Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Vieninga visų nuomone, „Magelano” išvykimo proga būtinai reikėjo surengti iškilmingą atsisveikinimo ceremoniją. Deja, tuo nuomonių vienybė ir baigėsi. Tiesa, nedideli privatūs vakarėliai buvo rengiami nuolat — ir, beje, iš dalyvaujančiųjųpareikalaudavo nemaža tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų — tačiau dėl viešo, oficialaus pokylio niekaip nesisekė sutarti.

Merė Voldron, nėmaž neabejodama, kad pirmenybė turi atitekti Tarnai, siūlė ceremonijąsurengti Pirmojo Nusileidimo vietoje. Edgaras Faradainas nė už kąnenorėjo sutikti tvirtindamas, neva, nepaisant kuklaus dydžio, prezidento rūmai tam tiktų kur kas labiau. Kažkoks gudragalvis sugalvojo kompromisą — pasak jo, geriausiai tam tiktų Krakanas, o atsisveikinimo tostams geres nės vietos už garsiuosius vynuogynus ir norėdamas nesugalvosi. Kol visi ginčijosi, niekaip negalėdami sutarti, projektąpatyliukais užsigrobė Talasos Transliuotojų Korporacija — viena iš apsukresnių planetos žinybų.

Atsisveikinimo koncertas turėjo būti išties įsimintinas — toks, kad jo įrašų klausytųsi dar ne viena ateities karta. Nebuvo jokio vaizdinio akompanimento, kad neblaškytų dėmesio — vien tik muzika, lydima visiškai trumpo pasakojamojo teksto. Transliuotojai išrausė visą dviejų tūkstantmečių garsinį palikimą — ieškojo viso to, kas ne tik primintų praeitį, bet ir suteiktų vilties ateičiai. Galų gale išėjo ne tik Reąuiem, bet ir lopšinė.

Vis dar atrodė tikras stebuklas, kad po to, kai jų menas pasiekė technologinę tobulybę, kompozitoriai vis dar surasdavo, ką pasakyti naujo. Ištisus du tūkstančius metų elektronika teikė jiems galimybes naudotis visais žmogaus ausiai girdimais garsais, tad lyg ir reikėjo manyti, jog ši sritis jau išsemta iki dugno.

Ir iš tikrųjų: maždaug šimtmečiui muzika nusirito iki pypčiojimų ir čirškesio, ir elektrinio raugėjimo kratinio, bet paskui kompozitoriai įgudo naujai panaudoti savo kone begalines galias — ir dar kartą sėkmingai suliejo technologijas ir meną. Tiesa, Bethoveno ar Bacho nepranoko nė vienas iš jų, bet kai kuriems pavyko priartėti.

Klausytojų minioms koncertas priminė tokius dalykus, kurių jie patys niekada nepažinojo — kurie priklausė tiktai Žemei. Lėtas galingų varpų gausmas, tarsi neregimas dūmas kylantis iš senų katedrų varpinių; kantraus valtininko, prieš potvynio tėkmę irkluojančio namo gęstančioje vakaro šviesoje, dainos, ringuojančios kadai jau amžiams užmirštomis kalbomis; dainos armijų, žygiuojančių į mūšius, iš kurių laikas išskalavo visą skausmąbei pragaištį; susiliejęs dešimčių milijonų balsų murmesys, didžiausiems žmonijos miestams bundant pasitikti aušros; šaltas šiaurės pašvaistės šokis virš beribės, ledo sukaustytos jūros; galingų variklių, greitkeliu riaumojančių įkalnėn, į žvaigždes, griausmas. Visa tai ir daug kąkita klausytojai išgirdo nakties tamsoje plūstelėjusioje muzikoje — tolimosios Žemės dainas, įveikusias daugelio šviesmečiųkelią…

Baigiamajam akcentui rengėjai pasirinko paskutinįjį iš didžių muzikinių darbų, sukurtų simfonijos tradicijomis. Klausytojams jis buvo visiškai naujas — parašytas jau po to, kai Talasa prarado ryšį su Žeme. Šį kūrinį transliuotojai pasirinko neatsitiktinai: vandenyno tema atrodė ypač tinkama šia proga — o poveikis klausytojams buvo kaip tik toks, apie kokį ir galėjo svajoti seniai jau miręs kompozitorius.

