Джеймс Роллинс - Judo padermė

— Aš žinau, kad laidotuvės įvyks tik po kelių dienu, bet... na, turiu porą pyragų. Ar galėtum juos perduoti Ketei?

— Pyragų? — neslėpdamas dvejonių pasitikslino Grėjus.

— Nesijaudink. Abu pirkau kepykloje. Tiesa, Penelopei radau kelis žaislus. Ir žavingą kombinezoną su drambliukais...

Jis tik linkčiojo suprasdamas, kad motina netrukus nutils.

— Kaip laikosi Kėtė? — galiausiai paklausė ji.

Grėjus palingavo galva.

— Būna ir gerų dienų, ir blogų.

Bet pastarųjų gerokai daugiau.

Motina atsiduso.

— Nuvežk tuos pyragus. Paskutinį kartą, kai mačiau Ketę, ji atrodė liesutė kaip smilga.

Skanėstų paketus įkišęs į popierinį maišelį, Grėjus nužygiavo per kambarius link priekinės verandos. Išniro laukan ir priėjo prie krūvos dėžių, kuriose buvo sudėta visa Monko manta iš jo spintelės ir keletas daiktų, užsilikusių Grėjaus bute.

Be to, vieną dėžutę reikėjo nugabenti į laidotuvių biurą. Raideris Blantas, milijardierius, grąžino dirbtinę plaštaką — šią iškrapštė iš hidroplano, perpjovęs sparno skersinį. Kėtė nė nenorėjo žiūrėti į protezą, ir dėl to Grėjus našlės nekaltino. Tačiau rankos dalį ji paprašė įdėti į tuščią karstą, kuris atguls Arlingtono nacionalinėse kapinėse. Kiekvienas turėjo atsinešti ir kape palikti atminimo dovanas.

Grėjus susirado mėgstamo Monko filmo kopiją. Plikagalvis jį paliko bičiulio apartamentuose, po vakarėlio, per kurį jiedu šlamštė picas bei spragėsius. „Muzikos garsus“. Dainų žodžius Monkas mokėjo mintinai ir jas traukė kartu su filmo aktoriais, ant kelio sūpuodamas Penelopę. Širdingesnio žmogaus Grėjus nepažinojo.

Jis galėjo tapti nuostabiu tėvu.

Komandoras prisiartino prie verandos sūpuoklių. Kišenėje sugraibė į tris dalis perlenktą, truputį suglamžytą atsistatydinimo pareiškimą. Nykščiu ir smiliumi išlygino popieriaus raukšles. Dabar mielai būtų pasitaręs su Monku...

Grėjui atsisėdant, jo ausis pasiekė nuo dėžių sklindąs krebždesys.

Aplinkui gyvenančios voveraitės neturėjo baimės jausmo.

O, velnias, pyragai...

Jis pašoko ir nubėgo prie dėžių stirtos. Bet garsus skleidė ne skanėstų paketas. Grėjus susiraukė. Panaršęs susirado tą, kuriame buvo girdėti skrebenimas.

Kas čia, velniai griebtų?

Grėjus nuėmė dangtį.

Peinteris ne vien dovanojo naują koją jo tėvui ir sutaisė metalo laužu virtusį „Tanderberdą“. Direktorius nenorėjo, kad Monko ranką laidotų apanglėjusią. Todėl liepė skrupulingai ją atnaujinti. Dabar protezas gulėjo įvyniotas į polistireną... kurį krapštė vienas iš pirštų.

Jis pakėlė plaštaką. Smilius sukrutėjo ore. Grėjų nukratė šiurpulys. Kas, jeigu tai pamatytų Kėtė?

Matyt, elektros laidų sistemoje įvyko trumpas sujungimas.

Komandoras nuleido ranką ant krėslo. Tebejudantis pirštas įniko barbenti į medinę sėdynę. Grėjus pasibjaurėjęs nusigręžė. Stvėrė savo mobilųjį, ketindamas į šuns dienas išdėti susimovusius „Sigmos“ technikus.

Net spaudžiant greitojo rinkimo mygtuką, jo dėmesį liguistai tebetraukė bilsnojimas. Klausydamasis garsų Grėjus suprato, kad jie skamba keistai ritmiškai.

Morzės abėcėlė.

Gerai pažįstamas nelaimės signalas.

S. O. S.

Grėjus apsisuko, išsprogino akis į protezą.

Negali būti.

— Monkai?..

14 valandų 45 minutės

Kardamono kalnai, Kambodža

Siuzana Tunis kopė stačiu, džiunglėmis apžėlusių kalnų tarpekliu, ėjo raibuliuojančių krioklio kaskadų pusėn. Ore kybojo reta migla, kuri žėravo dėmelėmis išmargintoje saulės šviesoje. Viena ranka užsikabinęs už vijoklio, atvykėlę piktai aprėkė kampučinis gibonas juodu, pilku kailiu įrėmintu veidu.

