Arthur Clarke - Tolimosios Žemės dainos

Vis dėlto po metų iš Lagranžo Vienas pasigirdo sutrikusių mokslininkųkrenkštelėjimas — jie aptiko įrodyme įsivėlusią visiškai nežymią klaidelę. Ir anksčiau taip atsitikdavo, netgi labai dažnai, bet šitokių kvapą gniaužiančių pasekmių nebūta dar niekad.

Vienas lyg ir visiškai nereikšmingas minuso ženklas per kažkieno žioplumą netyčia virto pliusu.

Klaida buvo ištaisyta — ir čia pasaulis apvirto aukštyn kojom. Nelauktai netikėtai atsivėrė kelias į žvaigždes — likus vos penkioms minutėms iki pusiaunakčio.

Tikriausiai reikėjo pranešti jiems šiąžiniąkaip nors švelniau, tarė sau Mozė Kaldoras, dabar visi jie atrodo gerokai pritrenkti. Ir vis dėlto negali nepripažinti: pati savaime ši aplinkybė gana informatyvi; net jeigu šitie žmonės iš tikrųjų technologiniu požiūriu atsilikę taip, kaip atrodo (jūs tik pažvelkite į tąjų automobilį!), vis vien, reikia manyti, supranta, jog tik inžinerinis stebuklas galėjo padėti mums atskristi į Talasąiš pat Žemės. Pirmiausia jie susidomės, kaip mums tai pavyko, o paskui neišvengiamai parūps, ko mums čia prireikė.

Tiesą sakant, kaip tik pastarasis klausimas pirmų pirmiausia ir dingtelėjo merei Voldron. Reikia manyti, tuodu vyrai, atskridę vienu nedideliu laiveliu, — tik pirmosios kregždės. Orbitoje galėjo likti dar tūkstančiai jų viengenčių… o gal ir milijonai. Tuo tarpu Talasos gyventojų skaičius tik griežto gimstamumo ribojimo dėka vis dar neviršijo devyniasdešimties procentų ekologiškai optimalaus…

— Mano vardas — Mozė Kaldoras, — prisistatė vyresnysis iš dviejų atvykėlių. — O štai čia — trečiojo rango kapitonas Lorenas Lorensonas, žvaigždėlaivio „Magelanas” vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas. Atsiprašome, kad kol kas esame priversti dėvėti šituos apsauginius skafandrus — jie padės apsaugoti ir jus, ir mus. Nors mes atvykstame su pačiais draugiškiausiais ketinimais, mūsų kūnuose gyvuojančios bakterijos gali turėti ir kitokių planų.

Koks gražus jo balsas, tarė sau merė Voldron — ir nenuostabu. Kadaise tai buvo žinomiausias visame pasaulyje balsas, paskutiniaisiais dešimtmečiais prieš Pabaigą guosdavęs — o kartais ir provokuodavęs — milijonus.

Vis dėlto skvarbi merės akis pernelyg ilgai neužsibuvo ties Moze Kaldoru: vyriškis akivaizdžiai buvo įkopęs jau į septintą dešimtį, tad jai — šiek tiek per senas. Savo ruožtu jaunesnysis pa tiko jai kur kas labiau, nors merė ir abejojo, ar kada nors pavyktųpriprasti prie tokios šlykščiai blyškios jo odos. Lorenas Lorensonas (koks žavingas vardas!) buvo beveik dviejų metrų ūgio, o jo plaukai — tokie šviesūs, kad atrodė kone sidabriniai. Gal jis ir nebuvo toks augalotas kaip… na, sakykime, Brantas, tačiau išvaizdesnis už šį — tai jau tikrai.

Merė Voldron pasižymėjo ypatingu gebėjimu perprasti tiek vyrus, tiek moteris, ir Lorensonąji perprato labai greitai. Užjuto jame protą, ryžtą, galbūt netgi nuožmumą — šitokio priešo ji nieku gyvu nenorėtų turėti, tačiau toks draugas net labai ją domintų. O gal ir daugiau nei draugas…

Tuo pat metu jai nekilo abejonių, jog Kaldoras — kur kas geresnis žmogus. Jo veide ir balse ji jau aiškiai įžiūrėjo išmintį, užuojautąbei nepaprastai gilų liūdesį. Ir nenuostabu, turint omeny tą šešėlį, temdžiusį visąjo gyvenimą…

Jau spėjo prisiartinti ir visi kiti pasitinkančiųjų grupės nariai; merė juos vienąpo kito pristatė atvykėliams. Valandėlę kentęs privalomas mandagybes, Brantias tuoj pat patraukė prie lėktuvo ir ėmėsi apžiūrinėti jį nuo vieno galo iki kito.

Lorenas nusekė jam pridurmui; vos išvydęs Brantą, jis uoste užuodė kolegą inžinierių ir nutarė, kad talasiečio reakcijos gali daug ką jam atskleisti. Lorenas nėmaž neapsiriko spėdamas, apie kąbus pirmasis Branto klausimas. Tačiau, sulaukęs jo, vis vien pasijuto užkluptas iš netyčių.

