Джеймс Роллинс - Judo padermė

Komandoras vos jo nenušovė, bet paskutiniu momentu atpažino kombinezoną.

Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgos.

— Ei, bičiuliai, ar jūs sveiki gyvi? — atsisegęs parašiuto diržus, australiška tartimi riktelėjo žmogus.

Liza prasispraudė palei Vigorą ir sušuko neslėpdama nuostabos:

— Raideri?

Milijardierius išsišiepė.

— Jūsų draugas... Peinteris... šaunus berniokas. Leido man prisijungti prie kariškių. Aišku, šitam pasiskraidymui toli iki repečkojimo įelektrintais laidais kartu su kanibalais... antra vertus, kas išvis galėtų tam prilygti?

Tolėliau nuskambėjo šūksnis.

Raideris mostu pakvietė šaukusįjį, vėl nudūrė akis apačion.

— Laikykitės! Tuojau nuleisime kopėčias. — Jis pranyko iš akiračio.

Grėjus tebesergėjo saviškius, nenuleisdamas pistoleto.

Niekuo kitu užsiimti negalėjo.

Nebent štai kuo:

Komandoras priglaudė telefoną prie ausies.

— Direktoriau?

— Taip?

— Dėkui, sere, kad manęs nepaklausėte.

— Tam aš ir esu.

19 IŠDAVIKAS

Liepos 14-oji, 10 valandų 34 minutės

Bankokas, Tailandas

Po savaitės Liza stovėjo prie lango, savo palatoje, privačioje, netoli Bankoko įrengtoje ligoninėje. Nedidelę dviejų aukštų įstaigą kartu su vešliais melionmedžių sodais, žydinčiais lotosais, purslus taškančiais fontanėliais ir keliomis Budos statulomis, apgaubtomis kroko spalvos abitais, pakvėpintomis dūmų gijomis, kurios vingiavo nuo rytinių maldos lazdelių, supo aukštos sienos.

Šįryt ji irgi pasimeldė.

Viena.

Dėl Monko.

Pirmą kartą per savaitę langinės buvo atšautos. Karantinas baigėsi. Moteris giliai įkvėpė, į šnerves įtraukdama jazminų ir apelsinmedžių žiedų aromatus. Iš už sienos atsklido kaimeliams būdingas šurmulys: buivolų maurojimas, dviejų pagyvenusių, palei vartus einančių moterų tarškėjimas, sunkūs dramblio, velkančio rąstą, žingsniai ir, kas smagiausia, vibruojantis lyg saulės šviesa, iš ligoninės kiemo nematomų vaikų juokas.

Gyvybė.

Kiek trūko, kad visa tai būtų prarasta?

— Ar žinojai, — už nugaros pasigirdo balsas, — kad, stovint priešais langą, ligoninės mantija persišviečia saulės šviesoje. Ir nedaug ką palieka vaizduotei. Nors aš, žinoma, nesiskundžiu.

Liza atsisuko trykšdama džiaugsmu.

Į durų staktą rėmėsi Peinteris, kuris rankose laikė į popierių įvyniotas geltonas rožes, mėgstamiausias jos gėles. Nors su kostiumu, kaklaraiščio jis neryšėjo. Buvo švariai apsiskutęs ir nusiprausęs. Po to, kai išlindo iš požeminės „Sigmos“ irštvos, savaitę praleido tropikuose, todėl truputį įdegė, ir parudavusi oda išryškino mėlynas jo akis bei tamsius plaukus.

— Maniau, kad ateisi tik vakare, — atsiliepė ji pasitraukdama nuo lango.

Peinteris įžengė į palatą. Priešingai nuo sterilumo, viešpataujančio daugumoje ligoninių, privačioje įstaigoje nestigo kambarių, apstatytų prašmatniais tiko baldais. Jaukumo atmosferą papildė gėlių vazos ir netgi pora burbulo formos akvariumų, kur oranžinio atspalvio purpuru žvilgėjo miniatiūrinės žuvelės.

— Susitikimą su Kambodžos ministru pirmininku atidėjo kitai savaitei.

Jo veikiausiai nė neprisireiks. Per artimiausias kelias dienas galutinai baigsis ir karantinas.

Liza linktelėjo. Lėktuvai, paprastai, purškiantys chemikalus, aplinkinėse teritorijose paskleidė silpną dezinfekcinių medžiagų tirpalą. Angkor Thomo griuvėsius permerkė kiaurai. Karantinuotose pabėgėlių stovyklose vienas kitas susirgo, bet į gydymą ligoniai reagavo, kaip priderėjo.

Vaistai veikė.

Siuzaną, paguldytą kitame ligoninės priestate, itin griežtai saugojo, tačiau atsargumas pasirodė besantis nereikalingas. Įveikusi ugnį, ji išties grįžo su vaistais. Moters organizme virusas išgaravo be pėdsakų. Pranyko ir eis, ir trans.

Liko tikai vaistai. Ne antikūnai, enzimai ar baltieji kraujo kūneliai. O bakterijos. Tos pačios melsvabakterės, dėl kurių Siuzana švytėjo.

