Джеймс Роллинс: Judo padermė

Liza padėjo Siuzanai atsisėsti. Toji kumščiu užsispaudė burną, bet nesiliovė krenkštusi.

Sveika sugrįžusi į gyvųjų pasaulį.

Negi sėkmė vėl jiems šypsosi?

Viltis sužlugdė iš viršaus atsklidęs balsas.

— Ką gi mes čia turime? — sušuko Naseras. — Perfrazuojant amerikiečių posakį, vilkų laukia lengvas grobis — avelės pačios į nasrus lenda.

Šulinį apsupo karabinai žemyn nukreiptais vamzdžiais.

Nuslydęs palei sieną, Grėjus atsitrenkė į Kovalskį.

— Kas dabar, šefe? — paklausė tas.

Nespėjus komandorui atsiliepti, veriamai suzvimbė mobilusis. Garsas atvilnijo iš viršaus, tačiau skambėjimo tonas pasirodė pažįstamas. Naseras kišenėje sužvejojo Vigoro telefoną, kurį konfiskavo, kai monsinjorą su draugais užklupo viešbutyje. Juos visus kruopščiai apieškojo ir tik tuomet leido įsitaisyti „Dramblio“ bare.

Egiptietis patikrino, kas mėgina užmegzti ryšį.

— Reičelė Verona. — Jis atkišo mobilųjį persisvėręs virš duobės. — Monsinjore, jūsų dukterėčia. Gal pageidausite atsisveikinti?

Telefonas skambtelėjo trečiąsyk ir nutilo.

— Kaip matau, nepavyks, — tarė Naseras. — Apmaudu.

Grėjus užsimerkęs sulaikė kvapą.

Naseras tęsė:

— O gal jūs, komandore Pirsai, norėtumėte paskambinti mano partnerei Anišenai? Juk prižadėjau, kad prieš mirtį suteiksiu progą pasiklausyti tėvų klyksmų.

Grėjus praleido jo žodžius pro ausis ir užkišo ranką už Kovalskio nugaros, po ilgo apsiausto skvernu. Nutrūkęs Vigoro dukterėčios skambutis atstojo signalą, kurį perdavė Peinteris norėdamas pranešti, jog vyresniesiems Pirsams pavojus nebegresia.

Arba jiedu nebegyvi.

Vienaip ar kitaip... Naserui nepasiekiami.

Jo pirštai apsivijo pistoleto, prigludusio prie Kovalskio nugaros, buožę. Išsigandęs beždžionės, žaliūkas vos neišsitraukė ginklo. Laimei, Grėjus jį sustabdė.

Iškrapštęs šaudyklę, komandoras nuleido ją prie savo šono.

Naseras užsičiaupti nesiruošė.

— Ne, verčiau paliksiu jus svarstyti, kokio likimo tėvai sulauks. Nukeliavęs į aną pasaulį, galėsite visą amžinybę spėlioti, kas jiems nutiko.

— Mielai tave užleisiu pirmą... — Grėjus žengė į priekį, žaibiškai pakėlė pistoletą ir du kartus iššovė.

Kulkos pataikė Naserui į petį ir krūtinę. Po smūgio egiptietis persikreipė šonu ir mostaguodamas rankomis, sienas taškydamas krauju, nuskriejo į šulinį.

Grėjus apsisuko ant kulno, ugnimi užliejo šachtos pakraščius. Nupylė dar tris vyrus, o likusieji paspruko. Už jo nugaros į akmenines grindis teškės Naseras. Sutraškėjo kaulai, iš gerklės ištrūko riksmas.

Komandoras stebėjo viršų, ginklo nenuleido. Rankoje laikė 9 milimetrų kalibro „Metai Storm“, pagamintą Australijoje, neapsakomai galingą, per sekundės dalelę išspjaunantį daugybę užtaisų. Jokių slankiųjų detalių — vien elektronika ir sprogstamoji medžiaga.

— Liza, paimk iš Nasero telefoną! Susisiek su Peinteriu!

Už savo nugaros jis išgirdo šlepsėjimą.

Grėjus lėtai atsigręžė, viena akimi žvairavo į šulinio kraštus, kitos kampučiu stebėjo Naserą. Tas drybsojo ant nugaros po savimi pasikišęs ties petim lūžusią ranką. Lūpos aplipo kraujo burbuliukais. Šonkauliai sutrupėjo. Tačiau jis buvo gyvas. Varstė komandorą siaubo ir sąmyšio sklidinu žvilgsniu.

Dvėsk, šunsnuki, spėliodamas, kas atsitiko.

Po akimirkos Naseras pakluso ir išleido paskutinį kvapą. Akys sustiklėjo.

Seihana uždavė egiptiečio neištartą klausimą.

— Iš kur gavai ginklą?

