Джеймс Роллинс - Judo padermė

Vaikai apibūdino savo gelbėtoją.

Nebylią it kapas, plevėsuojančiais juodais plaukais, apsigaubusią šilko darbužiais.

Surina.

Ji pranyko.

Peinteris pridūrė:

— Mes apklausėme visus, apgyvendintus stovykloje.

— Dėl Monko, — sušnibždėjo ji.

— Vienas iš PSO medikų slapstėsi laivo denyje. Jis turėjo žiūronus. Matė, kaip pabėgote „Jūrų strėle“. Kaip Monkas nukrito. Kaip jį užgriuvo ir į gelmes nugramzdino tinklas. — Peinteris trumpam nutilo, giliai įkvėpė, lyg būtų pailsęs. — Į paviršių jis neišniro.

Liza užsimerkė. Jautė, kad viduje kažkas išsprogo, venas užliejo deginančia rūgštimi, atėmė jėgas. Širdies kertelėje vis dar vylėsi... griebėsi už šiaudo... Būtent todėl lauke atsiklaupė prieš Budos statulą.

Meldėsi, jog Monkui būtų pavykę išsaugoti gyvybę.

— Jo nebėra, — pagaliau sau pripažino tiesą.

Ak, Monkai...

Ji įsikniaubė į Peinterio krūtinę. Ašaromis suvilgė vyriškus marškinius. Tvirtai įsikibo į mylimąjį, tarsi norėdama užsitikrinti jo realumu.

— Ar jau sakei Ketei? — sumurmėjo skruostu prigludusi prie Peinterio. Jis neatsiliepė, tik virptelėjo.

Taip, su Kete šnekėjo.

Liza nutraukė jo ranką nuo savo peties ir pabučiavo į delną.

Peinteris kimiai sukuždėjo:

— Daugiau niekada manęs nepalik.

Moteris atsiminė, kodėl pasisiūlė į šitą misiją. Jai magėjo įvertinti savo gyvenimą, išnirus iš Peinterio šešėlio. Profesiniu bei asmeniniu požiūriais pažvelgti į bendrą jųdviejų ateitį.

Atsakymą sužinojo.

Iš įvairių įvykių, pradedant kanibalų antpuoliais ir baigiant bepročių kankinimais.

Ji buvo tikra turinti užtektinai jėgų, kad išgyventų viena.

Bet...

Liza pasviro ir bučiuodama jį į lūpas sušnabždėjo:

— Štai kur mano vieta.

12 valandų 02 minutės

Grėjus traukė takeliu, vingiuojančiu per ligoninės sodą. Jis persirengė džinsais, palaidais marškinėliais su tropinių vaizdų raštais, apsiavė batus. Jautėsi puikiai nusimetęs paciento apdarą ir apsivilkęs įprastais drabužiais. Dar labiau džiaugėsi galėdamas atsidurti lauke, pasimėgauti saulės šviesa, nors plaučius iki šiol slėgė sunkumas, o jautrias akis spigino ryškūs spinduliai. Jis tebegijo, tačiau per savaitę, praleistą už uždarų durų, viduje kunkuliuojanti energija tik pakurstė susierzinimą.

Komandoras nudrožė sparčiau, platesniais žingsniais. Ratu apsuko sodą ir ligoninės pastatą. Nenorėjo sulaukti jokių netikėtumų. Savo planą rezgė pastarąsias tris dienas, tad dabar atėjo metas jį įgyvendinti.

Priešais pasirodė vartai.

Jiems leisdavo išeiti, bet ne toliau kaip į čionykštį kaimelį.

Apėjęs aukštą gyvatvorę, Grėjus nėrė į nedidelę lapinę, kur stūksojo nuošalus altorius su apkūniu, raudonu šilku nuklotu Buda. Ant žemės gulėjo pora smilkalų lazdelių, bet nūnai dūmijo ne jie.

Kovalskis stovėjo atsirėmęs į statulą, nuleidęs delną ant akmeninio viršugalvio. Jis išsitraukė cigarą iš burnos ir išpūtė tirštą, pailgą dūmų debesį.

— O, taip, — patenkintas sudejavo...

— Ir kur gavai... tiek to. — Grėjus pakėlė ranką. — Ar radai, ko prašiau?

Žaliūkas sumaigė cigarą į Budos petį.

Atsaini šventvagystė privertė krūptelėti net komandorą.

— Aha, bet kurių galų jums viso to reikia? — paklausė Kovalskis, iš už nugaros kilstelėdamas į popierių suvyniotą ryšulį. — Daviau kyšį sanitarui, kuris mane prausė kempine. Gaila, kad ne mergina. Būtų buvę kur kas smagiau. Bet jis nupirko viską, ko pageidavote.

Grėjus čiupo paketą ir pajudėjo atgalios.

Kovalskis ant krūtinės sukryžiavo rankas, savo nusivylimą išduodamas surauktais antakiais, netgi dirgliai atsidūsėdamas.

