Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Praslinkus daugiau nei tūkstančiui metų, vienas didis istorikas laikotarpį nuo 1901ųjų iki 2000ųjų pavadino „Amžiumi, kai viskas atsitiko”. Ir dar pridūrė, jog tuo metu gyvenę žmonės veikiausiai būtų su juo sutikę — tik dėl visiškai kitokių, ir neteisingų, priežasčių.

Andainykščiai žmonės pirmiausia, neretai — ir su pelnytu pasididžiavimu — būtų pabrėžę išties įspūdingus laikotarpio mokslinius laimėjimus: oro erdvės užkariavimą, atomo energijos pažabojimą, svarbiausiųjų gyvybės dėsnių išaiškinimą, perversmą elektronikos bei ryšių srityje, sukurtas pirmąsias dirbtinio intelekto užuomazgas, o svarbiausia — Saulės sistemos tyrinėjimus bei pirmąjį nusileidimąMėnulyje. Bet, kaip tiksliai pastebėjo minėtasis istorikas (nors apie jį ir galima sakyti: gudrus po laiko), tais laikais tikriausiai nebūtų atsiradę net ir vieno iš tūkstančio,

kuris būtų bent viena ausimi girdėjęs apie atradimą, gerokai pranokusį visus anksčiau minėtus pasiekimus vien jau tuo, kad dėl jo iškilo tokia grėsmė, jog visa kita tapo nebesvarbu.

Iš pradžių jis atrodė toks pat nekenksmingas ir esąs toli nuo bet kokių kasdienių žmogiškųjų reikalų kaip ir ta pajuodinta fotoplokštelė Bekerelio laboratorijoje, kuri, praslinkus vos penkiasdešimčiai metų, galiausiai baigėsi atominiu grybu virš Hirosimos. Iš tiesų šis atradimas irgi buvo tų pačių tyrinėjimų šalutinis produktas — ir pradžioje atrodė toks pat nekaltas.

Gamta — nepaprastai griežtas sąskaitininkas, jos buhalterinėse knygose negalimos nė menkiausios paklaidos. Tad fizikai neapsakomai suglumo aptikę, jog po tam tikrų branduolinių reakcijų, susumavus visas sudedamąsias dalis, paaiškėdavo, jog vienoje lygybės pusėje kažko trūksta.

Tad mokslininkai, lygiai kaip ir tas sąskaitininkas, paskubomis įnešantis į sąskaitą nedidelę sumą grynųjų, kad padengtų trūkumą ir vienu žingsniu aplenktų auditorius, buvo priversti skubiai sukurti naują elementariąją dalelę. O tam, kad tąja dalele būtų įmanoma užpildyti trūkumą, ji turėjo būti labai jau ypatinga: neturėti nei elektrinio krūvio, nei masės, užtat būti neįtikėtinai skvarbi — tokia skvarbi, kad be jokių pastebimų trikdžių pralėktų kiaurai milijardų kilometrų storio švininę sieną.

Ši paslaptingoji dalelė buvo pavadinta „neutrinu”: sudūrus du žodžius: neutronas ir bambino — tai yra mažylis. Atrodė, kad nėra ko nė tikėtis kada nors aptikti tokią smulkią ir vinklią kruopelytę, tačiau 1956-aisiais, didvyriškų pastangų dėka, fizikams galų gale pavyko sugauti keletą pavyzdžių. Drauge tai buvo ir teoretikų triumfas: pagaliau pasitvirtino neįtikėtini jų apskaičiavimai.

Tuo tarpu visas pasaulis ničnieko apie tai nenutuokė, paprastam žmogui tai visiškai nerūpėjo — nors kaip tik tada ir pasidėjo atgalinis skaičiavimas laiko, likusio iki Paskutiniojo teismo dienos.

Tarnos vietinis tinklas niekada neveikė daugiau nei devyniasdešimt penkiais procentais pajėgumo — kita vertus, bet kuriuo metu veikė ne mažiau kaip aštuoniasdešimt penki jo procentai. Kaip ir didžiąją visos Talasoje esančios įrangos dalį, ryšių siste mąprojektavo senų laikų kadai išmirę genįjai, tad katastrofiški aparatūros gedimai buvo praktiškai neįmanomi. Net jei išeitų iš rikiuotės keletas svarbių komponentų, visa sistema ir toliau funkcionuotų pakenčiamai bent jau tol, kol kas nors susierzintų pakankamai, kad imtųsi šalinti gedimus.

Inžinieriai šiąsituacijąvadino „švelnia degradacija” — pasak kai kurių cinikų, ši frazė labai jau tiksliai apibūdino ir visą lasų gy venimo būdą.