Ji žingsniavo pirmyn, ryžtingai brovėsi pro atogrąžų girią. Kardamono kalnai skyrė Kambodžą ir Tailandą; čionykštis regionas įkūnijo nesvetingą tankių miškų bei neprieinamų kalvų kraštą. Ketvirtąją kelionės dieną, gulėdama hamake po tinkleliu, apsaugančiu nuo uodų, moteris pastebėjo Indokinijos tigrą, nykstančios rūšies atstovą, kurio kresną kūną vagojo galybė dryželių. Kimiai suurzgęs, jis pradingo tarp medžių.

Neskaitant šitos akistatos, Siuzanai neteko susidurti su gyviais, stambesniais už stūgaujantį giboną.

Bent jau nematė nė vieno žmogaus.

Dėl savo nuošalumo ir raižytų vietovių, kalnai kitados buvo tapę raudonųjų khmerų prieglobsčiu. Sunkiai įveikiamos zonos jiems atstojo puikią slėptuvę. Ir čia nestigo priešpėstinių minų.

Bet Siuzana įtarė, kad nuo tų kraštų, iki kurių drįsdavo nusigauti partizanai, ji gerokai nutolo. Užlipusi ant kalvagūbrio, moteris nupėdino palei upokšnį, per miškais apaugusią plynaukštę. Priešakyje nuo rąstgalių šakelių į vandenį niurktelėjo keli pavidalai.

Batagur baska.

Keturpirščiai terapinai. Priklausantys vienai iš labiausiai nykstančių rūšių planetoje.

Dar žinomi karališkųjų vėžlių vardu, garbinami kaip dievų sargybiniai.

Štai kur jie įsikūrė namus.

Už purvinų gūžtų ir žiemojimui skirtų urvų, prie upės Siuzana išvydo rinkinį indų: molines, cilindro formos, trijų pėdų aukščio puodynes, aplipusias kerpėmis ir išraižytas įmantriais ornamentais. Senovinės kapavietės, kuriose slypėjo karalių bei karalienių kaulai. Panašios, itin šventos teritorijos buvo išsibarsčiusios po visus kalnus.

Bet niekas nesilankydavo šioje konkrečioje vietoje. Seniausioje iš visų.

Atsitraukusi nuo paupio, Siuzana numynė per kapines. Miškui įsirėmus į rievėtą uolos šoną, laidotuvių indai galų gale praretėjo.

Moteris žinojo, kur privalanti keliauti, nuo to momento, kai ją atgaivino daktarė Kamings. Įgijo ne vien pasaulį išgelbėsiančių vaistų... bet niekam neprasitarė.

Atskleisti šią paslaptį dar ne laikas.

Siuzana pasiekė uolą, prisiartino prie žaibo formos ertmės, kurios plotis ties pagrindu siekė dvi pėdas. Nusimetusi kuprinę, pasisukusi šonu, mažučiais žingsneliais ėmė skverbtis į angos gilumą. Už nugaros nenumaldomai blėso saulės šviesa.

Ji ištiesė ranką pirmyn. Sukaupė valios jėgas, privertė pirštų galiukus užsiplieksti ir leido švytėjimui išplisti iki peties. Tuomet pakėlė galūnę tarytum žibintą.

Štai dar vienas dalykas, išsaugotas paslaptyje.

Bet ne pats įspūdingiausias.

Pasišviesdama sau kelią, ji brovėsi į priekį.

Siuzana nenutuokė, kokį atstumą įveikė, prarado laiko pojūtį. Bet neabejojo, jog lauke jau tvyrojo naktis.

Akiratyje ūmai nušvito žvilgesys, plevenantis jos pusėn.

Sveikinantis atvykėlę.

Niekuo nesiskiriantis nuo to, kurį spinduliavo pati Siuzana.

Ji stūmėsi pirmyn tuo pačiu tempu, jautė, kad skubėti nėra reikalo.

Galų gale moteris atsidūrė erdvioje, skliautuotoje oloje, kur ir paaiškėjo, kas skleidžia šviesą. Ant įdubusių grindų, nelyginant žvaigždžių spiečiai, tviskėjo šimtai į tolybes išplitusių liepsnelių. Eidama pro jas, Siuzana matė, kad kiekvieną įkūnija figūra, išsiskėtojusi ant žemės, trykštanti vidine ugnimi, dėl kurios kūnas tapo permatomas it krištolas. Ji įsistebeilijo į vieną pavidalą, bet šiame teįžvelgė nervų sistemą: galvos bei stuburo smegenis ir periferinių nervų raizginį. Į šonus atmestos, blizgančių pluoštinių gyslelių kupinos rankos priminė išskleistus sparnus, kuriuose plunksnas atstojo plonyčių nervų gniutulėliai.

Angelai, tūnantys tamsoje.

Snaudžiantys. Lūkuriuojantys.

Siuzana judėjo į priekį, kol nusigavo iki figūros, kurios iki galo švytėjimas dar nepasiglemžė — kurioje tebuvo matyti plakanti širdis, gyslomis tekantis kraujas ir skeletas blausiais, bet įžiūrimais kontūrais.