Джеймс Роллинс - Judo padermė

— Ar atsimeni, ką tau žadėjau pačioje pradžioje?

— Ką gi? — pasisukęs ant šono, komandoras nusispjovė.

— Kad atskleisiu šnipo tapatybę, kai visa tai užsibaigs.

— Bet jokio šnipo nėra.

— Tu įsitikinęs?

Iš viršaus žvelgianti Seihana nuo jo neatplėšė akių. Staiga Grėjų apniko dvejonės.

Ji atsilošė, alkūne užvožė belaisviui į paakį, kirto slystamuoju smūgiu.

— Jėzau!

— Ištinsi žavingai. — Moteris pasitrynė lūpas, tyrinėdama jį tarytum menininkas, kuris įdėmiai nužiūri tapomą paveikslą. Galiausiai paskelbė: — Grėjau, aš ir esu šnipė.

— Ką?..

— Pakišta „Gildijai“.

Seihana kumščiu pylė į kitą jo akį. Regėjimo laukas trumpam prasmego tamsoje.

— Negi dar nesusigaudei, kad priklausau geriečių gretoms?

Grėjus gulėjo apsvaigęs tiek nuo jos žodžių, tiek nuo kirčių.

— Dviguba agentė? — nepatikliai iškosėjo. — Prieš dvejus metus tu į mane šovei! Tiesiai į krūtinę!

Ji vėl kilstelėjo kumštį.

— Nes žinojau, kad vilki skystuosius šarvus. Ar tau niekada nešovė mintis, kodėl juos dėvėjau ir aš? Še tau, Grėjau, užuomina.

Po eilinio smūgio jo galva sulingavo į šonus. Moteris sužnybo Grėjaus nosį aiškiai svarstydama, ar ją sulaužyti.

— O bomba su juodligės bacilomis? Fort Detrike?

— Sterilizuota. Netikra. Kaltę ketinau suversti bombos gamintojui.

— Bet... kaipgi muziejaus prižiūrėtojas iš Venecijos? — suburbuliavo Grėjus. — Tu jį šaltakraujiškai nužudei.

Seihana nagais perrėžė kairįjį jo skruostą, šiame išskobdama gilias, tarsi ugnis deginančias vagas.

— Jei nebūčiau taip pasielgusi, išskersta būtų visa jo šeima. Įskaitant žmoną ir dukterį.

Krūptelėjęs Grėjus išpūtė akis. Ji turėjo atsakymus į visus klausimus.

Moteris atsilošė, prie savo ausies iškėlė plaštaką pasirengusi dar vienam smūgiui, įsispigino į jo nosį.

— Manęs niekas nesustabdys... tik ne dabar, ne po penkerių metų, kai aš beveik išsiaiškinau, kas vadovauja „Gildijai“.

Seihana smogė, bet šįkart Grėjus spėjo sugriebti moters riešą.

Ji užgriuvo komandorą visu svoriu, primygo prie lovos.

— Seihana.

Įsitempusi moteris jį nutvilkė liepsnojančiomis, lyg ir skausmą spinduliuojančiomis akimis. Jųdviejų žvilgsniai susikirto. Grėjaus veide ji kažką bandė įžiūrėti, tačiau nesėkmingai. Vienai sekundės dalelei šmėkštelėjusią nusivylimo išraišką papildė apmaudas... galbūt vienatvės jausmas. Susitvardžiusi Seihana kita alkūne skėlė jam į ausį, ir komandoro akiratį nusėjo žvaigždutės. Grėjus paleido jos ranką. Moteris savo ruožtu atšlijo ir nuslydo ant grindų.

— Užteks, — sumurmėjo.

Ji atsikratė ligoninės mantija, skubiai užsimetė seselės uniformą, žaizdotą, bet gyjantį veidą prisidengė šilkine skarele. Į lovą neatsigręžė.

— Seihana?

Apsirengusi ji priartėjo prie durų. Keletą žodžių, ištartų švelniu balsu, tarstelėjo atgal neatsisukdama.

— Galėtum bent truputį manimi pasikliauti. Nejau nė tiek nenusipelniau?

Jis nespėjo atsiliepti, nes Seihana nėrė pro tarpdurį. Už jos nugaros užsitrenkė durys.

Galėtum manimi pasikliauti...

Sergėk, Dieve, bet Grėjus iš tikrųjų ja pasitikėjo.

Komandoras atsisėdo lovoje. Veidas skausmingai pulsavo, vienas paakys jau tino.

Praslinko penkiolika minučių. Pakankamai daug laiko, kad Seihana sugebėtų pasprukti.

Į palatą įsmuko Peinteris.

— Ar viską įrašėte? — pasiteiravo Grėjus.

— Iki menkiausių smulkmenų.

— Ar įmanoma, kad ji sakė tiesą?

„Sigmos“ direktorius susiraukė, dėbsodamas į duris.

— Seihana — užkietėjusi melagė.

— Antraip „Gildijoje“ neišgyventų.

Peinteris atrakino antrankius.

