Джеймс Роллинс - Judo padermė

— Tuojau paaiškinsiu, ką turėjau omenyje. Pamenate, kaip oloje, po Bajono šventykla, užsiminiau, jog angelų raštas — galbūt rašytinė nežinomos genetinės kalbos forma — gali įkūnyti Dievo Žodį, kuris mumyse atskleidžia kažką didingesnio... kažką, kas slypi devyniasdešimt septyniuose genetinio kodo procentuose. Tariamo šlamšto gelmėse. O jeigu tai ne šlamštas? Kas žino, gal mums suteikė progą užmesti akį į savo didybės dalelę.

— Apie ką jūs šnekate?

— Apie Siuzaną. Nenustebčiau, jei jos transformacija prilygo žvilgsniui į tikrąjį angelų rašto vertimą.

Matydamas, kad komandoro veide nušvito skeptiška išraiška, Vigoras pakėlė ranką.

— Šįryt kalbėjau su Liza. Ji užsiminė mananti, jog, Siuzanai atsidūrus saulėkaitoje, bakterijos energijos suteikė toms smegenų dalims, kurios paprastai esti ramybės būsenoje. Įdomus pastebėjimas: veiklūs yra tiktai genetinio mūsų kodo trupinėliai, ir tuo pačiu metu mes naudojamės itin menka smegenų dalimi. Argi ne keista?

Grėjus atsainiai gūžtelėjo.

— Tikriausiai.

Vigoras tęsė.

— O jei angelų raštas atspindi visą potencialą, kuris slypi mumyse ir laukia, kol jį pažadins? Anot Pradžios knygos, Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą. Kas, jeigu tikruoju atvaizdu, glūdinčiu apmirusiose smegenų dalyse, pasislėpusiu angelų rašte, tarp DNR šiukšlių, mums dar tik lemta tapti? Galbūt žmogus, Bajono požemiuose sienas išmarginęs švytinčiais angeliškais simboliais, siekė suvokti tą potencialą. Juk pats sakėte, kad užrašuose lyg ir trūksta tam tikrų fragmentų.

— Taip, — pripažino Grėjus. — Jūs iškėlėte įdomias, tyrimo vertas hipotezes, bet aš abejoju, ar mes kada atskleisime tiesą. Siuzana galutinai atsigavo, iš Peinterio sužinojau, kad kasinėtojų komanda vis dėlto sugebėjo prasilaužti į Bajono požemius. Kai kurios sienos išliko sveikos, bet rūgštinė bomba, kurią susprogdino Naseras, švariai išvalė visus paviršius. Raštas išgaravo.

Monsinjoras nusiminė.

— Kaip gaila. Beje, mano mintys vis sukasi apie tai, ko oloje neradome.

— Ko?

— Vėžlio, — atsakė Vigoras. — Jūs manėte, jog ten aptiksime kažkokį slėpinį, susijusį su Višnu įsikūnijimu.

— Galbūt tiesiog Judo padermę. Žvilgantį telkinį. Pats užsiminėte, kad senovės khmerai, suradę švytinčią olą, galėjo ją palaikyti kokio dievo namais. Pavyzdžiui, Višnu.

Vigoras nenuleido akių nuo komandoro.

— Arba Siuzana pamatė didingesnės paslapties šmėstelėjimą, trumpam įžiūrėjo dievišką ar angelišką, mumyse tūnantį potencialą.

Grėjus vėl patraukė pečiais, akivaizdžiai nekantraudamas užbaigti pokalbį. Bet, kaip Vigoras ir vylėsi, jis nežymiai suraukė antakius. Smalsumo sėkla pasėta. Monsinjoras norėjo, kad jaunasis amerikietis išliktų atviras naujoms idėjoms.

Sykiu buvo matyti, jog dabar komandoro mintis ir dėmesį prikaustė kažkokie kiti, svarbesni reikalai. Vigoras mostu paragino Grėjų eiti, bet, kai tas išniro pro tarpdurį, sušuko:

— Perduokit linkėjimus Seihanai.

Grėjus kluptelėjo, truputį susiraukė ir nudrožė šalin.

Monsinjoras vėl pabalnojo nosį akiniais.

Ak, mieloji, naivioji jaunyste...

12 valandų 20 minučių

Sargybiniui, budinčiam prie Seihanos palatos durų, Grėjus įteikė kavos puodelį.

— Ar ji pabudusi?

Jaunesnysis leitenantas, šviesiaplaukis eilinis vaikinas, tik patrūkčiojo pečiais.

— Nežinau.

Grėjus žengė pro tarpdurį. Paskyrimas leitenantui, be abejo, kurstė žiovulį. Po antrosios operacijos, per kurią chirurgai aplopė šautinį sužeidimą, pacientei beveik nuolat leido migdomuosius. Seihana vėl persiplėšė žaizdą, dėl ko prasidėjo vidinis kraujavimas.

Tuo metu, kai gelbėjo Grėjaus gyvybę.

