Arthur Clarke: Tolimosios Žemės dainos

— Reiktų atsižvelgti ir į dar vienątikimybę, — prašneko Mirisa, stovinti pasienyje drauge su Brantu ir Kumaru. Visi, kas gyvas, tučtuojau sužiuro į ją, tik Brantas mažumėlę suirzo. Kad ir kaip jis mylėjo Mirisą, kartais jam norėdavosi, kad ji nebūtų šitaip prisikimšusi visokiausių žinių; būtų geriau, jei jos šeima nebūtų štai jau penkta karta atsakinga už visus Archyvus.

— Kokia ta tikimybė, mieloji?

Dabar jau atėjo eilė suirzti Mirisai, nors ji gana sėkmingai nuslėpė pasipiktinimą. Jai toli gražu nepatiko, kad su ja šitaip globėjiškai maloningai elgiasi ta, kuriai proto pertekliaus tikrai neprikiši, nors ji neabejotinai gudri, ar net tiksliau būtų sakyti klastinga. Tai, kad merė Voldron kiekviena pasitaikiusia proga žibina akimis į Brantą, Mirisos nėmaž neerzino, veikiau sukeldavo kreivą šypsenėlę; tam tikra prasme Mirisa vyresniąją moterį galėjo net užjausti.

— Gali būti, kad tai — dar vienas robotas — sėklinis laivas, panašus į tą, kuris Talason atgabeno mūsų protėvių genetinį fondą.

— Dabar? Šitaip vėlai?

— O kodėl ne? Juk pirmieji apsėklintojai išvystydavo vos kelis procentus šviesos greičio. Bet Žemė tokius laivus be paliovos tobulino — tobulino iki pat savo žūties. Kadangi vėlesni modeliai skraidė jau kur kas greičiau, maždaug per šimtąmetųjie pasivydavo ankstesniuosius; reikia manyti, nemaža jų iki pat šiol vis dar kelyje. Ar nesutinki su manim, Brantai?

Mirisa visuomet pasirūpindavo įtraukti jį į kokiąnors diskusiją, jeigu pavykdavo, net apsisukdavo taip, kad Brantas manytų pats ir pasiūlęs temą. Ji puikiai žinojo, kad jis jaučiasi menkesnis už ją, ir visiškai nepageidavo tik dar labiau aštrinti tokiųjo jausmų.

Būdama pati protingiausia visoje Tarnoje, Mirisa kartais pasijusdavo vieniša, nors ir palaikė nuolatinius ryšius su pustuziniu tokių pat išsilavinusių Trijų salų asmenų. Vis dėlto akis į akį su jais ji susitikdavo retai, o tokiems susitikimams negalėjo prilygti jokios, netgi tūkstantmečiais tobulintos, ryšių technologijos.

— Mintis įdomi, — atsiliepė Brantas. — Gali būti, kad tavo tiesa. Nors puikiu istorijos išmanymu Brantas Falkoneris ir negalėjo pasigirti, vis dėlto jam nestigo techninių žinių apie visątąsudėtingą programą, kuri galiausiai baigėsi sėkmingu Talasos kolonizavimu.

— O kądarysime, — paklausė jis, — jei paaiškės, kad tai — tikrai dar vienas sėklinis laivas su įdiegta programa iš naujo kolonizuoti planetą? Pasakysime jam maždaug: „Labai ačiū, bet gal kitąkartą”? Keletas susirinkusiųjų nervingai sukikeno; po valandėlės mąsliai prašneko patarėjas Simonsas:

— Esu tikras, jei prispirs būtinybė, su sėkliniu laivu mes sugebėsime susidoroti. Be to, jo robotai turėtųbūti pakankamai protingi, kad nutrauktų programą, vos įsitikinę, jog jų užduotis čia jau atlikta.

— Gal ir taip. O jeigu jiems pasirodys, kad jie gali tąpatį darbąnuveikti geriau? Vis dėlto, ar tai būtų dar iš Žemės keliaujantis atsilikėlis, ar naujesnio modelio laivas, skrendantis iš kolonijų, reikia manyti, jis — vis vien tos pačios rūšies robotas.

Aiškinti smulkiau nė nereikėjo: visi susirinkusieji puikiai žinojo, kaip sudėtinga ir neapsakomai brangu pritaikyti tarpžvaigždinių skrydžių erdvėlaivį keliauti žmonėms. Nors techniškai ir įmanomas, toks darbas būtų beprasmis. Robotai visus darbus galėjo nuveikti tūkstančius kartų pigiau.

— Ar tai būtų kolonijų robotas, ar atsilikėlis iš Žemės — kaip vis dėlto elgsimės mes? — paklausė vienas kaimelio gyventojų.

— Dar gali atsitikti ir taip, kad tai bus ne mūsų problema, — atsiliepė merė. — Atrodo, visi kažkodėl įsitikinę, jog jis taikysis į Pirmojo Nusileidimo vietą, bet jis juk gali tūpti ir visai kitur. Argi ne taip? Pavyzdžiui, Šiaurinėje saloje — kur kas labiau tikėtina…

Ne taip jau retai paaiškėdavo, kad merė klysta, bet iki šiol dar niekad įrodymų neteko laukti taip trumpai. Tarnos dangų perrėžęs garsas šįsyk buvo ne tolimas, iš jonosferos atsklidęs grumėjimas, o žemai, labai dideliu greičiu skriejančio reaktyvinio aparato variklio veriantis švilpimas. Visi strimgalviais, kas čia toli gražu neįprasta, išpuolė iš tarybos salės, tačiau tik pirmieji suskubo pamatyti iš žvaigždėto skliauto krintantį bukanosį prietaisą trikampiu išlenktais sparnais, kuris kryptingai lėkė paviršiaus lopinėlio, vis dar laikomo šventa, paskiitiniąja su Žeme siejančia vieta, link.

