Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Kad ir kas tai būtų, — atsiliepė Brantas, — po penkių minučių viskas paaiškės. Jūs tik pažvelkite į tą švieselę — jie nusileido tiesiog Žemės parke, pasirinko savaime suprantamą vietą. Gal reikėtų sustoti ir likusiąkelio dalį eiti pėsčiomis?

Žemės parkas buvo kruopščiai prižiūrimas, žole apaugęs ovalus sklypas rytiniame Pirmojo Nusileidimo pakraštyje; iš atvažiuojančiųjųpusės aikštelę užstojo juoda, masyvi Motininio laivo kolona — pats seniausias ir labiausiai gerbiamas planetos paminklas. Iki pat šiol nėmaž nesudūlėjusio cilindro kraštai žioravo — mat kitapus laivo tvieskė vienas, bet galingas žibintas.

— Sustabdyk automobilį prie pat laivo, — paliepė merė. — Tada mes išlipsime ir iš laivo priedangos užmesime akį į atvykėlius. Išjunk mašinos žibintus, kad jie nepastebėtų mūsų tol, kol patys nepanorėsime pasirodyti.

— Jie — ar kažkas Tas? — mažumėlę isteriškai paklausė vienas keleivių. Niekas nekreipė į jį dėmesio.

Brantas sustabdė automobilį milžiniškame laivo šešėlyje ir apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.

— Kad prireikus galėtume tuoj pat pasprukti, — paaiškino pusiau rimtai, pusiau erzindamas bendražygius; jis vis dar neįstengė patikėti, kad jiems galėtų grėsti pavojus. Tiesąsakant, pasitaikydavo ir tokių akimirkų, kai Brantas suabejodavo, ar visa tai vyksta iš tikrųjų. O gal jis dar neprabudęs iš miego, ir viskas — tik labai ryškus sapnas?

Jie tyliai išsiropštė iš automobilio, prisiartino prie laivo ir slinko palei jįtol, kol pasiekė ryškiai apibrėžtą šviesos sieną. Brantas delnu prisidengė akis ir, prisimerkęs nuo akinančio žėrėjimo, dirstelėjo pro laivo briauną.

Patarėjas Simonsas neklydo. Iš tikrųjų tai buvo kažkoks orlaivis, o gal atmosferoje skraidyti pritaikytas kosminis laivas, ir iš tikrųjų labai mažas. Ar įmanoma, kad tai — šiauriečių skraidyklė? Ne, pati tokia mintis visai absurdiška. Juk Trijų Salų plotas labai ribotas, tad naudotis čia tokia transporto priemone būtų ne tik nepraktiška, bet ir nepatogu, be to, jeigu šiauriečiai būtų kūrę tokį aparatą, šito jie niekaip nebūtų nuslėpę.

Laivas buvo bukanosio strėlės antgalio formos; reikia manyti, nusileido vertikaliai, mat aplink jį žolėje nesimatė visiškai jokio

pėdsako. Šviesa sklido iš vieno šaltinio — išėmos aptakioje laivo nugaroje, o vos vos virš jos blykčiojo nedidelis raudonas švyturėlis. Ir vis dėlto — tik nežinia, ar dėl to reikėtų lengviau atsidusti, ar nusivilti — aparatas atrodė visiškai įprastai. Tokiu vargu ar įveiktum dvylikos šviesmečių atstumą, skiriantį nuo artimiausios žinomos kolonijos.

Staiga pagrindinė šviesa užgeso, valandėlei apakindama stebėtojų grupelę. Kai akys vėl apsiprato su tamsa, Brantas įžiūrėjo, kad priekinėje skraidyklės dalyje įtaisyti langai — pro juos iš vidaus sklido blausus švytėjimas. Oho! Labai jau panašu į transporto priemonę, g3benančią.žmones, anaiptol ne robotus, kas čiabuviams atrodė taip savaime suprantama.

Merės Voldron galvoje susiformavo lygiai ta pati pribloškianti išvada.

— Juk tai ne robotas — viduje esama žmonių! Nagi, nebegaiškime laiko. Brantai, nukreipk žibintuvėlio spindulį tiesiai į mane, kad jie mus pamatytų.

— Helga! — protestuodamas suspigo patarėjas Simonsas.

— Nebūk toks pusgalvis, Čarli. Eime, Brantai.

Ką ten pasakė žmogus, beveik prieš du tūkstantmečius pirmasis iškėlęs kojąį Mėnulio paviršių? „Tik vienąmažąžingsnelį…” Tuo tarpu jie sukorė gal kokius dvidešimt žingsnių — ir tada skraidyklės šone prasižiojo durys, čia pat išsilankstydamos žemyn dribtelėjo kopėčios — ir iš laivo išniro du humanoidai.

Toks buvo pirmasis Branto įspūdis. Bet tuojau pat jis susizgribo, kad jį bus suklaidinusi atvykėlių odos spalva — ar bent spalva tųkūno lopinėlių, kuriuos jis įžiūrėjo per lanksčią, skaidrią plėvelę, dengiančią juos nuo galvos iki kojų.