Komandoras atminė, kaip jį tempė Seihanos rankos, kaip pūslėmis nusėtą jos veidą perkreipė skausmas, kokie ištinę atrodė paakiai.

Grėjus įėjo į palatą.

Moteris tysojo išskėtusi rankas, antrankiais prirakinta prie lovos.

Vilkėjo ligoninės mantiją. Jos kūną užklojo švari antklodė.

Kambarys, skirtas psichiniams ligoniams, atsidavė sterilumu ir šalčiu. Neskaitant lovos ir ratuotos, prie sienos pristumtos pakylos, jokių kitų baldų čia nebuvo. Aukštai įstiklintą, siaurą langą dengė plieninės langinės.

Jam atžingsniavus į kambarį, Seihana pasimuistė. Kryptelėjo galvą. Paniuro ir beveik nepastebimai nudūrė akis, dėl suvaržymų užvaldyta apmaudo. Staiga veide blykstelėjo pyktis, nustelbęs visas kitas emocijas. Ji patimpčiojo vieną antrankiais įkalintą riešą.

Priėjęs Grėjus atsisėdo ant lovos.

— Nors mano tėvai sveiki gyvi, — be užuolankų prabilo, — tai nereiškia, jog tau atleidžiu. Arba išvis kada nors atleisiu. Bet esu tau skolingas. Ir neleisiu mirti. Tik ne taip.

Kišenėje jis sukrapštė raktelį, ištiesęs ranką, kilstelėjo Seihanos riešą. Pirštų galiukais užčiuopė paspartėjusį pulsą.

— Rytojaus rytą tave išsiųs į Gvantanamo įlanką, — pridūrė.

— Žinau.

Kaip ir Grėjus, moteris suprato, jog kelionė į kalėjimą tolygi mirties nuosprendžiui. Jeigu nežus artimiausiu metu, Seihaną užtildys „Gildijos“ žudikai arba viena iš kitų žvalgybinių agentūrų. Izraelio MOSSAD iki šiol ją medžiojo.

Komandoras įkišo raktą į spynelę ir jį pasuko. Spragtelėję antrankiai nukrito.

Seihana atsisėdo, bet Grėjų tebevarstė įtariu žvilgsniu.

Atkišo delną tikrindama, ar jis išties nusiteikęs geranoriškai.

Grėjus padavė raktelį ir, kol ji rakino kitus antrankius, ant lovos nuleido iš Kovalskio gautą paketą.

— Čia rasi trijų rūšių drabužius: seselės uniformą, vietinį apdarą ir maskuojamuosius drabužius. Be to, pridėjau čionykštės valiutos. Tapatybės pažymėjimo suorganizuoti neįstengiau. Turėjau per mažai laiko.

Moteris išvadavo ranką iš pančių ir pasitrynė riešus.

Už slenksčio ant grindų tyliai žnegtelėjo kūnas.

— Tiesa, dar apsvaiginau sargybinį.

Ji pasuko galvą į duris, vėl atsigręžė į Grėjų. Akyse sužybčiojo liepsnelės. Nespėjus komandorui sukrutėti, Seihana pasviro į priekį, griebė jį už apykaklės ir prisitraukusi prie savęs įsisiurbė į lūpas. Bučinys atsidavė saldoku vaistų prieskoniu.

Grėjus instinktyviai bandė atšlyti. Atsibeldė čia ne tam...

Et, velniop...

Apkabinęs moterį, komandoras tvirtai suėmė ją už pakaušio. Seihana prisispaudė prie amerikiečio, užvirto ant jo, persiropštė, galop nuleido kojas ant grindų. Krisdamas ant nugaros, Grėjus pakrypo visu kūnu.

Ir išgirdo antrankių traškėjimą.

Seihana nuo jo atsistūmė.

Dešinysis Grėjaus riešas buvo prirakintas prie lovos.

Pakėlęs akis, komandoras spėjo išvysti alkūnę, artėjančią prie jo veido.

Po smūgio galva šastelėjo atgal. Liežuvį nutvilkė kraujo skonis.

Ji užšoko ant aukos, apžergė krūtinę ir sugniaužė pirštus. Grėjus iškėlė laisvąją ranką, pasirengęs blokuoti kirtį. Seihana ant šono pakreipė galvą.

— Pabėgimas turi atrodyti įtikinamai, antraip už išdavystę pats atsidursi Gvantaname.

Jos tiesa.

Grėjus nuleido ranką.

Moteris tvojo stipriai, praskėlė lūpą. Po trinktelėjimo jam ėmė spengti ausyse. Seihana pakratė ranką, idant atslūgtų ją nudiegęs skausmas, ir vėl pakėlė kumštį.

— O čia už tai, kad manimi nepasitikėjai. — Taip pareiškusi šėrė antrą kartą.

Iš šnervių čiurkšlėmis ištryško kraujas. Akimirkai aptemo sąmonė.

Ji pasilenkė ir sukuždėjo Grėjui į ausį: