Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Jam buvo sunku patikėti, kad yra vėl iš tikrųjų, kaip reikiant prabudęs — ir kad jau galima pradėti gyvenimąiš naujo.

Trečiojo rango kapitonas Lorenas Lorensonas puikiai žinojo niekad visiškai nenusikratysiąs tragedijos, aptemdžiusios daugiau nei keturiasdešimties žmonijos kartų gyvenimąir aukščiausiątaš ką pasiekusios prie gyvos jo paties galvos, pasekmių. Visąpirmąjąnaujo gyvenimo dienąjo nė valandėlei neapleido stingdanti baimė. Netgi lūkestis ir apačioje, po „Magelanu”, tyvuliuojančio vandens pasaulio paslaptys neužslopino įkyriai lendančios minties: kažin, kas man prisisapnuos, kai šįvakar užmerksiu akis ir pirmąsyk per du šimtus metų nugrimsiu į natūralų miegą?

Lorenas savo akimis matė visus tuos vaizdus, kurių nė vienas iš liudininkų niekada neįstengs pamiršti — ir kurie persekios žmonijąper amžius. Per laivo teleskopus jis stebėjo Saulės sistemos mirtį. Savomis akimis regėjo, kaip pirmąsyk per milijardus metų išsiveržia Marso ugnikalniai, matė trumpai valandėlei apsinuoginusią Venerą — jos atmosfera buvo nublokšta į kosmosą akimirką anksčiau, nei praryta pati planeta; jis matė, kaip sprogusios planetos dujinės milžinės virsta iki baltumo įkaitusiais ugnies kamuoliais. Tačiau net visa tai tebuvo nereiksmingas, jokiųjausmų nesukeliantis spektaklis, palyginus su tragedija, ištikusia Žemę.

Lorenui teko stebėti ir tai: per lęšius kamerų, kurios tvėrė keliomis minutėmis ilgiau, nei tie ryžtingi, atsidavę žmonės, paskutiniąsias gyvenimo akimirkas paaukoję tam, kad tas kameras įtaisytų. Jis regėjo…

…DidžiąjąPiramidę — valandėlę ji dar žioravo, skleisdama duksliai raudonąšvytėjimą, o paskui susmuko, virsdama išsilydžiusio akmens kalnu…

…Atlanto vandenyno dugną, nuo karščio sustingusį į vientisą kietą uolieną — ir po kelių akimirkų vėl užlietą, tik šįsyk — lavos, siūbtelėjusios iš suskilinėjusių proplaišų vidur vandenyno…

…Mėnulį, patekantį virš liepsnojančių Brazilijos džiunglių šviečiantį beveik taip pat skaisčiai, kaip ir prieš kelias minutes paskutinį kartąnusileidusi Saulė…

…Antarktidos žemyną, trumpai valandėlei išsivadavusį iš amžino įšalo gniaužtų, kai per kelias akimirkas išdegė jąkaustęs praamžis, kelių kilometrų storumo ledo luobas…

…didingą Gibraltaro tilto kuprą, tyžtančią čia pat akyse, krintančią žemyn per liepsnojantį orą…

Per paskutinįjį Žemės gyvavimo šimtmetį visą planetą apniko vaiduokliai — ne mirusiųjų šmėklos, o tų, kuriems nebuvo leista gimti. Ištisus penkis šimtus metų gimstamumas visoje Žemėje buvo apribotas taip, kad, atėjus lemtingajai dienai, gyventojų bū tų ne daugiau nei keli milijonai. Apleisti liko ištisi miestai — ištisos valstybės — o sutirpusi žmonija laukė galutinės Istorijos užsklandos, susispietusi į vieną kupetą.

Tai buvo keistų paradoksų metas: būsenų svyravimų amplitudė siekė nuo visiškos nevilties iki beprotiškų, karštligiškų linksmybių. Savaime suprantama, nemaža išlikusios žmonijos dalis siekė užmaršties tradiciniais, per amžius išbandytais būdais: svaiginosi narkotikais, seksu, pavojingais žaidimais — įskaitant netgi tokius, kuriuos galima tiesiogine prasme vadinti miniatiūriniais karais su griežtomis taisyklėmis ir kovomis sutartais ginklais. Ne menkesnio populiarumo susilaukė ir ištisa elektroninio katarsio rūšių puokštė: nuo nesibaigiančių kompiuterinių žaidimų, virtualiosios realybės dramų iki tiesioginės malonumo centro smegenyse stimuliacijos.

Kadangi nebeliko jokios prasmės rūpintis šitos planetos ateitimi, dabar jau buvo galima be jokio sąžinės graužimo be saiko eikvoti ir Žemės gamtinius išteklius, ir per visus amžius sukauptus lobius. Materialiąja prasme visi Žemės žmonės buvo milijonieriai, jų turtai pranoko net pačias beprotiškiausias protėvių, kurių triūso vaisius jie paveldėjo, fantazijas. Su nemenka karčios ironijos doze, bet ir ne be pasididžiavimo, šitie žmonės vadino save Paskutiniųjų Dienų Valdovais.