Atvykėliai nebuvo humanoidai — jie buvo patys tikriausi žmonės. Jei Brantas niekad nebeišeitų į saulėkaitą, tikriausiai ilgainiui jo oda nublykštų taip pat, kaip ir tų dviejų.

Merė ištiesė į priekį abi rankas — senas kaip pats pasaulis gestas, bylojantis nepažįstamajam: „Žiūrėk, aš neginkluotas!”

— Nesitikiu, kad mane suprasite, — prabilo ji, — bet sveiki atvykę į Talasą.

Abu atvykėliai nusišypsojo; vyresnysis — gražus žilaplaukis, jau gerokai į septintąją dešimtį įkopęs vyras — atsakydamas irgi ištiesė rankas.

— Kaip tik priešingai, — atsiliepė jis nepaprastai giliu, tobulai moduliuotu balsu — šitokio Brantas kaip gyvas nebuvo girdėjęs. Suprantame jus kuo puikiausiai. Labai džiaugiamės jus susitikę.

Valandėlę pasitinkančiųjų grupelė stovėjo it liežuvius prariję, iš nuostabos nevaliodami ištarti nė žodžio. Vis dėlto, dingtelėjo Brantui, kvaila šitaip apstulbti. Juk jie kuo puikiausiai suprasdavo prieš du tūkstančius metų gyvenusių žmonių kalbą. Kai tik buvo išrasta balso įrašinėjimo aparatūra, suskubta amžiams užšaldyti visų kalbų svarbiausius fonetinius junginius. Laikui bėgant, gali išsiplėsti žodynas, gali keistis gramatika ar sintaksė, tačiau tartis išlieka tokia pat ištisus tūkstantmečius.

Merė Voldron pirmoji atgavo žadą.

— O, puiku, vadinasi, išvengsime aibės rūpesčių, — kliūvančiu liežuviu išspaudė ji. — Bet… iš kurgi jūs atkeliavote? Mes čia, bijau, būsime praradę ryšį su… na, su kaimynais… mat mūsų tolimojo kosmoso antena sunaikinta.

Vyresnysis vyriškis pažvelgė į gerokai aukštesnį savo bendražygį; netarę nė žodžio, juodu tarsi pasikeitė kažkokia akimirksnio žinia. Paskui pirmasis vėl atsigręžė į lūkuriuojančiąmeKai jis bylojo visiškai neįtikėtiną, kone absurdiškątiesą, gražiame jo balse buvo labai aiškiai justi liūdesys.

— Tikriausiai jums sunku bus tuo patikėti, — sakė jis. — Ir vis dėlto taip yra: mes — anaiptol ne iš kurios nors kolonijos. Mes atkeliaujame tiesiai iš Žemės.

Dar nespėjęs net atsimerkti, Lorenas jau visiškai tiksliai žinojo, kur esąs, ir tai gerokai stulbino. Išmiegojus ištisus du šimtus metų, lyg ir derėtų jaustis bent šiek tiek apdujusiam, tačiau jam atrodė, jog paskutinį įrašą laivo žurnale jis darė vos vakar. Nors ir kiek laužė galvą, taip ir neprisiminė, kad būtų kąnors sapnavęs. Ką gi, tuo reikėtų tik džiaugtis.

Vis dar neatsimerkdamas, jis pabandė sutelkti dėmesį į kiekvienąpojūtį atskirai. Išgirdo tylų, raminantį balsų murmėjimą. Paskui — pažįstamąoro cirkuliacijos prietaiso dūsavimąjis net pajuto švelnutėlę oro srovelę, drauge su maloniu antiseptiko kvapu glostančiąjam veidą.

Vienintelis dalykas, kurio jis taip ir nepajuto, buvo svoris. Be jokių pastangų kilstelėjo dešinę ranką — ši taip ir liko plūduriuoti pakibusi, laukdama kito jo įsakymo.

— Sveiki, pone Lorensonai! — suskambo džiaugsmingas, gal net vos vos pašaipus balsas. — Vadinasi, malonėjote vėl prisijungti prie mūsų? Na, ir kaip jaučiamės?

— Sveiki… daktare. Jaučiuosi puikiai. Tik siaubingai alkanas.

— Apetitas — visuomet geras ženklas. Galite apsirengti, tik kol kas venkite pernelyg staigių judesių. Vėliau nuspręsite, ar norėsite nešioti šitokią barzdą.

Lorenas nukreipė vis dar plūduriuojančią ore ranką smakro link. Sąžalynas, kurį užčiuopė pirštai, jį gerokai nustebino. Kaip ir dauguma vyrų, jis taip ir nepasinaudojo galimybe visam laikui depiliuoti barzdaplaukius — šia tema prirašyta nemaža psichologijos traktatų. Galbūt dabar — pats laikas apie tai susimąstyti; net nuostabu — tokia reikšminga akimirka, o į galvą įkyriai lenda visokie niekai apie barzdą.