Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Kai po trijų dienų „Magelano” žvaigždė patekėjo viršum rytinio horizonto, ji spindėjo taip ryškiai, kad plika akimi negalėjai tiesiai įjąnet pažvelgti, nors kvantinis variklis ir buvo kruopščiai sureguliuotas taip, kad didžioji jo liekamojo spinduliavimo dalis nepasiektų Talasos.

Slinko savaitės, mėnesiai, ir žvaigždė vis labiau blanko, nors jai vėl atslinkus į dienos dangų, vis dar nebuvo sunku ją surasti, jei tiksliai žinojai, kur žiūrėti. O naktimis ji dar daugelį metų neretai būdavo pati ryškiausia žvaigždė dangaus skliaute.

Mirisa spėjo pamatyti ją dar vieną, paskutinį, kartą, kol neužgeso jos pačios akių šviesa. Mat keletądienų kvantinis variklis kurio švytėjimąjau visiškai sušvelnino neaprėpiamas atstumas tikriausiai buvo atgręžtas tiesiai į Talasą.

Nuo planetos „Magelaną” jau skyrė penkiolika šviesmečių, tačiau vaikaičiai be didesnio vargo parodė Mirisai, kur žiūrėti žydra trečiojo ryškio žvaigždė mirgėjo tiesiog virš sargybos bokštelio, įtaisyto elektriniame barjere, užtveriančiame kelią skorpionams.

Mąstymu jie dar negalėjo pasigirti, tačiau nestokojo smalsumo — o tai jau buvo pirmas žingsnis begaliniu keliu.

Kaip ir dauguma kadaise Žemės jūrose gausiai gyvenusių vėžiagyvių, jie galėjo neribotam laikui išlipti ir į sausumą. Vis dėlto dar prieš kelis šimtmečius lyg ir nebuvo jokio poreikio lankytis krante — neaprėpiami jūros dumblių miškai tenkino visus poreikius. Ilgi, liauni jų lapai puikiausiai tiko maistui, o tvirti stiebai tapo patikima medžiaga primityviems įnagiams.

Egzistavo tik du natūralūs jų priešai. Vienas — milžiniška, tačiau itin reta vandenyno gelmių žuvis — ne kažin kas daugiau be įspūdingų gabaritų nasrų, pritvirtintų prie niekad neprisipildančio skrandžio. O kitas — nuodingos pulsuojančios medūzos — judanti milžiniško polipo atmaina — kurios retsykiais lyg mirtina banga nusirisdavo jūros dugnu, paskui save palikdamos tik išmirusią dykrą.

Neminint retsykiais pasitaikančių atsitiktinių pasižvalgymų anapus oro bei vandens jungiamojo paviršiaus, skorpionai galėjo kuo puikiausiai praleisti visąsavosios rasės egzistencijąjūrose, puikiai prisitaikę gyventi gimtojoje aplinkoje. Tačiau, priešingai nei skruzdėlės ar termitai, jie nepakliuvo nė į vieną iš gausių evoliucijos aklikelių. Jie vis dar galėjo reaguoti į pokyčius.

O šitame vandenynų pasaulyje išties prasidėjo pokyčiai, nors ir labai menko masto. Iš dangaus ėmė kristi nuostabiausi dalykai. Jei sykį jau nukrito vienas kitas, vadinasi, galima laukti ir daugiau. O kai jau bus tam pasiruošę, skorpionai ir patys leisis jų ieškoti.

Laikui nepavaldžiame Talasos jūrų pasaulyje skubėti nebuvo kur; galėjo praeiti dar nesuskaičiuojama daugybė metų, kol skorpionai pagaliau prisiruoš iškelti kojąį svetimąjiems stichiją, iš kurios žvalgai vis pargabendavo pačių keisčiausių žinių.

Be abejo, jiems net nedingtelėjo, kad kiti žvalgai nenuilsdami renka žinias apie juos pačius. O kai galų gale skorpionai pakilo į žygį, laikątam pasirinko užvis netinkamiausią.

Jiems iš tikrųjų smarkiai nepasisekė, kad sumąstė iškelti koją į sausumąkaip tik tuo metu, kai prezidento rūmuose, kad ir pažeisdamas konstituciją, bet užtat itin kompetentingai šeiminin kavo antrąkadencijąpareigas einantis prezidentas Ouvenas Flečeris.

Kai gimė Kumaras Lorensonas, „Magelaną” nuo Talasos teskyrė vos kelios šviesvalandės, tačiau kūdikio tėvas jau miegojo šaltuoju miegu — ir žinia apie sūnaus gimimąjį pasiekė tik po trijų šimtų metų.

Jis pravirkdavo vien pagalvojęs, kad gilus jo miegas be jokių sapnų truko ilgiau nei visas jo pirmojo vaiko gyvenimas. Kada nors, kai pasijus valiosiąs tai ištverti, jis dar peržiūrės įrašus, laukiančius jo duomenų bankuose. Stebės, kaip jo sūnus užauga, tampa vyru, girdės ir balsą, iš šimtmečių gūdumos siunčiantį jam linkėjimus, įkuriuos jis niekad nebegalės atsiliepti.

Ir dar jis pamatys (šito niekaip neišvengsi) lėtai senstant tą jau kadai mirusią mergaitę, kuriąkarštai glaudė prie krūtinės vos prieš kelias savaites. Paskutinįjį atsisveikinimo žodį jam tars suvytusios, susiraukšlėjusios lūpos — seniai virtusios dulkėmis.

Sielvartas, kad ir koks aštrus, ilgainiui apmalš. Dangų priešakyje jau skalavo naujos saulės šviesa, o visai netrukus turėjo gimti dar vienas kūdikis — tame pasaulyje, kuris jau traukia „Magelaną” į galutinę orbitą.

Skausmas kada nors išsivadės. Bet ne prisiminimai.

1956 Aptinkamas neutrinas

1967 Nustatoma Saulės neutrinų anomalija

2000Patvirtinamas Saulės likimas

2100 Tarpžvaigždiniai zondai

2200

2300 Planuojama paleisti sėklinius robotus

2400 Sėklinimo pradžia

2500 (embrionai)

2600 (DNR kodai)

2700

2751 Sėklinis Iaivas išskrenda Talasą

2800

2900

2999 Paskutinysis tūkstantmetis

3000TALASA

3100 3109 Pirmasis nusileidimas 0

3200 Tautos gimimas 100

Paskutiniųjų dienų valdovaiKontaktas su žeme 200

3300 Išsiveržia Krakano ugnikalnis ryšys nutrūksta 300

3400

3500 Kvantinis variklis400

3600 Gaiutinis išsikraustymasStazė

3617 Žvaigždėlaivis „Magelanas”

3620 Zemės žūtis

3827 „Magelanas” atvyksta 718

3829 „Magelanas” išvyksta 720

4135 SAGANAS DU 1026