Centrinio kompiuterio duomenimis ryšių tinklas šiuo metu dirbo įprastu devyniasdešimties procentų pajėgumu, tačiau merė Voldron, bent dabar, būtų mielai susitaikiusi ir su rimtesniais gedimais. Mat per pastarąjį pusvalandį jai skambino kone visi kaimelio gyventojai, o tarybos salėje susigrūdo mažų mažiausiai penkiasdešimt suaugusiųjų ir vaikų — kur kas daugiau, nei galėjo patogiai sutilpti, o apie sėdimas vietas visiems nebuvo ko nė šnekėti. Eiliniam susirinkimui iki soties pakakdavo dvylikos asmenų; kitąsyk tekdavo netgi imtis drakoniškų priemonių, norint sutempti šitokį skaičių žmonių su kūnu ir krauju į vieną vietą. Visi likusieji penki šimtai šešiasdešimt Tarnos gyventojų buvo linkę stebėti įvykių eigą — ir net balsuoti, jei pavykdavo pakankamai juos sudominti — patogiai išsidrėbę savo namuose.

Be kitų, dukart skambino provincijos gubernatorius, vieno skambučio sulaukta iš prezidento kabineto, dar vieno — iš Šiaurinės salos naujienų agentūros — ir visi, kad ir visiškai be reikalo, prašė to paties. Visi ir gavo tąpatį trumpą atsakymą: Taip, savaime suprantama, jei tik kas nors atsitiks, mes tučtuojau jums pranešime… dėkojame, kad domitės.

Merė Voldron negalėjo pakęsti jokių neramumų ar sambrūzdžių — siekiais išvengti jų ir buvo grįsta jos kad ir kukli, bet gana sėkminga, vietinės administratorės karjera. Kartais, žinoma, visiškai išsisukti nuo įvykių nebūdavo įmanoma; tarkime, jokiais draudimais ji negalėjo sustabdyti '09-ųjų uragano, kuris — iki šios dienos — ir buvo pats ženkliausias šimtmečio įvykis.

— Visi — tylos! — užriko ji. — Ryna, palik ramybėj tas kriaukles, žinok, kai kam teko gerokai paplušėti, kol jas sutvarkė! Be to, tau jau seniai metas į lovą! Bili! Ropškis nuo stalo — tučtuojau!

Visi susirinkusieji stulbinančiai greitai nutilo — kas buvo aiškus ženklas, jog bent šį kartą kaimelio gyventojai tikrai netveria savame kailyje išgirsti, kąpasakys merė. Ši išjungė įkyriai pypsintį riešo telefoną, perjungdama visus skambučius į pranešimų centrą.

— Kalbant atvirai, aš žinau neką daugiau nei jūs — ir dar bent kelias valandas tikriausiai negausime jokios naujos informacijos. Tačiau abejonių nekelia viena: tai iš tikrųjų buvo kažkoks kosminis laivas, kuris, praskrisdamas virš mūsų, vėl — tiesa, abejoju, ar dera sakyti „vėl” — nėrė į atmosferą. Kadangi visoje Talasoje nėra jokios kitos nusileidimui tinkamos vietos, tikėtina, jog tasai laivas anksčiau ar vėliau vėl pasirodys Trijose salose. Jeigu ketina apskrieti visąplanetą, užtruks ne mažiau nei kelias valandas.

— Ar bandyta užmegzti radijo ryšį? — paklausė kažkuris.

— Taip, bet kol kas nesulaukėme jokio atsakymo.

— Tik ar vertėjo bandyti? — suabejojo sunerimęs kažkieno balsas.

Patalpoje įsiviešpatavo neilga tyla, paskui patarėjas Simonsas — užkietėjęs įkyruolis, tikra rakštis merės Voldron panagėj — pasibjaurėjęs purkštelėjo.

— Pamanykite. Juk kad ir kąmes darytume, jie sugebės mus aptikti per dešimt minučių. Šiaip ar taip, jie tikriausiai jau seniai tiksliai žino, kur mes esame.

— Visiškai sutinku su patarėjo nuomone, — pareiškė merė Voldron, mėgaudamasi tokia neįprasta galimybe. — Savaime suprantama, bet kuris kolonįjų laivas turi Talasos žemėlapių. Net jeigu jie — tūkstančio metų senumo, Pirmojo Nusileidimo vieta juose vis vien pažymėta tiksliai.

— Bet tarkime — pabrėžiu, tarkime — kad jie vis dėko kokie nors ateiviai…

Merė atsiduso. Ji manė, kad teorijos apie ateivius išsikvėpė dar prieš kelis šimtmečius.

— Jokių ateivių išvis nėra, — tvirtai pareiškė ji. — Ar bent jau nėra tokių išsivysčiusių, kad sugebėtų keliauti į žvaigždes. Žinoma, tvirtinti šito šimtu procentu mes negalime, tačiau Žemė ištisą tūkstantmetį ieškojo jų visais įmanomais prietaisais.