Джеймс Роллинс - Judo padermė

Vargais negalais pakilo... bet ne savo jėgomis.

— Aš tave laikau, — iškvėpė ji į ausį.

Seihana.

Ranka apsivijusi Grėjaus juosmenį, moteris praktiškai jį nuvilko. Mėgindamas tvirtai atsistoti, komandoras kojų pirštais braukė per akmenis.

Jis sugargė Seihanai, užsikosėjo.

„Gildijos“ agentė suprato.

— Ją laiko Kovalskis.

— Aš čia, šefe, — iš užnugario paskelbė žaliūkas. — Tai bent palakstėte. Iki vartų pritrūko vos trijų žingsnių. Įvarčio pats neįmušėte... na, bet tam ir reikalinga komanda.

Jiems bėgant aplink ežerą, tolyn nuo centrinės šventyklos, Grėjus pagaliau atgavo regėjimą ir po kojomis pajuto tvirtą pagrindą.

Seihana vis dar jį prilaikė.

— Ačiū, — kimiai sušnibždėjo komandoras.

— Nešdinamės iš čia, — atsiliepė moteris labiau suirzusi negu apimta palengvėjimo.

— Amen, sesule, — pridūrė Kovalskis.

Grėjus pažvairavo į telkinį. Pro skylę stoge kažkas nukrito, pakibęs po lynu, tarsi ant kabliuko užmautas masalas. Objektas truputį svyravo į šonus.

Sunkus, masyvus krepšys.

— Bomba, — sukrenkštė Grėjus.

— Kas? — perklausė Kovalkis, netikėdamas savo ausimis.

— Bomba, — garsiau pakartojo komandoras.

Naseras nesiruošė jų lengvai paleisti.

— Kad aš prasmegčiau skradžiai... — užsimetęs Siuzaną ant peties, žaliūkas prisiartino prie porelės bendražygių. Aiškiai ketino juos aplenkti. — Ir kodėl žmonės nuolat bando mane susprogdinti?

12 valandų 10 minučių

Iš olos atsklido ir laiptais ataidėjo riksmai.

Lizai knietėjo nusileisti žemyn. Ji nenorėjo palikti draugų, tačiau pagalbos reikėjo ir Vigorui.

— Nesustokite! — paragino monsinjoras, kurio veidu žliaugė prakaitas. Dirstelėjęs į laiptatakį, vėl atsigręžė į Lizą. — Sprendžiant iš šūksnių, mums vertėtų paskubėti.

Jie delnais bandė atsukti storą bronzinį varžtą. Kartu su lėkštelės apimties galvute sukosi ir į ją įspaustas kryžius. Šiuo momentu tepaluotas, rievėtas strypas kyšojo per dvi pėdas nuo arkinės durų sąramos.

Kiek dar jo liko?

Vigoras su Liza įniko darbuotis sparčiau.

Pūkšdamas monsinjoras pacitavo apatinį užrašą ant durų:

— „Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo.“ Aš mėginau pastumti duris, bet iš to nebuvo jokios naudos. Paskui atsiminiau paskutinę teksto eilutę: „Teišdrįsta jas atverti tik tas, kurio dvasiai stiprybės įkvėps Aukščiausiasis.“ Akivaizdi užuomina į kryžių. Man derėjo juo užsiimti iš pat pradžių.

Ant apatinių laiptelių subildėjo artėjantys žingsniai.

Kovalskis užriaumojo:

— Bomba... durys... greičiau!

— Ponas Kovalskis, kaip visada, mažakalbis.

Paskutinį kartą trūktelėjus, bronzinis varžtas išslydo iš kiaurymės. Sunki seniena atsipalaidavo taip netikėtai, kad nė vienas iš poros nespėjo jos sugauti, ir sraigtas žvangėdamas nulėkė laiptais.

Iš apačios atidundėjo Siuzana nešinas Kovalskis. Moteris kybojo ant jo peties suglebusi. Pamačius, jog durys iki šiol uždarytos, žaliūko fizionomija ištįso.

— Ką jūs čia veikėte?

— Laukėme, kol ateisite, — atsakė Vigoras ir pastūmė akmens plokštę.

Nebepritvirtintos durys nuvirto išorėn ir teškės į uolėtą pagrindą. Pro ertmę plūstelėjo saulės šviesa, atsispindėdama nuo visų akmeninių paviršių. Liza apspigintomis akimis išlingavo pro tarpdurį kartu su Vigoru. Pasitraukė į šoną ir leido praeiti Kovalskiui, užsivertusiam Siuzaną.

Nerdamas pro angą, jūrų pėstininkas subambėjo:

— Rodos, Seihana sakė, jog mėgino pastumti duris. Velniop tas kaulėtas mergiotės rankas...

Liza atsitiesė ir sumirksėjo. Grįžus regėjimui, pamatė, kad jie atsidūrė giliame, dešimties pėdų skersmens šulinyje. Statmenos sienos stiebėsi per du aukštus. Užsiropšti viršun neįmanoma.

