Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Ištisus šimtmečius daugybė terabaitų žmogiškųjų žinių bei kultūros be paliovos buvo siunčiama Andromedos Ūko bei atokesnių jo kaimynų link. Savaime aišku, niekas ir niekada nesuži nos, ar šie signalai kąnors pasiekė — o jei ir taip, ar gavusieji sugebėjo juos suprasti. Tačiau siųsti juos masino motyvas, būdingas daugeliui žmonių — sunkoka atsispirti impulsui po savęs palikti paskutinę žinią: „Žiūrėkite, kadaise gyvenau ir aš!”

Atėjus 3000iesiems, astronomai nebeabejojo, kad jųmilžiniški orbitiniai teleskopai jau surado visas planetų sistemas, esančias ne daugiau nei penkių šimtų šviesmečių atstumu nuo Saulės. Aptikta dešimtys maždaug Žemės dydžio pasaulių, pavyko netgi sudaryti apytikslius kai kurių artimesniųjų žemėlapius. Vieną kitą planetą net gaubė atmosfera su neabejotinu gyvybės tikimybę liudijančiu požymiu — neįprastai dideliu deguonies procentu. Tad lyg ir buvo galima puoselėti viltis, kad žmonės įstengtų tuose pasauliuose išgyventi — jei tik pavyktų juos pasiekti.

Žmonės ten nusigauti negalėjo, bet Žmogus — taip.

Pirmieji sėkliniai laivai buvo dar visai primityvūs, bet netgi jie kone pranoko to meto technologinių galimybių ribas. Dvidešimt šeštajame amžiuje sukurtos variklių sistemos galėjo pasiekti artimiausią planetų sistemą per du šimtus metų — ir pergabenti ten neįkainuojamai vertingąužšaldytų embrionų krovinį.

Vis dėlto ši užduotis buvo lengviausiai įveikiama. Laivams dar reikėjo gabenti ir visą automatinę įrangą, kuri atgaivintų ir išaugintų tuos potencialius žmones — ir dar išmokytų juos išgyventi nepažįstamoje ir veikiausiai priešiškoje aplinkoje. Būtų visai beprasmiška — tiksliau sakant, netgi žiauru — nublokšti nuogus, nieko nenutuokiančius kūdikius į svetimąpasaulį, galbūt tokį pat nuožmų kaip Sachara ar Antarktida. Užgimsiančius persikėlėlius reikėjo apmokyti, duoti jiems įrankių, parodyti, kaip aptikti vietinius išteklius, paaiškinti, kaip jais naudotis. Nusileidęs tolimame pasaulyje sėklinis laivas turėjo virsti Motininiu laivu — ir jam galėjo tekti rūpintis net keliomis savo vaikų kartomis.

Pergabenti reikėjo ne vien tik žmones, bet ir visą tam tikros teritorijos florąir fauną. Taigi, tarp keleivių neišvengiamai atsidūrė įvairūs augalai (nors niekas negalėjo pasakyti, ar naujojoję vietoje bus dirvožemio jiems sodinti), naminiai gyvūnai, be to, stulbinanti gausybė gyvybiškai svarbių vabzdžių bei mikroorganizmų, reikalingų tam atvejui, jei sustreikuotų įprastos maisto tiekimo sistemos ir tektų grįžti prie paties primityviausio žemės ūkio.

Šitokia nauja pradžia siūlė ir vienąmaloniąperspektyvą. Vi si ligų sukėlėjai, visi parazitai, varginantys žmonijąnuo pat pradžių pradžios, turėjo likti gimtojoje planetoje ir galiausiai pražūti visa ką apvalančiose Nova Solis liepsnose.

Duomenų bankai, „specialistų sistemos”, gebančios rasti išeitį bet kokioje įsivaizduojamoje situacijoje, robotai, remonto mechanizmai, sudėtingos atsarginės dalys… visa tai reikėjo suprojektuoti, o paskui dar ir pagaminti. Be viso kito, ši įranga turėjo patikimai ftinkcionuoti mažų mažiausiai tiek pat laiko, kiek jo praėjo nuo JAV Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo iki pirmojo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje.

Nors užduotis atrodė beveik neįvykdoma, vis dėlto ji taip įkvėpė žmoniją, kad beveik visi susivienijo šiam darbui. Galų gale atsirado tikslas tolimai ateičiai paskutinis įmanomas tikslas tolimai ateičiai — kuris galėjo suteikti prasmę gyvenimui netgi po to, kai Žemė bus sunaikinta.

Pirmasis sėklinis laivas išskriejo iš Saulės sistemos 2553aisiais ir pasuko artimiausios Saulės sesės — Kentauro Alfos A link. Tiesa, egzistavo labai didelė tikimybė, kad Žemės dydžio Pasadenos planetoje klimato sąlygos ne itin palankios, veikiau priešingai, mat ją, reikia manyti, stipriai veikė netolima Kentauro B žvaigždė, tačiau kitąpotencialų kelionės tiksląnuo Žemės skyrė beveik dvigubai didesnis atstumas. Į Sirijų X skriejantis laivas keljcje užtruktų daugiau nei keturis šimtus metų, o kai jį pasiektų, Zemės galbūt jau nebebūtų.

