Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

— Sėkmingai atvykome į vietą?

— Žinoma, priešingu atveju nebūtumėte pabudęs. Viskas klostosi tiksliai pagal planą. Laivas pradėjo žadinti mus prieš mėnesį — jau kuris laikas skriejame Talasos orbita. Laivo priežiūros grupės jau patikrino visas sistemas, o dabar atėjo ir jūsų eilė šį tą nuveikti. Ir dar — turime parengę jums nedidelę staigmeną.

— Tikiuosi, malonią?

— Mes irgi tikimės to paties. Po dviejų valandų kapitonas Bėjus šaukia susirinkimąpagrindinėje salėje. Jei kol kas nenorite niekur judintis, galite stebėti iš čia.

— Ne, į susirinkimą aš eisiu — noriu su visais susitikti. Bet pirmų pirmiausia gal galėčiau papusryčiauti? Senokai neturėjau nė kąsnioburnoj…

Kapitonas Sirdaras Bėjus, iš pažiūros — pavargęs, bet laimingas — pasveikino ką tik atgaivintus penkiolika vyrų bei moterų ir pristatė juos trisdešimčiai atsibudusiųjų anksčiau — iš šių buvo sudarytos darbinės grupės A ir B. Laikantis laivo nuostatų, grupės C nariai šiuo metu turėjo miegoti, tačiau keletas tamsių pavidalų šmėkliojo susirinkimų salės pasieniais apsimetinėdami, kad jų ten nė būt nėra.

— Labai džiaugiuosi, kad prie mūsų jau prisidėjote ir jūs, — pasveikino kapitonas kątik pažadintąją įgulos grupę. — Malonu išvysti čia vienąkitąnaują veidą. O dar maloniau galų gale išvysti planetą — iš tiesų džiugu sužinoti, kad pirmuosius du misijos šimtmečius laivas įveikė be jokių rimtesnių sutrikimų. Planeta, kurią regime, — Talasa, atvykome tiksliai pagal numatytą grafiką.

Visi išsyk sužiuro į vaizdo displėjų, užimantį beveik visą sieną. Didžiojoje jo dalyje mirgėjo įvairiausi duomenys bei informacija apie laivo būklę, tačiau nemažas segmentas iš pažiūros priminė langą, atsiveriantį tiesiog į kosmosą. Visąketvirtainį užpildė nepaprasto grožio baltai žydras, beveik visas apšviestas rutulys. Tikriausiai visiems susirinkusiems iš karto krito į akį širdį gniaužiantis planetos panašumas į Žemę, kokia ji kadaise buvo matoma, pakilus aukštai virš Ramiojo vandenyno — beveik vien tik vanduo su vos keliais izoliuotais sausumos lopinėliais.

Šiek tiek sausumos buvo matyti ir čia — kompaktiška trijų salų grupė, pusiau užklota debesų skraiste. Lorenas nejučia pagalvojo apie Havajus — kurių savo akimis niekada nematė ir kurie jau nebeegzistavo. Vis dėlto tarp dviejų planetų buvo vienas esminis skirtumas. Priešingame Havajams Zemės pusrutulyje buvo didžiuliai sausumos masyvai, tuo tarpu kitame Talasos pusrutulyje tyvuliavo vien tf£plynas vandenynas.

— Taigi, štai ir Talasa, — išdidžiai paskelbė kapitonas. — Viskas — lygiai taip, kaip ir numatė tie, kurie suplanavo mūsų misiją. Vis dėlto vienos detalės jie nenumatė, o mums su ja neišvengiamai teks susidurti — ir neaišku, kaip ji paveiks mūsų operacijas.

Kaip prisimenate, Talasą apsėjo Marko 3A penkiasdešimties tūkstančių vienetų modulis, išskridęs iš Žemės 2751aisiais ir pasiekę tikslą 3109aisiais. Viskas klojosilcuo puikiausiai; praėjus dar šimtui šešiasdešimt metų, Žemę pasiekė pirmosios žinios apie koloniją. Po to beveik du šimtmečius žinių iš jų gaudavome nuolat, kol galų gale transliacijos staiga nutrūko — iškart po trumpo pranešimo apie galingą ugnikalnio išsiveržimą. Vėliau iš jų taip ir nebesulaukėme jokios žinios, tad liko manyti, kad mūsų kolonįja Talasoje sunaikinta — ar bent jau nusirito iki laukinių lygio, kas, atrodo, nutiko dar keliose kolonijose.

Atsižvelgdamas į kątik prabudusius, pakartosiu, kąmes čia radome. Savaime suprantama, įskrieję sistemon mes bandėme klausytis radįjo bangų transliacįjų visais įmanomais dažniais. Tačiau taip ir neaptikome nieko — ničnieko, neužfiksavome net kokių nors elektrinių prietaisų liekamojo spinduliavimo.