Kovalskis nuleido Siuzaną kitapus durų.

— Ei, daktarėle, man rodos, ji nekvėpuoja.

Liza, kuriai priminė pareigą, nuskubėjo prie žaliūko. Per vieną dieną mirčių jai užteks. Atsiklaupusi šalia Siuzanos, pabandė užčiuopti jos pulsą. Nesėkmingai. Tačiau Liza nepasidavė.

— Padėkit man! — sušuko.

Pro tarpdurį įvirto Seihana ir Grėjus. Pastarasis, matydamas, ką daro Liza, tarė:

— Neverta... ji mirusi.

— Ne. Mes dar pakovosime.

— Aš tau pagelbėsiu, — suniurnėjo Seihana.

Jai atšlubčiojus, Liza pastebėjo, kad per moters palaidinukę ir kelnes sunkiasi šviežias kraujas.

Suvokusi, kur nukrypo daktarės žvilgsnis, Seihana atsainiai pamojo ranka.

— Išgyvensiu.

Grėjus juos perspėjo netriukšmauti, būgštaudamas, jog netoliese gali slankioti Nasero vyrai. Be to, visus pavarė nuo durų. Jo veidą bei rankas bjaurojo pūslės ir atviros žaizdos. Akių baltymai buvo nusidažę kruvinu raudoniu.

Liza įniko spūsčioti moters krūtinę, o Seihana išbandė dirbtinį kvėpavimą. Greta stovintis monsinjoras peržegnojo Siuzaną.

— Tikiuosi, neketinate suteikti paskutinio patepimo? — sušnabždėjo Liza, nepaliaujamai masažuodama Siuzanos širdį.

Vigoras papurtė galvą.

— Tik meldžiuosi už...

Trankiai it griaustinis driokstelėjo bomba, ir po kojomis sudrebėjo žemė. Iš apačios atplūdo dvokas — nuodingi, kaustiniais garais ir ugnies kaitra persisunkę dūmai.

Liza kūnu pridengė Siuzaną.

Laimei, didžioji toksinio spjūvio dalis išrūko pro šachtą.

— Ne taip jau baisu, — pastebėjo Kovalskis.

Grėjus tebespoksojo viršun.

— Laikykitės.

Liza, energingai mygčiojanti Siuzanos krūtinę, irgi pažiūrėjo aukštyn.

Kairėje pusėje buvo matyti centrinis Bajono bokštas. Į bėglius žvelgė akmeniniai veidai. Visi drebėjo.

— Jis tuoj nuvirs! — suriko Grėjus.

12 valandų 16 minučių

Naseras kartu su šešiais vyrais skuodė antrosios terasos kiemeliu. Sulig kiekvienu žingsniu kūną nudiegdavo siaubingas skausmas. Oda degė, tarytum toji pragaro kekšė vis dar būtų jį apglėbusi. Bet dabar didesnį nerimą kėlė kas kita.

Prieš nerdamas už galerijos sienos, egiptietis atsigręžė.

Bajono bokštas suvirpėjo ir ėmė keistai lėtai smukti. Sukežo per ketvirtį savo aukščio, užliedamas aplinką akmenų skeveldromis. Bildėjimui užgulus ausis, iš akių pranyko šimtas bodhisatvų. Nuo griuvėsių aukštyn šovė akmens dulkių debesys. Šlaitu ridenosi ir trinksėjo uolienų nuoskalos.

Sprogdinimo specialistas jį atkalbinėjo nuo tokio galingo užtaiso, perspėjo, jog taip gali nutikti. Bet Naseras nenorėjo rizikuoti ir leisti komandorui Pirsui pabėgti kartu su trofėjumi.

Nusisukdamas egiptietis atkreipė dėmesį į dar vieną, iš šono plūstantį dulkių kamuolį. Jis veržėsi aukštyn nelyginant pilkas dūmų signalas.

Naseras prisimerkė.

Nejau ten atsivėręs kitas išėjimas iš olos?

12 valandų 17 minučių

Grėjus springo dulkėmis, ankštoje šulinio erdvėje saviškių beveik neįžiūrėjo. Bokštas nugriuvo, pritrėškė atramines kolonas ir suslėgė olą, iš kurios paplūdę rūgšties sklidini dūmai spiralėmis išsiveržė iš šachtos gelmių.

Jis pasitrynė akis, apsisukęs įsmeigė žvilgsnį pro tarpdurį. Įsmukus luboms, statų laiptatakį užkimšo akmeniniai rieduliai.

Atsirėmęs į mūrą, Grėjus pažvelgė aukštyn. Šiaurinė šulinio siena grėsmingai pasviro vidun. Visa laimė, kad nesubyrėjo ir jų nesutraiškė. Keletas luitų atsikišo it priekiniai dantys.

Aplinkui pasigirdo kosuliai.

Prasisklaidžius dulkėms, komandoras pamatė vieną iš kriokiančiųjų.