Komandoras stabtelėjo.

— Kas yra?

Jūrų pėstininkas išsižiojo ir vėl susičiaupė.

— Kas? — neatlyžo Grėjus.

— Na... — Kovalskis atmetė rankas į viršų. — Pirmiausia... man nė karto nepasitaikė proga pašaudyti. Nei iš karabino, nei iš kovinio ar bent orinio pistoleto! Lygiai taip pat sėkmingai galėjau darbuotis sargybiniu namuose. Ir už visus vargus man atsidėkojo krūva adatų į pasturgalį!

Grėjus pastovėjo sustingęs, spoksodamas į pašnekovą. Ilgesnio monologo iš Kovalskio girdėti neteko. Akivaizdu, kad šita tema jam žadino audringas emocijas.

— Aš tik sakau... — ūmai sumišęs burbtelėjo vyrukas.

Komandoras atsiduso.

— Eime. — Jis numygo vartų pusėn. Kovalskiui jautėsi skolingas.

Sekdamas iš paskos, jūrų pėstininkas paklausė:

— Kur mes keliaujame?

Grėjus jį nuvedė prie vartų. Budintis sargybinis pasisveikino galvos linktelėjimu. Po pažastimi pasikišęs paketą, komandoras kišenėje sužvejojo piniginę. Ištraukė kupiūrą ir ją įbruko Kovalskiui.

— Ką man veikti su dešimtine? — nesuprato tas.

Kitapus įėjimo į ligoninės teritoriją Grėjus pamojo į kelią, kur plušėjo darbininkai. Tailandietišku stiliumi. Keturi vyrai ir du stambūs gyvuliai.

— Matai... drambliai.

Kovalskis padėbsojo į suplūktos žemės ruožą, nukreipė akis į banknotą, kurį gniaužė delne, pažiūrėjo į dramblius. Ir išsišiepė iki ausų. Jis nužirgliojo pirmyn, atsigręžęs pabandė nutaisyti dėkingą veido išraišką, bet nesėkmingai. Galop vėl patraukė keliu.

— O, taip, man seniai knietėjo pakeliauti ant dramblio... — žaliūkas sumostagavo delnu. — Ei tu! Ranklaižy!

Grėjus apsisuko ir grįžo į ligoninės sodą.

Vargšas dramblys.

12 valandų 15 minučių

Vigoras ilsėjosi išsitiesęs ant savo gulto, nosį pabalnojęs skaitymui skirtais akiniais. Ant naktinio staliuko, aplink akvariumą su auksine žuvele, riogsojo stirtos knygų. Kitoje lovos pusėje gulėjo šūsnys atspausdintų straipsnių: apie angeliškus rašmenis, Marką Polą, khmerų istoriją, Angkoro griuvėsius.

Šiuo metu jis ketvirtą kartą tyrinėjo mokslinį pranešimą, kurį citavo Grėjus: straipsnį iš 1994-aisiais išleisto „Science“ žurnalo, nagrinėjantį žmogiškų kalbų sąsajas su DNR kodu.

Fantastiška...

Prie atvirų durų pastebėjęs judesį, Vigoras pakėlė akis ir išvydo Grėjų.

— Komandore Pirsai! — sušuko.

Amerikietis stabtelėjo ties slenksčiu, pažiūrėjo į laikrodį, tuomet pasviro pro tarpdurį.

— Taip, monsinjore.

Oficialiai skambantis atsakymas Vigorą nustebino. Kažkas Grėjui nedavė ramybės.

— Užeikite minutėlei. — Dvasininkas mostu jį pakvietė vidun.

— Tik ją ir turiu. — Grėjus žengė į palatą. — Kaip jaučiatės?

— Gerai. — Vigoras numojo ranka tuo parodydamas, kad jam rūpi kas kita. — Aš skaičiau straipsnį. Nė nenutuokiau, jog iš mūsų genų veiklūs tėra trys procentai. O likę devyniasdešimt septyni nuošimčiai išvis nieko nekoduoja. Bet savotišką kalbą galima įžvelgti netgi tose šiukšlėse, jeigu jos apdorojamos kriptografine programa. Tiesiog stebėtina. — Vigoras nusiėmė akinius. — Grėjau, kas būtų, jei šią kalbą pavyktų perprasti?

Komandoras linktelėjo.

— Kai kurių dalykų tikriausiai niekada nebus lemta pažinti.

Monsinjoras nežymiai suraukė antakius.

— Ne, aš tuo netikiu. Vargu ar Dievas mums dovanotų tokias dideles smegenis, jei nenorėtų, kad jomis pasinaudotume. Žmonėms įgimta klausti, ieškoti, siekti suvokti visatą — ir išorinę, ir vidinę.

Grėjus vėl pasitikslino laiką. Į riešą pašnairavo akies krašteliu, nenorėdamas pasirodyti nemandagus.

Vigoras nusprendė liautis kankinęs jaunuolį, kuris nebenustygo vietoje.