— Kad ir kaip ten būtų, per operaciją į pilvą implantuota „blakė“ leis atsekti jos koordinates.

— O jei svetimkūnį aptiks „Gildija“?

— Tai plastiko polimeras. Rentgeno spinduliais neužfiksuojamas. Niekas jo neras.

Nebent perpjautų pilvą.

Grėjus atsistojo.

— Pats suprantat, jog taip elgtis nederėjo.

— Kitu atveju mūsų valdžia nė už ką nebūtų sutikusi paleisti jos į laisvę.

Komandoras prisiminė į jį įbestas Seihanos akis.

Nūnai neabejojo dėl dviejų dalykų.

Ji nemelavo.

Ir netgi dabar apie laisvę galėjo tiktai pasvajoti.

EPILOGAS

Rugpjūčio 11 diena, 08 valandos 32 minutės

Takoma Parkas, Merilendas

— Restauratoriai padirbėjo puikiai, — tarė Grėjus.

Jo tėvas drėgnu, poliruokliu suvilgytu skudurėliu perbraukė „Tanderberdo“ kapotą. Jie ištraukė automobilį iš griovio ir nutempė ant buksyro platformos. Peinteris pasirūpino, kad „Ti-berdą“ atnaujintų geriausiose visoje Kolumbijos apygardoje klasikines mašinas restauruojančiose dirbtuvėse. Tėvas atgavo savo turtą praėjusią savaitę, bet Grėjus jį išvydo pirmą kartą.

Vyresnysis Pirsas žengė atbulas, į šonus įrėmęs rankas. Tevilkėjo apatinius, tepaluotus marškinėlius ir ilgus šortus, po kuriais buvo matyti nauja koja, dar viena „Sigmos“ dovana, PGPRA suprojektuota, itin tikroviškai atrodanti galūnė. Bet šiuo metu jam rūpėjo ne protezas.

— Grėjau, ką manai apie naujuosius ratlankius? Jie ne tokie žavūs kaip senieji „Kelsi“, ar ne?

Sūnus apėjo automobilį ir sustojo greta tėvo. Jokio skirtumo tarp senųjų ir naujųjų ratlankių neįžvelgė, tačiau patvirtino:

— Aha, tikras šlamštas.

— Mm-hmm, — numykė Džekas. — Tačiau nemokami. Tas Peinteris velniškai dosnus.

Grėjus nujautė, kokia tema pakryps pokalbis.

— Tėti...

— Mudu su motina pakalbėjome, — nutraukė jį vyresnysis Pirsas, — ir nutarėme, jog tau derėtų likti „Sigmoje“.

Komandoras pasikasė galvą. Kišenėje jau turėjo atsistatydinimo prašymą. Grįžęs iš Kambodžos, tėvą rado ligoninėje, „Taser“ elektrošoku apdeginta krūtine. Motinai įskilo riešas, todėl ji vaikščiojo su parišta ranka, bet kur kas didesnį šiurpą kėlė paakyje juoduojanti mėlynė.

Dėl visko kaltas jis.

Nedaug trūko, kad ligoninėje Grėjus būtų palūžęs.

Kokį saugumą galėtų garantuoti tėvams, jei tebedirbtų „Sigmoje“? Komandoro tapatybę „Gildija“ žinojo. Kaip ir tai, kur rasti jo gimdytojus. Tuodu apsaugoti įmanoma vieninteliu būdu: atsistatydinant. Peinteris mėgino įtikinti savo pavaldinį, kad „Gildija“ laikysis atokiau, nes šios valdžia paprastai nesigriebdavo keršto ar atsakomųjų veiksmų. Per būsimas misijas, tikino direktorius, prieš Grėjui išvykstant, „Sigma“ pasirūpins jo tėvais.

Bet kai kurios misijos užgriūdavo motociklo, atlėkusio ir sudribusio prie tavo namų, pavidalu.

Tokiems įvykiams iš anksto nepasiruoši.

— Grėjau, — neatlyžo tėvas, — tavo darbas labai svarbus. Liaukis dėl mūsų nerimavęs. Neleisk emocijoms tave sustabdyti.

— Tėti...

Džekas pakėlė delną.

— Savo nuomonę išklojau. Apsispręsk pats. Aš dar turiu pagalvoti, patinka man tie ratlankiai ar ne.

Grėjus jau sukosi, kai tėvas suėmė jį už peties, prisitraukė prie savęs ir viena ranka apkabino. Kartelį spustelėjęs, atstūmė sūnų.

— Eik pažiūrėti, ką tavo mama pridegino pusryčiams.

Nusigavęs iki užpakalinių durų, Grėjus pamatė laukan išnyrančią motiną.

— O, Grėjau, ką tik telefonu šnekėjau su Kete. Ji užsiminė, kad iš ryto čia užsuksi.

— Aha, prieš keliaudamas į kontorą. Prieangyje palikau keletą Monko daiktų. Tėtis paskolins savo „Ti-berdą“, tad po pietų padėsiu Ketei ir šen bei ten pavažinėsiu.