė. – Malonėk pasakyti, ką visa tai reiškia!

Mebė nusišypsojo.

– Ašai, – apsimestinai meiliai kreipėsi ji į sūnų, – kaip netikėta matyti tave Vasaros puskraujės ir peštuko Robino draugijoje! Kiek suprantu, čia dar ne visos tavo nuodėmės, branguti?

– Jūsų didenybe, – prabilo sunkiai alsuodamas Ašas, atsistojęs priešais karalienę ir verdamas ją griežtu ir ryžtingu žvilgsniu, – princesė sako tiesą. Rovanas išdavė mus. Jis pasiuntė savo riterius tarnauti geležies fėjūnams ir įsileido į rūmus priešus. Be to, pražudė brolį. Jeigu ne Šaunusis Robinas ir Vasaros princesė, būtume amžiams praradę skeptrą ir atsidūrę Geležies karaliaus nelaisvėje.

Mebė primerkė akis. Princas žingtelėjo atgal ir pasisuko į dejuojantį belaisvį.

– Jeigu jums, mano valdove, kyla abejonių, išklausykite šį riterį. Manau, jis išklos viską kaip per išpažintį.

– Kuriems galams, – netikėtai įsiterpė Pakas ir prisiartinęs prie belaisvio pridūrė: – Yra dar paprastesnis būdas.

Jis primynė keliu fėjūnui krūtinę, šis pakėlė rankas gindamasis ir Pakas nutraukė jam nuo rankos pirštinę.

Aplink kaipmat pasklido nuodingas geležies tvaikas ir paklaikusius smalsuolius lyg vėjas nupūtė. Kario ranka buvo pajuodusi ir išdžiūvusi, oda nubyrėjo nuo kaulų tarsi pelenai. Ant ilgo bevardžio piršto ryškiai švytėjo žiedas.

– Štai! – šūktelėjo Pakas, paleido ranką ir pasitraukė. – Tikiuosi, tai pakankamas įrodymas? Kiekvienas iš šių niekšų mūvi tokį žiedą ir mada čia niekuo dėta. Jeigu norite įsitikinti, apžiūrėkite nukautųjų kūnus kalvos viršūnėje. O šitą mes palikome gyvą, kad papasakotų karalienei apie savo ambicingus planus.

Mebė nukreipė į riterį stingdantį žvilgsnį. Šis susigūžė ir sumurmėjo:

– Jūsų didenybe, aš paaiškinsiu. Tai Rovanas dėl visko kaltas! Mes tik paklusome jo įsakymams. Princas įtikino mus, kad tai vienintelis būdas išsigelbėti. Būkite gera, pasigailėkite, aš nenorėjau... Maldauju, ne!..

Tačiau Mebė jau iškėlė ranką. Sušvito žydra šviesa ir riterį kaipmat sukaustė ledinis šarvas. Nelaimėlis dar bandė įkvėpti, bet perregimas luobas padengė veidą ir uždusino riksmą. Aš sudrebėjau ir nusisukau.

– Jis man viską papasakos vėliau, – pareiškė Mebė ir grėsliai nusišypsojo. Atrodė, jog ji kalbasi ne su mumis, o pati su savimi. – O taip! Jis dar maldaute maldaus, kad jį išklausyčiau!