Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Eksperimentas pavyko; mokslininkai sugaudė Saulės neutrinus. Bet — jų buvo gerokai per mažai. Turėjo būti bent tris ar keturis kartus daugiau, nei sugavo visa galinga aparatūra.

Niekam nekilo abejonių, kad kažkas negerai; aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Trūkstamų Neutrinų Byla sukėlė nemenką triukšmą mokslo pasaulyje. Visa įranga daugybę kartų tikrinta ir pertikrinta, kruopščiai peržiūrėta visa teorija, dešimtis sykių kartotas ir pats eksperimentas — ir kaskart gautas tas pats gluminantis rezultatas.

Baigiantis dvidešimtam amžiui, astrofizikams neliko nieko kita, kaip susitaikyti su tokia trikdančia išvada, nors tuo metu niekas dar nesuprato, ką tai galėtų reikšti.

Teorija buvo teisinga, nestrigo ir įranga. Bėda slypėjo pačios Saulės širdyje.

Pirmasis per visą Tarptautinės Astronomų Sąjungos istoriją slaptas susirinkimas buvo sušauktas 2008aisiais, Aspene, Kolorado valstijoje — nelabai toli nuo tos vietos, kur pirmąsyk atliktas eksperimentas, kuris vėliau buvo kartojamas dešimtyse šalių. Po savaitės TAS išplatintas specialusis biuletenis Nr.55/08, specialiai įvardytas labai jau aptakiu pavadinimu „Kelios pastabos apie reakcijas Saulėje”, pasiekė visas Žemės vyriausybes.

Galima pamanyti, kad, lėtai sklindant po truputį nutekančiai informacijai, žinia apie pasaulio pabaigą galiausiai turėjo sukelti nemenką paniką. Bet nieko panašaus neįvyko: iš pradžių visi pritrenkti neteko amo, bet po neilgos tylos tik gūžtelėjo pečiais ir vėl ėmėsi įprastų kasdienių reikalų.

Daugumos vyriausybių ateities planai nesiekė toliau artimiausių rinkimų, o tarp atskirų individų reta buvo tokių, kuriems rūpėtų tolesnė nei jų pačių vaikaičių ateitis. Be to, astronomai juk galėjo ir suklysti…

O net jeigu žmonijai ir iš tikrųjų paskelbtas mirties nuosprendis, egzekucijos data buvo dar labai toli. Saulė dar nesprogs mažų mažiausiai gerą tūkstantį metų, o argi kas ims lieti ašaras dėl keturiasdešimtosios palikuonių kartos lemties?

Kai automobilis su Brantu, mere Voldron, patarėju Simonsu ir dar dviem garbaus amžiaus kaimelio gyventojais pajudėjo pagrindiniu Tarnos keliu, dar nebuvo patekėjęs nė vienas iš dviejų mėnulių. Nors buvo įgudęs vairuotojas ir valdė mašinąbe jokių pastangų, Brantas vis dar šiek tiek niršo dėl merės priekaištų. Situacijos nėmaž nešvelnino ir tai, kad putni jos ranka tarsi visai netyčia sviro ant nuogų jo pečių.

Vis dėlto tykus nakties grožis, ritmingai pro šalį prašmėžuojančios automobilio žibintų iš tamsos išplėšiamos palmės greitai padėjo jam atgauti įprastą gerą nuotaiką. Po šimts, argi galima leisti, kad šitokį istorinį akimirksnį temdytų kažkokie asmeniniai jausmeliai?

Dar dešimt minučių, ir jie pasieks Pirmojo Nusileidimo vietą — visos jų istorijos ištakas. Kas jų ten laukia? Abejonių nekėlė viena: atvykėlis orientavosi pagal vis dar veikiantį senojo sėklinio laivo švyturį. Ir net puikiai žinojo, kur jo ieškoti, vadinasi, turėtų būti atkeliavęs ne iš kur kitur, o iš kokios nors kitos žmonių kolonijos, įsikūrusios šiame kosmoso sektoriuje.

Bet, kita vertus… Brantui netikėtai dingtelėjo nerami mintis. Juk to švyturio, atvirai skleidžiančio žinią Visatai, jog čia kadaise lankytasi protingų būtybių, signalą galėjo aptikti bet kas — kas tik nori. Brantas prisiminė, jog prieš keletąmetųkažkam buvo kilusi mintis liautis perdavinėti signalą, mat naudos nepeši jokios, o štai bėdos pridaryti jis gali. Jei šis pasiūlymas ir susilaukė pritarimo, tai nepakankamo — ir galiausiai buvo atmestas: nedidele persvara tokį sprendimą lėmė anaiptol ne logiški, o veikiau sentimentalūs bei jausmingi argumentai. Dabar štai paaiškėjo, kad dėl to Talasai neilgai trukus gali tekti graužtis nagus, tačiau šaukštai jau popiet — nieko nebepakeisi.

Patarėjas Simonsas, įsitaisęs galinėje sėdynėje, pasilenkęs tyliai kuždėjosi su mere.