Antrasis tiesioginis toksinių medžiagų poveikis vėl transformavo bakterijas, pakeitė jų gyvenimo ciklą. Kaip ir sveikųjų jogurto Lactobacillus atveju, įskiepytos arba nurytos melsvabakterės pagamino gerybinius junginius, kurie sunaikino Judo padermės nuodus, suvirškino virusą ir visiškai jį ištrynė.

Po terapijos pacientui išryškėdavo lengvam gripui būdingi simptomai, bet išgydytas žmogus tapdavo atsparus pakartotinei infekcijai. Suleistos į sveikų subjektų organizmus bakterijos funkcionuodavo kaip vakcina ir suteikdavo imunitetą. Panašiai veikdavo Saiko skiepai nuo poliomielito. Bet geriausia, kad jas buvo nesudėtinga užauginti. Pavyzdžius gavo laboratorijos visame pasaulyje. Vaistų kiekiai nenumaldomai augo, sukauptos jų atsargos padėjo užgniaužti pandemiją ankstyvojoje stadijoje ir apsaugoti planetą nuo recidyvo.

Bet sveikatos organizacijos budrumo neprarado.

— O kaipgi Kalėdų sala, kur viskas prasidėjo? — paklausė Liza, atsisėsdama ant lovos kraštelio.

Peinteris žengė prie vazos ir apvytusias gėles pakeitė rožėmis.

— Padėtis nebloga. Beje, paskaičiau keletą dokumentų, kuriuos tavo draugas Džesis spėjo nudžiauti iš skęstančio kruizinio lainerio. Atrodo, prieš sprukdami iš salos, „Gildijos“ žmonės priešvėjinę pakrantę užtvindė chlorkalkėmis. Ne iš altruizmo, suprantama. Tiesiog stengėsi nuslopinti vandens žydėjimą, nenorėjo prie savo atradimo prileisti konkurentų.

— Tavo manymu, melsvabakterės nebeišplis?

Gūžtelėjęs pečiais, Peinteris prisiartino prie lovos ir atsisėdo. Suėmė jos ranką — jokio konkretaus tikslo nepuoselėjo, taip pasielgė instinktyviai. Štai už ką Liza jį mylėjo.

— Sunku pasakyti, — tarė. — Sala stipriai nukentėjo nuo taifūno. Aplinkinius vandenis stebi tarptautinė jūrų mokslininkų komanda, kuriai vadovauja daktaras Ričardas Grafas. Jis mums suteikė labai vertingos informacijos apie krabus... todėl pagalvojau, kad šito paskyrimo nusipelnė.

Liza suspaudė Peinterio delną. Jam paminėjus Grafą, į galvą grįžo mintys apie Monką. Moteris atsiduso, įbedė akis į auksines žuveles, nardančias akvariume.

Peinteris apkabino jos pečius, prisitraukė arčiau. Kita ranka vėl susirado Lizos pirštus. Puikiai suvokė, kas šiuo momentu ją graužė. Prabilo tylesniu balsu, atsisakęs žaismingų intonacijų.

— Tu girdėjai, kad mes apklausiame tuos, kurie išsigelbėjo iš „Jūrų valdovės“?

Užuot atsiliepusi, ji apsivijo Peinterio liemenį. Nujautė sulauksianti nemalonių naujienų.

Jungtinės JAV ir Australijos pajėgos iki šiol buvo izoliavusios salą. Australų komandosai evakavo žmones iš degančio ir skęstančio lainerio. Didžioji „Gildijos“ tyrimų dalis nūnai glūdi tūkstantį pėdų po vandeniu, nugrimzdusi į gelmes, plėšriųjų kalmarų namus. Dėl tų padarų nardymas tapo pernelyg pavojingu užsiėmimu. Kalmarus priskyrė naujai Taningia rūšiai ir, pagerbiant Siuzanos vyro atminimą, suteikė Taningia Tunis vardą.

Vakar Liza telefonu kalbėjo su Henriu bei Džesiu, įkurdintais Pusato pabėgėlių stovykloje. Jie išgyveno, per chaosą į pagalbą pasitelkę kanibalus sugebėjo apsaugoti didžiumą pacientų ir PSO personalo. Likimas nepagailėjo tik ligonių, kurie virto siautėjančiais bepročiais. Jų smegenys patyrė nepataisomą žalą. Dauguma iš apkrėstųjų žuvo, kai nuskendo laivas. „Gildijos“ komandos nariai iš „Jūrų valdovės“ gyvi neištrūko.

Neskaitant galbūt vienos išimties.

Džesis papasakojo apie evakuaciją. Jis aptiko užrakintą triumą, iš kurio sklido vaikų verksmas. Sanitaras įsilaužė pro duris ir spėjo laiku išsivesti vaikus. Tie išklojo istoriją apie keistą angelišką moterį, subūrusią visus mažylius ir juos uždariusią saugioje vietoje. Tuomet ji nuviliojo šalin paklaikusius pacientus.