Arthur Clarke: Tolimosios Žemės dainos

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 312 tomas

Vertė Anita Kapočiūtė

Arthur C. Clarke

THE SONGS OF DISTANT EARTH

New York, Del Rey books, 1986

ISBN 9955100966

Copyright © byArthur C.Clarke, 1986

Cover art copyright © by Vincent Di Fate, 1996

Valtis dar net nespėjo apiplaukti rifo, o Mirisa jau pastebėjo, kad Brantas kunkuliuoja įniršiu. Įtempta poza, kuria jis stovėjo prie vairo — jau nekalbant apie patį faktą, kad užduotis parplukdyti valtį į krantą neatiteko miklioms Kumaro rankoms — akivaizdžiai bylojo, jog Brantui kažkas smarkiai sugadino nuotaiką.

Mirisa išniro iš palmių paunksnės ir neskubriu žingsniu patraukė įpakrantę, šlapias smėlis lipo jai prie kojų. Kai ji atsidūrė prie pat vandens, Kumaras jau vyniojo burę. „Mažylis” jos broliukas — tiesa, ūgiu jau beveik jąpavijęs, tvirtas ir raumeningas — linksmai pamojo seseriai. Ne kartą ir ne du Mirisa susivokdavo apgailestaujanti, kad Brantas smarkiai stokoja Kumaro džiugaus lengvapėdiškumo, kurio, regis, neįveiktų jokia pasitaikiusi krizė…

Brantas net nelaukė, kol valties pirmagalis užšliauš ant smėlio: šoko į gana gilų, juosmenį siekiantį vandenį ir, piktai taškydamas debesis purslų, nubrido į krantą. Rankoje jis laikė sumaigytą metalo lakštą su styrančiomis nutraukytomis vielomis; vos pasiekęs sausumą, atkišo tai Mirisai.

— Tu tik pasižiūrėk! — suriko. — Tik pažiūrėk, ko šitie vėl pridirbo!

Laisvąja ranka jis mostelėjo šiaurinio horizonto link.

— Šįkart… šįkart jie taip lengvai nebeišsisuks! O merė tegul sau šneka, kątik nori!

Mirisa atsitraukė į šalį, o nedidukas laivelis, tarsi koks pirmykštis jūrų gyvūnas, pirmąkartą sumanęs išlipti į sausumą, lėtai užšliaužė ant smėlėto kranto, pasispirdamas besisukančiais užbortiniais velenėliais. Kai tik jis persiropštė potvynio vandens ribą, Kumaras išjungė variklį ir stryktelėjęs žemėn išdygo prie pat vis dar tebeputojančio kapitono.

— Kalu ir kalu Brantui į galvą, — prašneko jis, — kad tai — tik nelaimingas atsitikimas, nieko daugiau. Galbūt kas nors užkliuvo tempiamu inkaru. Na, pagalvokite patys: kuriems galams šiauriečiai tyčia šitaip elgtųsi?

— Sakau ir sakysiu, — atrėžė Brantas. — Ogi štai kodėl: jie tiesiog tingi patys kurti technologijas. Jie bijo, kad mes išgaudysime per daug žuvų. Jie…

Akies kraštu jis pastebėjo, kad Kumaras išsišiepė nuo ausies iki ausies, ir sviedė į jį tą vielų raizginį. Bet vaikinukas nė nemirktelėjęs jį sugavo.

— Siaip ar taip, net jei tai iš tikrųjų tik nelaimingas atsitikimas, tose vietose jiems nieku gyvu nevalia nuleisti inkaro! Visuose žemėlapiuose ta teritorija paženklinta kuo aiškiausiai, didelėmis raidėmis: NESIARTINTI — MOKSLINIAI TYRINĖJIMAI.

Taigi, bet kuriuo atveju ketinu pateikti protestą.

Brantas jau nuleido garą: šiek tiek pakunkuliavęs, atlėgo; kad ir kaip smarkiai įpykdavo, siutas jam visuomet išsivadėdavo per kelias minutes. Baimindamasi išblaškyti pasitaisiusiąnuotaiką, Mirisa pirštais perbraukė jam nugarą ir prašneko kuo meiliausiu balsu:

— Na kaip, ar pavyko sugauti maistui tinkamos žuvies?

— Žinoma, ne! — įsiterpė Kumaras. — Juk jam rūpi ne žuvį gaudyti, o rinkti statistiką: visokie kilogramai, kilovatai ir panašaus raugo nesąmonės. Viena laimė, kad susipratau pasiimti meškerę. Taigi, pietums turime tuną.