— Dėl jo susitariau su Peinteriu. Kai lankėmės Ormūze. Nenorėjau, kad direktorius mobilizuotų vietines pajėgas. Bet šio to paprašiau. Į „Dramblio“ barą slapta pristatyti pistoletą, paslėpti jį tualete, priklijuoti už klozeto. Aš supratau, kad Naseras mane kratys ne vieną kartą. Bet Kovalskį...

Grėjus patraukė pečiais.

— Prisiminiau, — sumurmėjo Seihana. — Prieš mums išeinant iš baro, Kovalskis pareiškė, kad jam „verkiant reikia nusičiurkšti“.

— Žinojau, jog prieš pokalbį bare mus apieškos. Tik taip galėjome nepastebimai pasiimti ginklą. Ir jį slėpti, kol mano tėvai atsidurs saugioje vietoje.

Kovalskis murmtelėjo:

— Tam mulkiui derėjo pažiūrėti „Krikštatėvį“ bent kelis sykius.

— Užmezgiau ryšį su Peinteriu, — nuskambėjo Lizos šūksnis.

Komandoro pirštai tvirčiau sugniaužė pistoletą.

— Kaip mano tėvai?..

— Jau klausiau. Jiems pavojus negresia. Nė vienas nenukentėjo.

Grėjus giliai, su palengvėjimu, atsiduso.

Ačiū Dievui.

Jis atsikrenkštė.

— Pasakyk Peinteriui, kad izoliuotų griuvėsius mažiausiai dešimties mylių spinduliu.

Grėjus mintyse išvydo plintantį, Judo padermę nešantį, toksinių medžiagų debesį. Vartai išbuvo atviri dvylika minučių, juos užtrenkė ir nubalino Nasero bomba. Vis geriau negu nieko. Bet kiek Judo padermės ištrūko į laisvę?

Jis atsigręžė į Siuzaną, susigūžusią tarpduryje, už Kovalskio nugaros. Ar jai pasisekė? Grėjus nužvelgė visus, esančius dauboje. Kiekvienas reikšmingai prisidėjo prie to, kad jie patektų čia. Nejaugi visos pastangos nuėjo perniek?

— Pavojinga zona jau karantinuojama, — paskelbė Liza.

Komandoras įbedė akis aukštyn, ten pat nukreipė ir pakeltą ginklą.

Tarp griuvėsių iki šiol bastėsi „Gildijos“ armija.

— Pranešk direktoriui, kad mums praverstų ir pagalba.

Moteris perdavė Grėjaus žodžius, po sekundės nuleido telefoną.

— Jis sako, jog pagalba jau atskuba. Liepė dirstelėti į dangų.

Grėjus pakluso. Sodriai žydrose dausose ratus suko vanagai. Dešimtys jų, plačiai praskėtusių sparnus, atskriejančių iš skirtingų pusių. Tiesa, šitie „paukšteliai“ gniaužė šturmo karabinus.

Komandoras rankos mostu paprašė telefono.

Liza įbruko mobilųjį jam į delną.

— Man rodos, mes sutarėme, kad jūs nemobilizuosite vietinių pajėgų.

— Na, skrydžio keturiasdešimties tūkstančio pėdų aukštyje nepavadinčiau vietine mobilizacija. Be to, jūsų viršininkas esu aš, o ne atvirkščiai.

Grėjus nenuleido akių nuo padangių. Pasirengęs puolimui, smogiamasis būrys it akmuo krito link griuvėsių. Stacionarios skraidyklės, panašios į miniatiūrinius reaktyvinio naikintuvo sparnus, buvo diržais pritvirtintos prie kareivių nugarų, tad atvykėliai galėjo be vargo dislokuotis aukštybėse.

Jie nėrė žemyn.

Leidosi spiralėmis.

Staiga po signalo kariai timptelėjo už ištraukimo virvelių ir sutartinai nusikratė sparnais. Įveikti paskutinę atkarpą iki žemės padės išsiskleidę parašiutai. Jie artėjo iš visų pusių — elegantiškai, tarsi demonstruodami surepetuotus šokio judesius.

Įspūdingą pasirodymą regėjo ne vien šulinyje tūnantys žmonės. Grėjus išgirdo aulinių dunksėjimą, ir didžiuma jų tolo nuo duobės. Sprukdami „Gildijos“ samdiniai, ko gero, juodąsias beretes nušveitė į šiukšliadėžes.

Bet ne visi buvo tokie bailūs.

Nuaidėjo kelios šūvių salvės. Iš pradžių viena kita, bet po kurio laiko ginklai ėmė pokšėti įnirtingiau. Susišaudymas tęsėsi vieną įtampos kupiną minutę. Virš šachtos pralėkė parašiutas, kurį valdantis kareivis pliekė iš karabino. Į akiratį išniro jo kolega, aukštai iškėlęs kojas, pasirengęs nusileisti į griuvėsius. Į žemės paviršių sutrinksėjo žmonės, kuriuos greičiausiai pritraukė Grėjaus rankoje laikomas telefonas.

Virš žemos šulinio sienelės ūmai išniro vyriškis. Pernelyg mitriai.