Vis dėlto kiek labiau prisiartinę iškart supratome, jog tai dar nieko neįrodo. Mat Talasos jonosfera nepaprastai tanki. Net jeigu po ja be paliovos vyktų pokalbiai vidutinėmis ar trumposiomis bangomis, skriedamas orbita virš jonosferos ničnieko neišgirstum. Savo ruožtu mikrobangos, savaime aišku, pro jąprasiskverbtų, tačiau gali būti ir taip, kad vietiniams tiesiog nėra reikalo jomis naudotis, o gal mums tiesiog nepavyko užfiksuoti spindulio.

Šiaip ar taip, ten, planetos paviršiuje, klesti puikiai išsivysčiusi civilizacija. Matėme jų miestų — ar bent jau miestelių — šviesas: išvydome jas, vos pasitaikė proga pasižvalgyti po tamsiąjąplanetos pusę. Smulkiosios pramonės apraiškų ten gausu, egzistuoja nelabai gausus pakrančių transportas — tiesa, nematėme nė vieno didelio laivo, užtat pastebėjome mažiausiai porąoro transporto aparatų, kurie, judėdami penkių šimtų kilometrų per valandą greičiu, gali nugabenti vietinius į bet kurį jų teritorijos tašką per penkiolika minučių.

Akivaizdu, kad, gyvenant šitokia kompaktiška bendruomene, oro transportas jiems beveik nereikalingas, o sausumos kelių sistema išvystyta tikrai puikiai. Tačiau kokių nors ryšio sistemų taip ir neaptikome. Nėra ir jokių palydovų, netgi meteorologinių, kurie, mąstant logiškai, jiems lyg ir praverstų… nors gal ir ne — jų laiveliai tikriausiai niekad nenuplaukia taip toli, kad pamestų iš akių krantą. Juk jokios kitos žemės, į kurią galėtų plaukti, tiesiog nėra.

Tad štai kokioje padėtyje atsidūrėme. Iš tikrųjų nuostabu kokia maloni staigmena! Ar bent jau aš viliuosi, kad staigmena tikrai bus maloni. O dabar — gal kas turi klausimų? Pone Lorensonai?

— Ar mes jau bandėme užmegzti su jais kokius nors ryšius?

— Kol kas dar ne. Nutarėme, kad mėginti bendrauti būtų nelabai išmintinga, kol tiksliai nežinome, koks jųkultūros lygis. Kad ir kaip mes pasielgtume, čiabuviams mūsų pasirodymas sukels nemenką šoką bet kuriuo atveju.

— Ar jie žino, kad mes čia?

— Tikriausiai — ne. — Bet… o mūsų varikliai… juk šitai jie tikrai turėjo pastebėti! Klausimas buvo visai logiškas, mat visu galingumu veikiantis

kvantinis tiesiasrovis reaktyvinis variklis sukelia tokį reginį, kokiam joks kitas žmogaus veiklos padarinys negali prilygti. Akinančia šviesa jis nėmaž nenusileidžia branduolinio sprogimo žybsniui, tik trunka kur kas ilgiau — ištisus mėnesius, o ne kelias milisekundes.

— Gal ir taip, bet vis dėlto abejoju. Juk didžiąją stabdymo procedūrų dalį atlikome dar būdami kitapus vietinės saulės. O šios švytėjimas turėjo nustelbti viską, kad ir kąbūtume darę mes.

Galų gale kažkas ryžosi balsu ištarti klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galo visiems:

— Kapitone, o kaip ši naujiena atsilieps mūsų misijai? Sirdaras Bėjus mąsliai nužvelgė paklaususįjį.

— Šiuo metu atsakyti tiksliai kol kas dar neįmanoma. Keli šimtai tūkstančių kitų žmonių — ar kiek čia būtų vietinių gyventojų — galėtų žymiai palengvinti mums užduotį. O jei ir ne palengvinti, tai bent padaryti jąžymiai malonesnę. Kita vertus, jeigu jie sutiks mus priešiškai…

Jis išraiškingai gūžtelėjo pečiais.

— Prisiminiau štai vienągerąpatarimą, kurio vienas senų laikų tyrinėtojas nepagailėjo kitam: jeigu iš anksto tikėsies, kad čiabuviai sutiks tave draugiškai, dažniausiai taip ir atsitiks. Ir atvirkščiai.

Vadinasi, kol nepaaiškės, kad yra priešingai, mes manysime, jog vietiniai gyventojai draugiški. O jeigu įsitikinsime, kad vis dėlto yra kitaip…

Kapitono veidas apniuko, bruožai paaštrėjo, o balsas nuskambėjo kaip tikro kapitono, kurio vadovaujamas laivas kątik įveikė penkiasdešimties šviesmečių atstumą atviru kosmosu.

— Niekada netvirtinau, esą, kieno galia, to ir valia, tačiau mintis, kad galios turi pakankamai, visuomet paguodžia.