Jis kyštelėjo ranką į valtį ir iškėlė gero metro ilgio aptakų gražuolį; tiesa, jo spalvos sparčiai bluko, o nereges akis jau aptraukė mirties rūkana.

— Šitokį ištraukti nedažnai pasiseka, — išdidžiai pareiškė vaikinas.

Trejetas vis dar grožėjosi sugautu laimikiu, kai į Talasąnelauktai netikėtai grįžo Istorija, ir tasai paprastas, nerūpestingas pasaulis, kurį jie pažinojo visą, kad ir neilgą, savo gyvenimą, pražuvo negrįžtamai.

Įvykių artėjimo ženklas pasirodė įrašu danguje — galėjai pamanyti, kad milžiniška kažkieno ranka nubrėžė brūkšnį kreida per visąskliauto žydrynę. Trijulei bežiūrint, spinduliuojantis garų pėdsakas pakraščiuose pradėjo irti, virsdamas debesų atplaišomis, ir galų gale ėmė atrodyti, jog kažkas nuo vieno horizonto iki kito nutiesė sniego tiltą.

Galiausiai iš kažkur toli atsirito prislopintas grumėjimas. Šito garso Talasoje niekas negirdėjo jau septynis šimtus metų — tačiau kiekvienas vaikas akimoju būtų atpažinęs, kąjis reiškia.

Nors vakaras buvo šiltas, Mirisa suvirpėjo, jos ranka nejučia susirado Branto ranką. Vaikino pirštai susigniaužė, apglėbdami jos plaštaką, bet jis pats kažin ar tai pastebėjo: vis dar stebeilijo akis įbedęs į perskilusį dangų.

Amąprarado netgi Kumaras, nors kaip tik jis prašneko pirmas:

— Tikriausiai viena iš kolonijų bus mus aptikusi. Brantas lėtai ir nelabai įtikinamai papurtė galvą.

— O kam jiems vargintis? Juk tikriausiai turi senų žemėlapių, vadinasi, žino, kad visa Talasa — beveik vien vandenynas. Keliauti čionai jiems nebūtųjokios prasmės.

— O gal juos atvedė mokslinis smalsumas? — spėjo Mirisa. Gal jie įsigeidė pasižiūrėti, kas mus ištiko? Visuomet sakydavau, kad reikėtų suremontuoti ryšių sistemą…

Tai buvo sena ginčų tema — kas keletą dešimtmečių kam nors vis šaudavo į galvą iš naujo iškelti šį klausimą. Kada nors dėl šito sutarė bent jau dauguma — Talasai iš tikrųjų reikėtų atstatyti didžiąją lėkštę Rytinėje saloje, tąpačiąryšio lėkštę, kurią prieš keturis šimtus metų sugriovė netikėtai išsiveržęs Krakanas. Bet kaskart paaiškėdavo, jog esama galybės kur kas svarbesnių darbų — ar kur kas smagesnių užsiėmimų.

— Pastatyti erdvėlaivį… juk tai milžiniškas darbas, — susimąstęs ėmė svarstyti Brantas. — Nemanau, kad kuri nors kolonija imtųsi šitokio projekto — nebent priverstų būtinybė. Pavyzdžiui, kaip nutiko Žemei…

Jo balsas nutrūko. Nors praslinko jau šitiek amžių, šį vardą vis dar buvo nelengva tarti.

Visi trys kaip vienas pasisuko į rytus, kur per vandenyną artyn sparčiai slinko pusiaujo zonos nakties linija.

Jau užsižiebė keletas ryškesniųjų žvaigždžių, virš palmių viršūnių dangaus skliautu aukštyn kilo puikiai atpažįstamas nedidelis Trikampio žvaigždynas. Trys kampuose mirksinčios jo žvaigždės buvo beveik vienodo ryškio, tačiau netoli pietinės žvaigždyno viršūnės andai kelias savaites švietė dar viena, svetima — gerokai už kitas šviesesnis įsibrovėlis.

Blėstantį jo kevalą vis dar buvo galima įžiūrėti per nelabai galingą teleskopą. Tačiau net patys tobuliausi prietaisai jau nebegalėjo parodyti aplinkui šviesulį besisukančios kibirkštėlės, kuri kadaise buvo Žemės planeta.