— Helga, — ištarė jis — Brantas kaip gyvas nebuvo girdėjęs, kad patarėjas kreiptųsi į merę vardu, — kaip manai, ar mes galėsime su jais susišnekėti? Kaip žinai, tos robotų kalbos vystosi ir keičiasi labai sparčiai.

Merė Voldron to nežinojo, bet savo nežinojimąji visada gebėjo meistriškai nuslėpti.

— Tai pati menkiausia iš mūsų problemų, gal verčiau palaukime, kol ji iš tikrųjų iškils. Brantai, ar negalėtum važiuoti šiek tiek lėčiau? Labai norėčiau nusigauti į vietą gyva.

Brantas šį keliąpažinojo kaip penkis savo pirštus, tad važiuojant dabartiniu greičiu apie pavojų negalėjo būti nė kalbos, bet jis klusniai sulėtino automobilį iki keturiasdešimties kilometrų per valandą. Kažin, dingtelėjo jam, gal merė šitaip stengiasi bent šiek tiek atidėti susidūrimą su atvykėliais? Šitokia atsakomybė iš tiesų gniaužė žadą — juk per visą planetos istoriją čionai atvyksta tik antras žvaigždėlaivis iš tolimų pasaulių! Savaime aišku, visa Talasa stebės įvykius išsižiojusi.

— Tai Krakanas! — išsiplūdo vienas keleivių galinėje sėdynėje. — Ar kas nors pasiėmė fotoaparatą?

— Grįžti jau per vėlu, — atsakė patarėjas Simonsas. — Šiaip ar taip, laiko fotografuoti dar turėsime į valias. Nemanau, kad jie ketina nešdintis iš čia, vos pasilabinę.

Jo balse gana aiškiai skambėjo isteriška gaidelė, ir Brantas nė nemanė dėl to jo kaltinti. Juk niekas nežino, kas laukia jųjau už artimiausios kalvos keteros.

— Naujienas pranešiu iš karto, kai tik turėsiu, kąpasakyti, pone prezidente, — merė Voldron kalbėjo automobilio telefonu. O Brantas net neišgirdo skambučio. Pernelyg giliai buvo nugrimz dęs į savus apmąstymus. Pirmąkartągyvenime jam teko gailėtis, kad laiku nepasistengė šiek tiek geriau susipažinti su istorija.

Savaime aišku, svarbiausius faktus jis žinojo puikiai: nė vienas vaikas Talasoje neužaugdavo neprisiklausęs apie tai. Brantas žinojo, kad, negailestingai tiksint laikrodžiui, slinko šimtmečiai, o astronomų diagnozė jau niekam nebekėlė abejonių, jie net be paliovos tikslino būsimosios katastrofos datą. 3600aisiais plius minus septyniasdešimt penkeri metai — Saulė turėjo virsti nova. Gal ir nelabai įspūdinga tarp novų, bet pakankamai galinga…

Vienas senų laikų filosofas kadaise taikliai pastebėjo, kad protas žmogaus, sužinojusio, jog kitąrytąjįpakars, įgyja stulbinantį gebėjimą susitelkti. Slenkant paskutiniesiems trečiojo tūkstantmečio metams, kažkas panašaus pasireiškė visai žmonijai. Jeigu reikėtų paskelbti akimirką, kada žmonija galų gale ir su liūdesiu, bet drauge — ir su ryžtu pažvelgė tiesai į akis, ją būtų galima įvardyti visiškai tiksliai: gruodžio trisdešimt pirmosios vidurnaktis, baigiantis 2999iesiems ir prasidedant 3000iesiems metams. Visi tie, kurie matė, kaip kalendoriuje skaičių 2 pakeičia 3, nebegalėjo atsikratyti minčių apie tai, kad skaičiaus 3 jau niekad nebepakeis 4.

Vis dėlto žmonijai dar buvo likę daugiau nei pusė tūkstantmečio, o trisdešimt kartų, kurioms dar buvo lemta gyventi ir mirti Žemėje, kaip čia gyveno ir mirė jų protėviai, daug kągalėjo nuveikti. Mažų mažiausiai jos galėjo išsaugoti žinias apie žmonių rasę bei iškiliausius meno kūrinius.

Dar pačiu kosminės eros apyaušriu pirmieji robotų valdomi zondai, išskrieję už Saulės sistemos ribų, gabeno muzikos įrašus, laiškus bei paveikslus, skirtus tam atvejui, jeigu kur nors sutiktų kitų kosmoso tyrinėtojų. Nors gimtojoje galaktikoje žmogus taip niekad ir neaptiko jokios svetimos civilizacijos apraiškų, vis dėlto net labiausiai užkietėję pesimistai tikėjo, kad svetimas protas tiesiog privalo kur nors egzistuoti vienoje iš milijardų Visatos salelių, nusidriekiančių į begalybę tiek, kiek aprėpė patys galingiausi teleskopai.