Tačiaujeigu sėkmingai pavyktų kolonizuoti Pasadeną, laiko parsiųsti Žemėn gerą žinią pakaktų į valias. Du šimtai metų kelionei, dar penkiasdešimt — apšilti kojas ir pasistatyti nedidelį siųstuvą, o signalui pakaks vos ketverių metų pasiekti Žemę… Vadinasi, jeigu sėkmė nenusigręš, maždaug 2800aisiais jau galima tikėtis džiaugsmo protrūkio Žemės gatvėse…

Iš tikrųjų žinios sulaukta 2786aisiais — Pasadena atsiliepė netgi greičiau, nei tikėtasi. Naujienos tiesiog įelektrino žmones, apie puikesnį paskatinimą sėklinimo programos plėtojimui nebuvo ko nė svajoti. Tuo metu jau buvo išsiųsta apie dvidešimt sėklinių laivų, kiekvienas — šiek tiek techniškai tobulesnis už savo pirmtaką. Paskutinieji modeliai jau galėjo išvystyti dvidešimtąją dalį šviesos greičio, tad jų pasiekiamu nuotoliu atsidūrė daugiau nei penkiasdešimt planetų.

Nors Pasadenos švyturys nutilo iškart po to, kai pasiuntė žinią apie sėkmingąnusileidimą, vis dėlto nusivylimas truko neilgai. Juk tai, kas kartą jau padaryta, galima padaryti ir dar, ir dar kartą — ir net su kur kas didesne sėkmės tikimybe.

Dvidešimt aštuntajame amžiuje atsirado galimybė atsisakyti grubios užšaldytų embrionų technologijos. Buvo surastas būdas kur kas lengviau, kur kas saugiau ir net kur kas talpiau į naujausių kompiuterių atmintį suvesti genetinę informaciją, kurią Gamta užkodavo spiralinėje DNR molekulės struktūroje, taigi, vienu sėkliniu laivu, ne didesniu už įprastą, tūkstantį keleivių talpinantį lėktuvą, tapo įmanoma pergabenti milijoną genotipų. Atsivėrė galimybė keliuose šimtuose kubinių metrų sutalpinti visąnegimusią tautą drauge su visa atkuriamąja įranga, būtina naujai civilizacijai įkurti, ir išsiųsti į žvaigždes.

Brantas žinojo, jog kaip tik toks laivas ir nusileido Talasoje prieš septynis šimtus metų. Kai kelias pradėjo vingiuoti į kalvą, jie pravažiavo keletąnetgi dabar vis dar ryškėjančių randų — kadaise juos čia paliko pirmieji robotai ekskavatoriai, rausę žaliavą dabartinių planetos gyventojų protėviams sukurti. Dar akimirka — ir jie išvys kadai apleistas žaliavų perdirbimo įmones — ir…

— Kas tail — neramiai sukuždėjo patarėjas Simonsas.

— Stabdyk! — įsakė merė. — Išjunk variklį, Brantai. — Ji siektelėjo automobilyje įtaisyto milrofono.

— Kalba merė Voldron. Esame prie septintojo kilometro žymos. Tiesiog priešais mus žiba švieselė — matome jąpro medžių šakas; atrodo, ji — tiksliai Pirmojo Nusileidimo vietoje. Ničnieko negirdime. Vėl pajudame pirmyn.

Nė nelaukęs įsakymo, Brantas švelniai stumtelėjo pirmyn greičio valdymo svertą. Jo laukė išties jaudinantis įvykis — turbūt pats įspūdingiausias per visągyvenimą, neminint tiesiog ant galvos užgriuvusio '09ųjų uragano.

Tiesa, vadinti uraganąjaudinančiu įvykiu — pasakyta gerokai per švelniai; Brantui tąsyk smarkiai pasisekė, kad išvis liko gyvas. Savo ruožtu pavojus galbūt grėsė ir dabar, bet Brantui sunku buvo tuo patikėti. Nejaugi robotai būna priešiškai nusiteikę? Juk atvykėliai Talasoje nė negali ieškoti ko nors kita, nebent žinių ir draugystės…

— Žinote ką? — prašneko patarėjas Simonsas. — Akimirką anksčiau, nei tasai aparatas pasislėpė už medžių, aš spėjau neblogai į jį įsižiūrėti. Galvąguldau: tai — kažkokio tipo lėktuvas. Sėkliniai laivai, savaime suprantama, niekad neturėdavo sparnų, nebūdavo ir aptakūs. Maža to, šis — labai jau nedidelis.