„…jau beveik prieš trisdešimt metų rašydamas „Atlantidos apraudojimą”, aš neturėjau omeny jokių atskirų įvaizdžių; mane domino ne konkrečios scenos, o tik emocinės reakcijos; siekiau, kad muzika perteiktų paslapties pojūtį, o taip pat — beribį liūdesį, visaapimantį praradimo jausmą. Toli gražu nesistengiau garsais tapyti sugriautų miestų, po kuriuos šmirinėja žuvys, paveikslų. Tačiau pastaruoju metu, kai tik išgirstu Lento Lugubre, nutinka kažkas keista — o kaip tik šios dalies dabar mintyse ir klausausi…

Ji prasideda 136uoju taktu, kai nuolat žemėjantys akordai pasiekia apatinį vargonų registrą — ir tada pirmąsyk įsijungia bežodė soprano arija, iš gelmių kylanti vis aukščiau ir aukščiau… Reikia manyti, jūs žinote, kad šiai muzikinei temai kurti aš pasinaudojau milžinų banginių tų didžiųjų jūros menestrelių, su kuriais susitaikėme per vėlai… gerokai per vėlai… — dainomis. Arijąrašiau asmeniškai Olgai Kondašin — po jos nė viena kita nebeįstengė atlikti šio pasažo be elektroninės paramos…

Kai įsijungia vokalo partįja, mane apninka pojūtis, jog matau kažką, kas iš tikrųjų egzistuoja. Tarytum stovėčiau didžiulėje miesto aikštėje — beveik tokioje pat didelėje kaip švento Morkaus ar švento Petro. Aikštę supa apgriuvę pastatai, primenantys senovės Graikijos šventyklas, išvarytos skulptūros apėjusios jūrų žalėsiais, jūržolių stiebeliai lėtai siūbuoja pirmyn atgal. Ir visa kąbent iš dalies dengia storas dumblo sluoksnis.

Iš pradžių atrodo, kad aikštė tuščia, bet netrukus aš pastebiu kažką — gluminančio. Tiktai neklauskite, kodėl kaskart mane tai nustebina — kodėl kaskart išvystu tai pirmąsyk…

Pačiame aikštės centre kūpso kauburys, iš jo spinduliais tįsta linijos. Nežinau, galbūt tai — sugriuvusios sienos, jau gerokai apneštos dumblu. Tačiau tas statinys ne statinys atrodo lyg ir visiškai beprasmis, ir čia aš pastebiu, kad kauburys… pulsuoja.

O dar po akimirkos pastebiu ir dvi milžiniškas nemirksinčias akis, įsmeigtas tiesiai į mane.

Štai ir viskas; nieko neatsitinka. Nieko neatsitiko čia jau šešis tūkstančius metų — nuo pat tos nakties, kai sausumos barjeras neatlaikė ir jūra siūbtelėjo pro Heraklio stulpus.

Lento paprastai būna mano mėgstamiausioji dalis, tačiau šios simfonijos tiesiog negalėjau užbaigti tokia tragiška ir neviltinga nuotaika. Todėl ir atsirado Finale „Prisikėlimas”.

Savaime aišku, aš žinau, kad Platono Atlantida niekada neegzistavo. Ir kaip tik dėl šios priežasties ji negali žūti. Ji visuomet išliks tarytum idealas — svajonė apie tobulybę — tikslas, kuris įkvėps visų ateinančiųjų amžių žmones. Štai kodėl simfonija baigiasi triumfo maršu, lydinčiu į ateitį.

Žinau: populiariausia maršo interpretacija byloja, jog jis vaizduoja Naująją Atlantidą, iškylančiąiš bangų. Vis dėlto šitoks aiškinimas pernelyg tiesmukas; man pačiam Finale simbolizuoja kosmoso užkariavimą. Kai suradau šią finalinę temą ir sėkmingai sujungiau su visu kūriniu, paskui kelis mėnesius nebegalėjau išmesti jos iš galvos. Nelemtos penkiolika gaidų dūzgė ir dūzgė mano smegenyse dieną ir naktį…

O dabar „Apraudojimas” jau egzistuoja atsietai nuo manęs — jis gyvena savą gyvenimą. Netgi tada, kai Žemės nebeliks, jis vis dar didžiuliu greičiu skries Andromedos Galaktikos link, genamas penkiasdešimties tūkstančių megavatų, sklindančių iš Tolimojo kosmoso siųstuvo Ciolkovskio krateryje.

Kada nors, galbūt po šimtmečių, o gal po tūkstantmečių, kas nors jį sugaus — ir supras.”

„Pasakojamieji prisiminimai” — Serdžas Di Pietro (3411 3509)

— Visąlaik apsimesdavome, kad jos nė būti nėra, — pasakė Mirisa. — Bet dabar norėčiau jąpamatyti — tik kartelį užmesti akį.

Lorenas valandėlę patylėjo. Paskui atsakė:

— Juk tu žinai, kad kapitonas Bėjus niekad neįsileisdavo jokių svečių.

Be abejo, ji tai žinojo; suprato netgi tokio elgesio priežastis. Nors iš pat pradžių kai kurie bandė murmėti, vis dėlto ilgainiui lasai susivokė, kad nedidelė „Magelano” įgula pernelyg užsiėmusi ir neturi kada vedžioti ekskursijų — ar slaugyti tų penkiolikos neprognozuojamų procentų, kuriuos laivo nulinės gravitacijos sekcijose ims nepakenčiamai pykinti. Net prezidento Faradaino prašymas apsilankyti laive buvo, tiesa, labai mandagiai, atmestas.