Vis dėlto, nors galybė žmonių nebegeidė nieko kita, tik užsimiršimo, dar didesnei žmonijos daliai — kas tam tikrai žmonijos daliai buvo būdinga visais laikais — pasitenkinimą teikė darbas, siekiant tikslų, gerokai tolimesnių už jų pačių gyvenimo trukmės pabaigą. Buvo tęsiami didžiulės apimties moksliniai tyrinėjimai dabar jiems buvo galima panaudoti visus turimus išteklius, nes jų nebereikėjo niekam kitkam. Jeigu kokiam fizikui prisireikdavo eksperimentui šimto tonų aukso, iškildavo tik nereikšminga transportavimo, bet anaiptol ne finansavimo, problema.

Mokslininkai tęsė tyrinėjimus trimis pagrindinėmis kryptimis. Visų pirma — be paliovos stebėjo Saulėje vykstančius procesus ne dėl to, kad būtų likę bent menkiausių abejonių, o tam, kad galėtų numatyti sprogimo laiką metų, dienos, valandos tikslumu.

Antra, su nauja jėga atgimė pastangos ieškoti nežemiškos kilmės proto: daugelį šimtmečių tokios paieškos nedavė jokių vaisių ir galiausiai buvo nutrauktos netekus paskutinės vilties, bet dabar, būtinybei spiriant, vėl atnaujintos, tiesa, lygiai taip pat ne sėkmingai. { visus Žmogaus bandymus kąnors prisišaukti, Visata atkakliai atsiliepdavo tik bereikšmiais triukšmais.

O trečia, savaime suprantama, bandyta užsėti kiek įmanoma daugiau artimiausiųjų žvaigždžių — vis dar teberuseno viltis, kad žmonių rasė sugebės išgyventi netgi po to, kai jų Saulė užges.

Auštant paskutiniajam Saulės sistemos šimtmečiui, jau buvo pamėginta apsėti geras penkiasdešimt tolimų planetų, įjas skriejo jau kur kas greitesni, kur kas techniškai tobulesni sėkliniai laivai. Kaip ir reikėjo tikėtis, dauguma jų išnyko be pėdsako, tačiau dešimt galiausiai atsiuntė žinių apie bent jau dalinę sėkmę. Dar daugiau vilčių sudėta į paskutiniuosius, dar labiau ištobulintus modelius, tačiau Žemę pražūtis turėjo ištikti gerokai anksčiau, nei jie pasieks savo tolimą kelionės tikslą. Paskutinis šitoks sėklinis laivas galėjo išvystyti jau vienądvidešimtąjąšviesos greičio — ir turėjo nusileisti planetoje po devynių šimtų penkiasdešimties metų. Jei viskas vyks sklandžiai, žinoma.

Lorenas vis dar prisiminė, kaip „Eskaliburas” leidosi į kelionę iš laivų statybos lopšio, įrengto Lagranžo taške tarp Žemės ir Mėnulio. Nors Lorenui tebuvo vos penkeri, jis jau tada žinojo, kad šis laivas — paskutinis iš sėklinių laivų. Vis dėlto jis buvo dar per mažas, kad suprastų, kodėl ištisus šimtmečius trukusi programa staiga nutraukiama — ir dar kaip tik tokiu metu, kai laivams pavyko pasiekti techninę brandą. Žinoma, Lorenas negalėjo įspėti ir to, kaip jo paties likimąpaveiks tas lemtingas atradimas, kuris visą situaciją apvertė aukštyn kojom, o žmonijai paskutiniaisiais žemiškosios istorijos dešimtmečiais suteikė naują viltį.

Nepaisant nesuskaičiuojamų teorinių studijų, iki šiol taip niekam ir nepavyko surasti patikimo būdo bent iki artimiausios žvaigždės nuskraidinti kosminį laivą su žmonėmis. Lemiamas nesėkmių veiksnys buvo anaiptol ne tai, kad šitokia kelionė užtruktų šimtmetį, o gal ir ne vieną — šią problemą hibernacija nesunkiai išspręstų. Žemės palydove įrengtoje Lui Pastero vardo ligoninėje jau beveik tūkstantį metų šaltuoju miegu miegojo žmogbeždžionė, ir prietaisai iki pat šiol teberodė pakankamai normaliąjos smegenų veiklą. Nebuvo jokios priežasties manyti, kad hibernacija kaip nors kitaip paveiktų ir žmogų, nors vienintelis pavyzdys — ligonis, kamuojamas ypatingai klastingos vėžio formos — buvo užšaldytas mažiau nei prieš du šimtus metų.