— Kokia varomąja jėga jūs naudojatės? Tos reaktyvinių variklių tūtos labai jau mažos… jei tik iš tikrųjų tai ir yra tai, kas atrodo.

Labai jau įžvalgus pastebėjimas: panašu, kad šitie žmonės vis dėlto anaiptol ne tokie technologiniai laukiniai, kaip pasirodė iš pirmo žvilgšnio. Tačiau Lorenas nė už ką neketino išsiduoti esąs priblokštas. Verčiau jau imtis geriausios gynybos — puolimo ir smogti priešininkui tiesiai į tarpuakį.

— Tai sumažintas kvantinio tiesiasrovio reaktyvinio variklio modelis, pritaikytas skraidyti atmosferoje ir darbiniu kuru naudojantis orą. Pasitelkiamos Planko fliuktuacijos — na, žinai, dešimtosios minus trisdešimt trečiuoju centimetro dalies svyravimų dažnio. Tad, savaime suprantama, tiek ore, tiek kosmose galima skristi neribotais atstumais. — Lorenas kone su pasimėgavimu ištarė tą „savaime suprantama”. Ir vėl jam teko pripažinti, kad Brantas — ne iš kelmo spirtas; lasas tik mirktelėjo ir net įstengė išspausti: „Labai įdomu”, — tarsi jam iš tikrųjų būtų įdomu.

— Ar galėčiau įlipti vidun?

Lorenas sudvejojo. Vis dėlto, jei imtų spyriotis, čiabuvis tikriausiai palaikytų jį nemandagiu, o juk jie siekia kaip įmanoma greičiau susibičiuliauti su vietiniais. O gal netgi dar geriau, jei čiabuviai išsyk įsitikins, kas čia visapusiškai pranašesnis.

— Žinoma, užeik, — pakvietė Lorenas. — Tik būk atsargus, nieko neliesk. — Brantątaip graužė smalsumas, kad jis nė neatkreipė dėmesio, jog trūksta žodelio „prašau”.

Lorenas nulydėjo savo svečiąprie mažyčio kosminės skraidyklės šliuzo. Abu vos sutilpo įsisprausti vidun, o norint įpakuoti Brantą į atsarginį skafandrą, teko kaip reikiant pasirangyti.

— Tikiuosi, ilgai jų dėvėti nereikės, — paaiškino Lorenas, — bet nusivilkti, kol nebaigtos mikrobiologinės analizės, niekaip negalime. Dabar mūsų laukia privalomas sterilizacijos ciklas, tad užsimerk.

Brantas net pro nuleistus vokus įžiūrėjo violetinį švytėjimą; išgirdo, kaip sušnypštė dujos. Tada pagaliau atsivėrė vidinis šliuzo liukas, ir abu įėjo į valdymo kabiną.

Juodu susėdo greta kits kito; ypač tvirta, nors visiškai skaidri, kone nematoma skafandro medžiaga visiškai nevaržė judesių, tačiau atskyrė abu vyrus vienąnuo kito taip pat efektyviai, tarsi jie būtų skirtinguose pasauliuose — daugeliu atžvilgių bent kol kas taip ir buvo.

Lorenui teko pripažinti, kad Brantas iš tiesų nepaprastai greitas visko išmokti. Tik duok jam pasikrapštyti čia kelias valandas — ir jis jau sugebės valdyti mašiną, nors teorijos, kurios pagrindu sukurtas variklis, ir nesupras. Beje, sklido kalbos, kad supererdvės geodinamiką iš tiesų kaip reikiant perprato vos keletas Žemės žmonių — o ir tie patys mirę jau prieš kelis šimtmečius.

Labai greitai abu vyrai taip pasinėrė įtechnines diskusijas, kad kone visiškai užmiršo išorinį pasaulį. Staiga daugmaž nuo valdymo pulto atsklido šiek tiek sunerimęs balsas:

— Lorenai! Kviečia laivas. Kas ten pas jus darosi? Jau visą pusvalandį nesulaukiame jokios žinios.

Lorenas tingiai siektelėjo jungiklio.

— Juk jūs stebite mus šešiais vaizdo ir penkiais garso kana lais, tad nuogąstaudami, ko gero, šiek tiek persūdote. — Jis vylėsi, kad Brantas perpras potekstę: mes visiškai kontroliuojame situaciją ir net neketiname aklai jumis pasitikėti. — Perjungiu ryšį Mozei — kaip ir visada, liežuviu darbuojasi jis.

Pro išgaubtus langus jie matė, kad Kaldoras ir merė vis dar šnekasi, protarpiais įpokalbį įsitraukdavo ir patarėjas Simonsas. Lorenas spragtelėjojungiklį, ir kabiną užtvindė sustiprintijųbalsai, skambantys netgi dar garsiau, nei girdėtum stovėdamas prie pat pašnekovų.