Merė Voldron valandėlę uždelsė, kol pranešė apie įvykį į centrą, o paskui prisijungė prie kitų, knibždąpčių greta pastato lauke.

— Brantai! Tu gali suskubti ten pirmas. Stverk aitvarą. Vyriausiasis Tarnos mechanikas — inžinierius tik sumirksėjo

— pirmąsyk gyvenime jis susilaukė tokio tiesmuko merės įsakymo. Paskui šiek tiek susigėdo.

— Prieš porą dienų jo sparną prakiurdė kokoso riešutas. Neturėjau kada pataisyti — per akis buvo rūpesčių dėl tų spąstų žuvims. Šiaip ar taip, aitvaras nepritaikytas skraidyti naktį. Merė nudelbė jį ilgu, sunkiu žvilgsniu.

— Tikiuosi, bent mano automobilis veikia? — sarkastiškai paklausė.

— Žinoma, — užsigavęs atsakė Brantas. — Degalų bakas pilnas, bet kada galima važiuoti.

Judinti merės automobilį iš vietos buvo pakankamai neįprasta: norint pereiti skersai visą Tarną pėsčiomis, visiškai pakaktų ir dvidešimties minučių, o vietiniai maisto bei įrangos išvežiotojai paprastai naudodavosi nedideliais smėlio ratukais. Per septyniasdešimt oficialios tarnybos metų automobilis sukorė mažiau nei tūkstantį kilometrų — ir, jei neįvyks kokia avarija, tikriausiai patikimai tarnaus dar visą šimtmetį.

Lasai pasimėgaudami eksperimentuodavo su daugeliu žmogiškųjų ydų, bet polinkis gadinti ar pereikvoti techniką jiems buvo visiškai svetimas. Dabar, automobiliui išvažiuojant į pačią reikšmingiausiąper visąjo gyvavimo laikąkelionę, nė vienam ir į galvą nešovė, jog mašina amžiumi gerokai lenkia visus savo keleivius.

Kai pirmąsyk suskambo Žemės laidotuvių varpas, niekas jo neišgirdo — netgi mokslininkai, padariusieji lemtingąatradimągiliai po žeme, apleistoje Kolorado aukso kasykloje.

Tai buvo drąsus eksperimentas — iki dvidešimto amžiaus vidurio tokio nebuvo įmanoma net įsivaizduoti. Po to, kai pavyko aptikti neutriną, mokslininkai greitai suprato, kad dabar žmonijai veriasi naujas langas į Visatą. Šitokią skvarbią dalelytę, kuriai prasismelkti pro visąplanetąne sunkiau nei šviesos spinduliui pro skaidrų stiklą, buvo galima panaudoti — ir jos dėka pažvelgti, kas dedasi saulių širdyje.

O ypač — savos Saulės. Astronomai neabejojo suprantą, kokios branduolinės reakcijos maitina energija Saulės krosnį, nuo kurios priklausė visa, kas gyva Žemėje. Milžiniško slėgio ir milžiniškų temperatūrų sąlygomis Saulės šerdyje vyko visa eilė reakcijų, vandenilį verčiančių heliu ir atpalaiduojančių neįtikėtinus energijos kiekius. O drauge su energija — ir netyčinį šalutinį produktą, neutrinus.

Pakeliui pasitaikę trilijonai tonų materijos jiems buvo kliūtis, ne baisesnė už paprasčiausią dūmų sruogą, tad tie Saulės neutrinai iš gimtojo lopšio žiro į visas puses šviesos greičiu. Per dvi sekundes jie prasiskverbdavo į Saulės paviršių ir, išlėkę į atvirą erdvę, pasklisdavo po Visatą. Kad ir kiek žvaigždžių, kad ir kiek planetų pasitaikytų jų kelyje, dauguma vis vien išsisuktų neįstrigę toje vaiduokliškai pralaidžioje „kietoje” materijoje iki pat visa ko pabaigos.

Praslinkus aštuonioms minutėms po išsiveržimo iš Saulės, labai, labai nedidelė Saulės srauto dalis persmelkdavo Žemę — o šios dalies dalelytė patekdavo į Kolorade įsitaisiusių mokslininkų tinklus. Mokslininkai tyčia paslėpė savo įrangą daugiau nei kilometro gylyje po žeme — šitaip jie siekė neprisileisti kitų, ne tokių skvarbių išspinduliuojamų dalelyčių ir užspeisti retuosius, tikruosius Saulės šerdies pasiuntinius. Suskaičiavę sugautus neutrinus, mokslininkai vylėsi smulkiai ištyrinėsią sąlygas, esančias ten, kelias į kur, kąnesunkiai įrodytų bet kuris filosofas, žmogaus pažinimui bei tiesioginiam stebėjimui amžiams užtvertas.